Fotomenininkas: Meksikoje dar tiki, kad fotografija gali atimti sielą

Ketvirtadienio vakarą Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre atidaryta Edmundo Kolevaičio fotografijų paroda ir fotoalbumo „Pangea“ pristatymas, į kurį gausiai sugužėjusiems lankytojams neužteko sėdimų vietų.

Skirtingi pasaulio kampeliai, skirtingos kultūros, skirtingi žmonės, skirtinga odos spalva, skirtingos religijos. Tačiau nors ir kaip iš pirmo žvilgsnio išoriškai viskas atrodo skirtingai, visus vienija kažkas bendro. Tuo įsitikinęs šios parodos autorius.

„Kartais mes pernelyg išskiriame save ir net brutaliai paniekiname kitus žmones, kitas kultūras ar religijas, tačiau atidžiau pažvelgę turime suvokti, kad visi žemės žmonės nesiskiria, – neabejoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys E.Kolevaitis. – Mes visi mirštame, visur tokia pati meilė, lūšnoje ar prabangoje, dykumoje ar džiunglėse, kalnuose ar salose mes gimstame tuo pačiu būdu, visų mūsų motinų pienas yra baltos spalvos, visi dirbame, jaučiame sąlytį su gamta, siekiame laimės. Ir mus visus sieja Pangėja“.

Pangėja – prieš 300 milijonų metų susiformavęs vientisas superkontinentas, kuris skilo prieš 180 milijonų metų ir po to ėmė formuotis vienas nuo kito tolstantys kontinentai.

Fotoalbumas „Pangea“ – tai 12 metų E.Kolevaičio darbas. Jame – beveik 300 spalvotų nuotraukų iš daugiau nei 20 pasaulio šalių: Irano, Indijos, Bolivijos, Brazilijos, Kambodžos, Tailando, Etiopijos, Tanzanijos, Meksikos, Indonezijos, PAR, Dominykos.

„Beveik niekur nesutikau priešiškumo, fotografuoti visur galima rasti tinkamą būdą. Indijoje ir Afrikoje žmonės neretai netgi prašo būti nufotografuojami, o kai kurie senieji Meksikos gyventojai dar tiki, kad fotografija gali atimti sielą", – pamena įvairiose Afrikos, Azijos gentyse pabuvojęs, įdomių papročių išvydęs fotografas, garsėjantis portretų fotografijomis.

Jis nesiekė specialiai nufotografuoti, kaip kažkas kenčia, kur baisu ar šlykštu, nors mūsų civilizacijos akimis išoriškai daugelyje jo aplankytų vietų žmonės gyvena blogiau.

„Mes naudojame šiuolaikines komunikacijos priemones, naujausias technologijas, bet tuo pačiu tolstame vienas nuo kito. Kodėl skirtingose tautose, skirtingomis religijomis, skirtingomis kalbomis kalbama apie tą patį? Ir ar tikrai mes skirtingi, nors norime įrodyti priešingai? Kartais užtenka pažvelgti į tas rudas, žalias ar mėlynas akis ir jose lengvai atpažinsi savo atspindį ir pamatysi visus vienijančią Pangėją“, – įsitikinęs fotomenininkas.