Europos kultūros sostinės metai baigėsi. Kas toliau?

Pokalbio su Virginija susitinkame projekto „Kaunas 2022“ biure Laisvės alėjoje. Rytas, biure tuščia, tik du darbuotojai tvarko projekto leidinius. Virginijos veide šviečia šypsena. „Šiandien pagaliau mane pažadino skambutis. Dvi savaites anksti ryte pažadindavo nerimas“, – apie atslūgusius rūpesčius užsimena pašnekovė.

Po programos „Kaunas 2022“ uždarymo ji sulaukė daugybės sveikinimų ir pagiriamųjų žodžių. Vis dėlto neslepia, kad per tuos metus buvo ir profesionalių menininkų kritikos.

Pasibaigus EKS programai Kaune, V. Vitkienės darbas prie šio projekto nesibaigia: direktorės pareigas ji eis iki kito rudens. Lėtinti tempo nežada: jau pradėjo eiti ir kitas – Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. komisarės pareigas.

Pokalbis su Virginija – apie šiuos metus, projekto „Kaunas 2022“ palikimą miestiečiams ir pakaunės gyventojams.

Taikinys: „Mes pasiekėme tikslą, dėl kurio mus kritikavo profesionalūs menininkai: kad projektas „Kaunas 2022“ būtų ne elitinio meno, kad tai būtų renginiai, skirti žmonėms“, – sako V. Vitkienė. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

– Galima sakyti, kad projektas „Kaunas 2022“ jau baigėsi. Koks jausmas?

– Keistas jausmas. Be to, jaučiu pasididžiavimą visais, kurie prisijungė, parengė ir įgyvendino programą. Kalbu apie visas įstaigas, kurios prisijungė ir pranoko visų lūkesčius. Pasibaigus metų uždarymo programai žmonės rašė: buvo matyti, kad bus gerai, bet kad taip gerai – nesitikėjome. Aš irgi taip jaučiuosi, taip matau: visi, kurie prie šio projekto prisidėjo, padarė daugiau, nei galėjo. Šiuo metu gyvenu jausdama dėkingumą, pasididžiavimą kolegomis, kultūros sektoriumi. Džiaugiuosi, kad nuskambėjome ne kaip Kauno, bet kaip Lietuvos projektas. Lietuvos įvaizdis tarptautinėje žiniasklaidoje yra monitoringuojamas. Jau pirmame šių metų ketvirtyje labai didelę gerojo įvaizdžio dalį sudarė tarptautinė komunikacija apie projektą „Kaunas 2022“. Tai labai pakėlė vadinamąjį Lietuvos indeksą, kitaip tariant, reputaciją. Manau, kad kai šį indeksą suskaičiuosime metams pasibaigus, jis bus dar didesnis.

– Pasiruošimas šiems metams prasidėjo 2017-aisiais. Kaip nuo tada pasikeitė Kaunas, kauniečiai ir pakaunės gyventojai? Ar jų galvose įvyko pokytis?

– Kai žmonės, kurių aš asmeniškai nepažįstu, pasakoja, kaip stipriai šis projektas pakeitė jų gyvenimo kokybę, savivertės jausmą, suprantu, kad pokytis įvyko. Ne tik dėl to, kad į Kauną buvo atvežta pasaulinio garso menininkų kūrybos, bet turbūt ir dėl to, kad žmonės turėjo galimybę dalyvauti, prisijungti kuriant spektaklius, parodas, kitus meno projektus. Jie jautė, kad yra įdomūs Lietuvos ir Europos menininkams. Jautėsi tikrais Kauno ir Kauno rajono atstovais, kad projektas „Kaunas 2022“ yra apie juos ir jiems.

Neseniai važiuodama taksi iš vairuotojos išgirdau: „Galvojau, kad „Kaunas 2022“ bus nuobodu. Bet pasiklausiau koncerto viename Panemunės kiemų, Zapyškio pievoje pasižiūrėjau cirko spektaklį ir matau, kad įdomu. Kultūra čia įdomi, nes ji – ne muziejinė.“ Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad pasiekėme tikslą, dėl kurio mus kritikavo profesionalūs menininkai: kad projektas „Kaunas 2022“ būtų ne elitinio meno, kad tai būtų renginiai, skirti žmonėms, kurie juose gerai jaustųsi.

Daugybė žmonių prisijungė prie projekto kaip savanoriai. Įvyko tiesiog stebuklingų meno kūrinių pastatymų, kur gyventojai tapo turinio kūrėjais. Kaip, pavyzdžiui, Linksmakalnyje italų režisieriaus Roberto Magro sukurtas spektaklis „Radijo angelai“. Daugiau kaip trečdalis vietos gyventojų prisidėjo kurdami šį spektaklį: pasakojo istorijas, patys tapo atlikėjais, siuvo kostiumus ir pan. Tai reikšmingas bendruomenę telkiantis įvykis. Dabar jie ir toliau bendrauja su R. Magro.

– Projektas Linksmakalnyje – vienas sėkmingiausių. Kokius kitus projektus galima pavadinti labai sėkmingais?

– Viskas, ką planavome, pavyko. Mūsų partneriai kažkaip stebuklingai suorganizavo dvigubai daugiau renginių, nei buvo žadėję. Vietoj 1,5 tūkst. renginių mes su partneriais jų šiemet surengėme 3 tūkst.

Man asmeniškai didžiausią pėdsaką paliko Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“. Didžiosios Britanijos menininkė labai subtiliai per savo šeimos ir kauniečių žydų istoriją papasakojo apie holokausto tragizmą Kaune, Lietuvoje, – nuo brutalumo iki pasiaukojimo gelbstint žydus. Tai labai stiprių apmąstymų kelianti paroda, ypač aktuali šiandien, Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Tikimės, kad šią parodą pavyks atkurti. Siekiame, kad ji liktų nuolatinė muziejaus ekspozicija. Williamo Kentridge’o paroda taip pat buvo dedikuota žydų atminimui.

Nustebino žmonių susidomėjimas Marinos Abramović kūryba: dalyvavo per 40 tūkst. žiūrovų, įskaičiuojant 6 tūkst. jos paskaitos „Žalgirio“ arenoje klausytojų.

Nustebino Yoko Ono instaliacijos „Ex It“ Lietuvos banko rūmuose Kaune populiarumas – ją aplankė apie 45 tūkst. žiūrovų, nepaisant ne itin patogių lankymo valandų. Žmonės buvo gal kiek sutrikę, kad ekspoziciją sudarė 100 karstų, iš kurių augo medžiai. Po vasario 24 d. ši instaliacija tapo gana skausminga, išgirdome atsiliepimų, kad ji galbūt žeidžia į Lietuvą atvykusius ukrainiečius. Žmonės ėjo ir ragino eiti kitus, klausė vieni kitų: „Ką tu galvoji apie šią parodą?“. Gerai, kad menas kelia klausimų, skatina mus tarp kasdienių rūpesčių pamąstyti apie karą ir taiką, gyvenimą ir mirtį, mūsų įsipareigojimą kitam, atsakomybę už kitą. Visi šie aspektai, manau, Kaunui buvo labai svarbūs. Be to, būtent dėl atminties temų, bendruomeniškumo, dėmesio architektūrai, paveldui aspektų programoje mes ir buvome įdomiausi Europai. Kai kurie skirtingų Europos šalių žurnalistai tris kartus sugrįžo į Kauną tam, kad čia dar kažką pamatytų ir aprašytų. Užsienio žurnalistai buvo nepratę prie tokių EKS programų. Jie buvo įpratę, kad EKS tampa prabangaus gero meno meka, bet nebūtinai prisiliečia prie skaudžiausių miesto temų ir nebūtinai taip jautriai vertina istoriją šiandienos kontekste. Net uždarymo renginiuose buvo apie 20 užsienio žurnalistų. Jie vis dar norėjo pamatyti kažką naujo, ypač Ukrainos šiuolaikinio meno trienalės parodą UKRAINE! UNMUTED Centrinio pašto pastate. Kitos šiemetės EKS nespėjo į savo programas įtraukti nieko, skirto Ukrainai. Mes tapome pavyzdžiu, Ukrainos kultūros temos ambasadoriais Europoje.

Rezultatas: negalutiniais duomenimis, kultūros renginių lankytojų skaičius Kaune šiemet išaugo tris keturis kartus. (Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.)

– Kai kuriems kauniečiams užkliuvo, kad labai daug dėmesio programoje buvo skirta žydiškajai temai, o žinomi profesionalūs lietuvių menininkai liko nuošalyje, neįtraukti į programą.

– Projekto „Kaunas 2022“ programą kūrėme nuo 2014–2015 m., kai Europos ir pasaulio mastu akis badė faktas, kad lietuviai apie holokaustą kalba užuolankomis arba visiškai nekalba, nediskutuoja apie lietuvių dalyvavimą nacių nusikaltimuose Lietuvoje. Juk holokausto metu beveik ketvirtadalis miestiečių, Lietuvos piliečių, buvo nužudyti ir paskui dar apie 70 metų užmiršti. Sovietmetis holokaustą buvo tarsi padėjęs į tam tikrą tabu lentyną ir ta nekalbėjimo apie tai tradicija tęsėsi laisvoje Lietuvoje.

Programa „Atminties biuras“ kalbėjo ir apie vokišką, skandinavišką, lenkišką atmintį Lietuvoje, ir apie ortodoksų kultūrą. Tačiau tokio masto tragedijos kaip holokaustas nebuvo per visą 600 metų Kauno istoriją. Manau, dėmesys šiai temai buvo visiškai tinkamas.

– Kaip dėl Lietuvos, Kauno menininkų įtraukimo?

– Mūsų programa tiesiogiai dirbo su kultūros partneriais – 72 Lietuvos kultūros organizacijomis. Su kokiais menininkais tos organizacijos buvo užmezgusios ryšius, tuos menininkus mes ir įtraukėme į programą. Taip, pvz., mūsų partneris – Kauno kolegija surengė dvylikos parodų ciklą, kur buvo eksponuojami šio Kauno meno mokyklos tradicijas perėmusio Kauno kolegijos padalinio garsių absolventų darbai.

Erdvių parodoms Kaune mums labai trūko. Dar nespėta suremontuoti M. Žilinsko dailės galerijos, kuri kitu atveju būtų tapusi pagrindiniu parodų centru. Jos trūkumą jautėme. Tačiau žinome, kad per šiuos metus Kaunas tapo įdomus tarptautinei auditorijai ir, kas man dar svarbiau, visai Lietuvai. Kad ir ką dabar rodysime savo galerijose – turime pateisinti tuos lūkesčius ir parodyti ne mažiau svarbius Lietuvos kūrėjus.

– Programoje „Kaunas 2022“ pasigesta ir didesnio Konstantino Mikalojaus Čiurlionio kūrybos viešinimo.

– Vilnius – Europos kultūros sostinė savo programą atidarė M. K. Čiurlionio paroda. Mes nusprendėme padaryti taip, kad W. Kentridge’o  ir M. K. Čiurlionio kūryba susidraugautų. W. Kentridge’o parodos ekspozicijos nebuvo galima apžiūrėti neaplankant M. K. Čiurlionio kūrinių. Visas svarbiausias projekto „Kaunas 2022“ delegacijas vedėme į jų parodas. Be to, visus metus M. K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo galima pažiūrėti Kristinos Buožytės virtualiosios realybės filmą „Angelų takais“, kurį mes rekomendavome pažiūrėti ir visiems mūsų svečiams. Taigi, nemanau, kad M. K. Čiurlionio šiemet buvo galima išvengti, tačiau jis iš tiesų nebuvo pasirinktas mūsų programos veidu.

– Šie metai tarsi turėjo suartinti dvi savivaldybes – Kauno miesto ir Kauno rajono, jų gyventojus. Kaip vertinate tai, kad didysis projekto „Kaunas 2022“ uždarymo renginys pakaunėje, Raudondvaryje, dubliavosi su Kauno miesto eglutės įžiebimu?

– Eglutės Kaune ir Kauno rajone visada įžiebiamos skirtingu metu. Uždarymui pasiruošti turėjome tris intensyvias dienas, viską derinome tarp dviejų savivaldybių. Raudondvario dvare ir Rotušės aikštėje Kaune telpa ribotas skaičius žmonių, o jų praėjusio savaitgalio renginiuose dalyvavo begalės. Žmonės galėjo pasirinkti. Projekto „Kaunas 2022“ metų uždarymo renginys Raudondvaryje tęsėsi iki 24 valandos, norintys galėjo į jį atvažiuoti ir po eglutės įžiebimo Kaune.

Iniciatyva, kad abi savivaldybės būtų šio projekto partneriai, gimė iš to, kad mes Kauno ir Kauno rajono gyventojus matome kaip vientisą bendruomenę, kurios nariai vieni kitus pažįsta, gali vieni kitus praturtinti. Tiesa, dviejų savivaldybių nelabai lengvi santykiai administraciniu požiūriu mums iš pradžių kišo koją. Nežinojome, ar mes juos turime taikyti, ar dar labiau supykdysime. Stengėmės žiūrėti pozityviai. Paskui ir iš abiejų savivaldybių administracijų pusės buvo dėta didelių pastangų nesusipriešinti, nes susipriešinti tokiuose dideliuose projektuose labai lengva. Metų uždarymo renginyje „Žalgirio“ arenoje abu merai linkėjo visiems kūrybinės sėkmės.

Bendruomenėms projekto „Kaunas 2022“ renginiai sukūrė didžiulę pridėtinę vertę, o mūsų svečiams sudaryta galimybė pasivažinėti po Kauno rajoną, apsilankyti Zapyškyje, kur atsirado plaukiojantis kultūros sodas „Nemuno7“, suteikė daugiau galimybių didžiuotis metų programa.

Kauno rajono gyventojai iki projekto „Kaunas 2022“ buvo labiau pratę prie etninės kultūros renginių, dabar jie sulaukė galimybės susipažinti su daugiau šiuolaikinės kultūros ir tai jiems pasirodė labai artima. Čia buvo surengta įvairių spektaklių, koncertų, festivalis „Contempo“, kuris pakaunėje išsiplėtė, vyko ir projektas „Šiuolaikinės seniūnijos“.

– Būtent Kauno rajone teko girdėti tokių atgarsių: buvo įdomių projekto „Kaunas 2022“ parodų mieste, bet niekas neorganizavo pavėžėjimo, o ir bilietai nepigūs, taigi taip jų ir nepamatėme.

– Mūsų autobusas ne kartą važiavo į skirtingus pakaunės miestelius, ypač vykstant projektams „Atminties biuras“. Tačiau žmonių anšlago nebuvo. Be to, viešasis transportas dabar yra ganėtinai patogus, į parodas Kaune neplanavome vežti žmonių samdytu transportu. Dėl bilietų kainos į W. Kentridge’o, M. Abramović ir Y. Ono parodas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje ir jo padalinyje Paveikslų galerijoje sutinku – ji buvo nemaža. Buvome įpratę prie 5 eurus kainuojančio bilietų, o čia kaina siekė 11 eurų. Tačiau kitur pasaulyje bilietai į tokio lygio menininkų parodas kainuoja kelis kartus brangiau. Štai bilietas į šiuo metu Londone vykstančią W. Kentridge’o parodą kainuoja 28 svarus sterlingų.

Į visus kitus mūsų renginius kainos buvo draugiškos. Gal 90 proc. renginių buvo nemokami. Dėl to jaučiamės šiek tiek padarę meškos paslaugą ateities kultūros renginiams. Juk iš tiesų kultūra labai daug kainuoja.

– Kas nustatė minėtų parodų Kaune bilietų kainą?

– Ją nustatėme mes kartu su Nacionaliniu K. M. Čiurlionio muziejumi. Pusė bilieto kainos buvo skiriama projektui „Kaunas 2022“. Sugrįžusius pinigus skyrėme Ukrainos menininkų parodai suorganizuoti. Juk jos iš anksto nebuvome numatę, nebuvome gavę jai finansavimo. Be to, didžiojo renginio „Santaka“ išlaidos dėl išaugusių kainų buvo žymiai didesnės, nei buvome suplanavę prieš keletą metų, tačiau didesnio, nei buvo numatyta, finansavimo negavome. Taigi, pabrangimą turėjome padengti už bilietus surinktomis lėšomis.

– Po „Kaunas 2022“ stogu pateko ne tik labai reikšmingų renginių, bet ir mažų nereikšmingų, kaip, pvz., keramikos dirbtuvėlės ir pan. Kodėl pasirinkote tokią įvairovę?

– Šiais metais Kaune buvo smarkiai išaugęs kultūros renginių lankymas. Negalutiniais duomenimis, jis padidėjo tris keturis kartus. Taip įvyko dėl to, kad trejus ketverius metus prieš tai mes organizavome mažus renginukus, dirbtuvėles, kūrybinio rašymo dirbtuves, kur žmonės rašė scenarijus ne tik Žvėries pasakoms, bet ir, pvz., Aideen Barry filmui „Klostės“. Festivalio „Fluxus“ organizuotame kopime į Parodos kalną priartėta prie 10 tūkst. dalyvių. Tai ne vienų metų sėkmė – šiemet kopta penktą kartą. Pamatėme, kad mažos bendruomeninės iniciatyvos, renginiai yra pagrindas užsiauginti auditoriją, besidominčią dideliais dalykais. Tai neatsiejama.

Justinos Lasauskaitės, Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ką tik siūlėte miestiečiams pasirašyti sutartį su miestu. Galbūt po panašią simbolinę sutartį siūlysite pasirašyti ir miesto, rajono vadovams, kad kultūra ir šiems metams pasibaigus išliktų prioritetine sritimi?

– Administracinius lygmeniu dėl to diskutuojame su abiejų savivaldybių vadovais. Kauno rajono savivaldybė jau įsitraukusi ir strategiškai pasitvirtinusi finansus ateinantiems metams tęsti projektą „Šiuolaikinės seniūnijos“, laivo „Nemuno7“ rezidencijas ir parodas. Kauno miesto savivaldybė taip pat išnaudos Melinos Mercouri prizą (1,5 mln. eurų prizas EKS skiriamas, jei ji sėkmingai įgyvendina projekto paraiškoje surašytus planus, – red. past.) projektų tęstinumui. Festivalis „Fluxus“  tikrai tęsis. Manau, mes visi simboliškai pasirašėme sutartį, kad Kaunas yra amžinas ir kultūra yra amžina.

– Kas dar liks po projekto „Kaunas 2022“?

– Labai didelės kompetencijos kultūros sektoriuje, tarptautiniai ryšiai organizacijose. Dabar partneriai iš užsienio kvies Lietuvos menininkus, kuriuos šios įstaigos, organizacijos jiems siūlys. Kaune lieka dvylika, o gal ir daugiau tarptautinių festivalių. Lieka Kiemų šventė, festivalis „Fluxus“, Istorijų festivalis, Dizaino festivalis, Japonijos dienos, Literatūros savaitė, iniciatyva „Modernizmas ateičiai“. Visuomenė labai džiaugiasi projektu „Kultūra į kiemus“. Būtų labai gerai, jei visuomenė kitais metais sakytų: mums trūksta kultūros. Tai taptų impulsu visa tai tęsti.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Dar nepasibaigus šiems metams tapote Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 m. komisare. Koks tai projektas ir kokios pareigos?

– 2024 m. rugsėjį, spalį ir lapkritį Lietuva visoje Prancūzijoje surengs apie 100 aukščiausio nacionalinio lygio ir vietinio lygio renginių: koncertų, parodų, literatūros pristatymų. Tokių, kaip, pvz., simfoninio orkestro koncertas ar M. K. Čiurlionio kūrybos paroda, šiuolaikinių dailininkų parodos.

Komisaras – tai paprasčiausiai meno vadovas, jis formuoja programą. Mūsų kultūros sektorius pajėgus pasiūlyti labai gerą programą. Taigi, mano darbas ateinančiais metais – sudaryti programos tinklelį. Daugiausia turbūt turėsiu komunikacinių ir reprezentacinių pareigų, kad visi kartu sklandžiai tą programą įgyvendintume.

– Ar dėl to laikinai nepersikelsite į Prancūziją, kaip skelbia gandai?

– Tikrai ne (juokiasi).

Dirbsiu daugiausia nuotoliu. Žinoma, teks vykti pirmų susitikimų į įvairias Prancūzijos įstaigas. Tuo pačiu metu užbaigsiu programą „Kaunas 2022“ ir čia dirbsiu iki 2023 m. rudens, kol atsiskaitysime visuomenei, finansuotojams ir Europos Komisijai už ją. Parengsime metodologinių, ataskaitų leidinių, pristatysime juos visuomenei ir visiems, kam būtų įdomu pasimokyti iš Kauno. Taigi, kol kas nepabėgu nei iš Kauno, nei iš projekto „Kaunas 2022“.

– Teko girdėti, kad jums buvo kilę minčių viską mesti. Bet jūs ne tik kad nieko nemetėte, bet dar ir be atostogų neriate į kitą projektą.

– Dabar jau savaitę einu dvejas pareigas, tačiau tikiuosi, kad sausio mėnesį galėsiu sau leisti trumpai paatostogauti.

Minčių mesti projektą „Kaunas 2022“ man niekada nebuvo kilę. Aš tik visą laiką sakiau, kad čia nesilaikau jokių pozicijų. Pradėjau dirbti prie šio projekto kaip meno vadovė. Šis darbas yra mano didžioji aistra. Taip atsitiko, kad tapau ir projekto direktore. Susidėjo daug aplinkybių. Norinčių eiti šias pareigas nebuvo, o kažkas juk turėjo imtis tokios atsakomybės. Taigi, vienu metu ėjau ir direktorės, ir meno vadovės pareigas. Tai buvo didžiulis krūvis. Tačiau niekada negalvojau, kad nenorėčiau to daryti. Buvo sunku, bet verta. Kai pats pereini visa tai, labai aiškiai matai, į ką reikia kreipti dėmesį, o dėl ko – nesijaudinti. Iš pradžių mes dėl visko jaudinomės. Paskui pasirodė, kad nereikėjo (šypsosi).

Svarbiausios projekto „Kaunas 2022“ parodos, kurias dar galima aplankyti:

• vienos žymiausių fotografijos parodų pasaulyje „The Family of Man“ (liet. „Žmogaus šeima“, 1955, MoMA) fragmentas Kauno fotografijos galerijoje (Vilniaus g. 2) – iki gruodžio 31 d.;

• Filipo Markiewicziaus paroda „Ultrasocialinis popsas“ galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27) – iki gruodžio 31 d.