Eksperimentas: dviračiu tarp pėsčiųjų ir automobilių

Daug pranašumų

Nėra efektyvesnės transporto priemonės nei dviratis. Degalų sąnaudos – lėkštė košės trisdešimčiai kilometrų. Remonto išlaidos taip pat juokingos – dažniausias tai kainuoja mažiau, nei pakeisti perdegusią automobilio lemputę.

Dviratininkai mieste išsprendžia daugybę problemų: skirtingai nei automobilių vairuotojams, jiems nereikia daug vietos stovėjimui, jie nesudaro eismo spūsčių. O kur dar sveikata! Važiavimas dviračiu gelbėja ir nuo nutukimo.

Dviračių infrastruktūros kūrimo kaina, palyginti su automobilių, apgailėtina. Deja, bet už miesto kūrimą atsakingi žmonės į dviračius žiūri taip, tarsi jais važinėtų tik močiutės karvių melžti – nerasi nei kur pritvirtinti dviratį, nei reikalingų takų.

Sezonas seniai atidarytas

Šiandien sukanka mėnuo, kaip atidariau dviračių važinėjimo sezoną. Juo važinėju kasdien, o ne tik savaitgaliais. Bandžiau skaičiuoti, kiek kilometrų numyniau, bet ties penkiais šimtais susipainiojau ir pamiršau.

Susidarė įspūdis, kad, be manęs, dviračiais kasdien mieste važinėja dar kokie trys kauniečiai. Juos jau atpažįstu iš veidų. Vis dėlto dviratininkai Kaune nėra laukiamiausi, ir štai kodėl.

Tikras dviračių takas Kaune yra tik vienas – dešiniajame Neries krante nuo P.Vileišio tilto iki Šilainių.

Visi kiti, geriausiu atveju, yra tik linijomis padalytas išsikraipęs šaligatvis. Važiuodamas turi rinktis – nardyti tarp užsižiopsojusių pėsčiųjų ar važiuoti gatvės kraštu.

Pikti pėstieji

Pirmiausia pakalbėkime apie pėsčiuosius miesto širdyje – Laisvės alėjoje. Dardu aš tuo pseudodviračių taku, sukiojuosi tarp didesnių skylių šaligatvyje ir svarstau: "Gerai aš čia darau, nesmardinu miesto automobiliu, kitiems palieku stovėjimo vietų, nelaužau kitų automobilių buferių. O ir seniai buvau poliklinikoje – gerai, neužimu močiučių vietos." Ir staiga dvi močiutės žengia į dviračių taką nė nežiūrėdamos. Įvertinu situaciją, kad iki susidūrimo – dar sekundė, ir galvoju, ką daryti. Gal kliudyti rankinuką "ragais", gal staigiai nuspausti stabdžius, sustoti ir taip išgąsdinti. Vis dėlto skubėjau, taigi tiesiog apvažiavau pagarbiu 30 cm atstumu. Išgirdau tolumoje nuaidint: "Aš iš viso uždrausčiau tuos dviračius!"

Kitą kartą motina su vaiku, daugiausia trejų metų amžiaus, sugalvojo pažaisti futbolą ant dviračių tako ties Laisvės alėjos fontanu. Spyriau į tą kamuolį, nulėkė iki pat Soboro. Nėra čia ko – čia krepšinio kraštas.

Kelionės gatvėmis

Taip, man greitai atsibodo keisti nuotykiai su pėsčiaisiais, tad dabar  beveik visada važiuoju gatvėmis. Tai nėra labai saugu.  Vakarų šalyse gatvių pakraščiai būna rezervuoti dviratininkams – nudažyti kita spalva, atskirti mažu borteliu ar ryškia linija, o pas mus gatvių kraštai rezervuoti duobėms. Važiuoji – ir žiojasi priešais tave didžiulės duobės.

Tikras duobių aštriais kampais festivalis. Kur tik koks kanalizacijos įrenginys, tai žinok, kad jis bus 25 cm žemesnis už asfalto lygį, o dar tarpai bus vertikalūs, tokio pat pločio kaip tavo dviračio padanga. Įvažiuoji į tokį – ir mirtis, nes iš paskos rieda troleibusas, kuris gali ir nesustabdyti.

Kas kartą leidžiantis nuo Aleksoto kalno, jo pabaigoje persirikiavęs į antrą juostą važiuoti Centro link, žaidi išgyvenimo žaidimą. Pasiekęs gerą greitį, netrukus susiduri su 100 m begėdiškai išklaipytu asfaltu. Dviratis pradeda šokinėti, skersuoti, vairas plyšta iš rankų. Čia bene pavojingiausias kalnas iš visų Kaune.