Dviračių žygių entuziastės didžioji aistra – Lietuva

Važiuoti išmokė močiutė

Knygoje „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“ S. Dambrauskaitė-Bakutienė pateikia daugybę vertingos informacijos: maršrutų, schemų, koordinačių, sudėtingumo įvertinimų, nurodo kelių dangą, kelionės trukmę ir, žinoma, pažeria naudingų praktinių patarimų.

Vairavimo instruktore dirbanti Solveiga pirmenybę teikia dviratei transporto priemonei. Minti dviračio pedalus ją išmokė močiutė, vis padrąsindama ir prilaikydama dviratį, kad anūkė nenukristų. Taip ir bėgiodavo iš paskos, kol sykį nuo vieno kalniuko bėgti nebesuspėjo ir netyčia Solveigą paleido. Štai tada mergaitė ir pradėjo pati važiuoti. „Galvojau, kad močiutė mane vis dar laiko, tai drąsiai ir numyniau pirmyn“, – kvatojasi pašnekovė.

Paauglystėje dviračiu važinėjo nedaug. Gal kiek daugiau vasaromis, savaitgaliais. Dviračių liga užsikrėtė jau gerokai vėliau, pabuvojusi užsienyje ir pamačiusi, kad ten ši dviratė transporto priemonė labai populiari.

Stebino, kad kostiumais vilkintys žmonės dviračiais važiuoja į darbą, mamos su vaikais rieda į parduotuves apsipirkti. Dviračių eismas intensyvus nepriklausomai nuo sezono – sninga ar lyja.

„Lietuvoje to nebuvo. Teko lankytis Danijoje, kurioje dviračių infrastruktūra labai gerai išvystyta, žmonės buriasi į dviračių mėgėjų bendruomenes. Iki tol maniau, kad dviratis labiau skirtas poilsiui, laisvalaikiui“, – aiškina Solveiga ir priduria, kad jos vaikystėje dviračių žygiai nebuvo tokie populiarūs kaip dabar.

Jai be galo smagu matyti šeimas, kur visi: nuo jauniausio iki vyriausio šeimos nario – mina dviračių pedalus.

Smagiai: dviračiai – ne tik Solveigos, bet ir jos vyro Pauliaus pomėgis. Žinoma, jie ir suvedė porą./  S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kaunas – dviračių miestas

Kad dviratis imtų tarnauti Solveigai kaip susisiekimo priemonė, turėjo praeiti nemažai laiko. Galiausiai transporto spūstys, skubant į darbą rytais, pašnekovei tiek nusibodo, kad privertė ją sėstis ant dviračio.

„Atsisėdusi ir smagiai pasiekusi darbą kitu keliu, supratau, kad jis kur kas įdomesnis: pro miškelį, upę... Galėjau važiuoti ir gėrėtis kraštovaizdžiu“, – džiaugiasi ji.

Pamažu dviratis Solveigai tapo beveik kasdiene susisiekimo priemone tiek žiemą, tiek vasarą.

Nevadinu savęs fanatike: nevažinėju vien tik dviračiu. Tačiau dviratį pamėgau kaip daugiausia laisvės suteikiančią transporto priemonę.

„Nevadinu savęs fanatike: nevažinėju vien tik dviračiu. Naudojuosi ir automobiliu, ir viešuoju transportu, traukiniais. Tačiau dviratį pamėgau kaip daugiausia laisvės suteikiančią transporto priemonę“, – atvirauja vairavimo instruktorė.

Kaunietė džiaugiasi, kad jos gimtajame mieste – gana gerai išvystytas dviračių takų tinklas. Giria Kauno savivaldybę už iniciatyvą „Like Bike“, paskatinusią kauniečius traukti dviračius iš sandėliukų ir kuo dažniau minti pedalus.

„Esu šios gražios iniciatyvos ambasadorė ir kiek galiu, tiek skleidžiu žinią, kad minti dviračio pedalus yra smagu“, – sako dviračių entuziastė.

Solveiga džiaugiasi, kad įvairūs dviratininkams skirti renginiai paskatino ir ją pačią imtis iniciatyvos – organizuoti dviračių žygius.

„Kai pirmą sykį dalyvavau „Dviračių parade“, kuris vyksta kiekvienais metais, labai nustebau vienoje vietoje matydama šimtus dviratininkų. Paprastai mieste sutikdavau tik vieną kitą“, – pasakoja ji ir pabrėžia, kad tokių renginių stiprybė – dalyvius apimantis smagus bendrystės jausmas.

Saugiai: susiruošusi tolėliau pasivažinėti Solveiga dukrą sodina į kėdutę sau už nugaros, kai iškylos trumpesnės – dviratuką Paulė mina pati. /  S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Žygius rengti įkalbėjo draugai

Kada išdrįso suorganizuoti pirmąjį dviračių žygį pati? Tada, kai pajuto draugų spaudimą. Pradėjusi dažniau savaitgaliais važinėtis ne tik po Kauną, bet ir visą Lietuvą, moteris ėmė klausinėti draugų, ar jie buvę vienur, kitur. Šie tik purtė galvas ir prašė kitą sykį, kai Solveiga ir vėl kažkur mins, pasiimti ir juos.

Taip ir buvo: dviračių entuziastė sudarė vieną maršrutą, pakvietė draugus, visi pasivažinėjo ir visiems be galo patiko. Tuomet nuvažiavo kitur dar kartą. Tokie pasivažinėjimai tai su vienais, tai su kitais draugais tęsėsi tol, kol S. Dambrauskaitei-Bakutienei į galvą šovė puiki mintis – suorganizuoti viešą renginį. Visiems atėjusiems ji papasakojo ir apie dviratininkų eismo taisykles: juk dirba vairavimo instruktore.

„Kai pamačiau, kiek žmonių susirinko, – negalėjau patikėti. Daugiau kaip 50! Po paskaitos visi sėdome ant dviračių ir truputį pasivažinėjome. Tada su didžiausiais entuziastais vėl sutarėme naują žygio datą. Paskui dar ir dar vieną. Taip natūraliai viskas ir užsisuko“, – aiškina ji, galiausiai dviračių žygių aistruoliams sukūrusi ir feisbuko puslapį „Minam kartu“. Į jį Solveiga kelia visą informaciją apie savo organizuojamus dviračių žygius.

Paprašyta atskleisti paslaptį, kuo žmonėms taip patiko jos organizuojami žygiai, šypsosi ir sako: „Aš pati čia niekuo dėta. Žmones žavi gamta ir pats dviratis. Kartais jiems trūksta motyvacijos, noro su juo kažkur išvažiuoti. O juk kaip smagu susipažinti su kitais dviratininkais, kurie ilgainiui tampa gerais tavo draugais.“

Paklausta apie ekskursijų programą, Solveiga mini vietas, apie kurias gali daug papasakoti pati, nes dažnai į jas važiuoja. Vis dėlto pašnekovei kur kas įdomiau organizuoti žygius į skirtingus Lietuvos kampelius. Tuomet tenka naudotis vietinių gidų paslaugomis – tik reikia viską iš anksto suderinti.

Dedikacija: Vasario 16-ajai skirtame žygyje dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius – 150./  S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Maršrutus išbando viena

Ar žygių organizatorė dviračiu keliauja ir po kitas šalis? Anot Solveigos, jos didžioji aistra – Lietuva. „Galėčiau dar 20 metų važinėti po Lietuvą ir vis atrasti naujų dviračiais pasiekti tinkamų vietų“, – juokiasi ji ir priduria, kad šiuo metu jos žinioje – du dviračiai: hibridinis ir kalnų (MTB).

Tiek užtenka, nes vadinamasis kalnų dviratis nebūtinai skirtas važinėti po kalnus. „Jis turi platesnes padangas, tad puikiai tinka duobėtiems miško keliukams, kur gausu šaknų, smėlio, akmenų. Žodžiu, juo lengviau įveikti įvairias kliūtis, pasitaikančias kelyje“, – reziumuoja ji.

Kai organizuoja dviračių žygį, Solveiga visada nurodo, kokia tą dieną žygeivių laukia kelio danga, maršruto trukmė ir būtinai – kokio intensyvumo žygis. Pasitaiko, kad žmonės pervertina savo jėgas ir neišlaikę bendro tempo palieka grupę. Štai kodėl savo knygoje prie kiekvieno maršruto organizatorė būtinai parašo, kokio fizinio pasirengimo jis reikalauja ir kokio tipo dviratis rekomenduojamas.

Naujus dviračių maršrutus Solveiga sudaro viena. Kodėl? Nes vienai tą daryti kur kas paprasčiau nei su šeima ar draugais. Kai su savimi vežasi dviratininkų grupę, viskas jau būna dešimt kartų patikrinta ir 100 proc. užtikrinta. Moteris atvirauja, kad jai labai padeda navigacija, taip pat – mobiliosios programėlės, kuriose ji pasižymi planuojamus ir jau nuvažiuotus maršrutus. Dažnai, esant vietoje, jie keičiasi, nes sutiktas vietinis gyventojas pasiūlo pamatyti kažką įdomaus, apie ką keliautoja net nebuvo girdėjusi.

Iš būtinų dviratininkui saugos priemonių vairavimo instruktorė labiausiai rekomenduoja pasitikrinti dviračio žibintus. Jie leidžia geriau pastebėti eismo dalyvį šviesiuoju paros metu, o tamsiuoju – padeda jam pačiam geriau matyti kelio dangą.

„Šalmas ir liemenė pagal taisykles reikalingi važiuojant keliu tamsiuoju paros metu, – sako ji ir dar sykį pabrėžia: – Labai svarbu, kad žmogaus dviratis būtų techniškai tvarkingas – su veikiančiais žibintais, stabdžiais, turėtų garsinį signalą.“

Svarbi ir dviratininko nuotaika. Smagu, kai jis nesinervina, nepyksta ant kitų eismo dalyvių.

Vadovas: dviratininkams skirtoje knygoje – daug vertingos informacijos./ S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Pirktų dar ir elektrinį

Ką „Like Bike“ ambasadorė mano apie šiuo metu labai populiarius elektrinius dviračius ir paspirtukus? „Tai labai puikios transporto priemonės“, – vienu ypu išpyškina ji.

Net jei faktai kalba, kad šių elektrinių priemonių vairuotojai dažnai nesugeba pasirinkti saugaus greičio ir atsiduria traumų ir skubios pagalbos skyriuje?

„Statistiškai daugiau nelaimingų įvykių patiria automobilių vairuotojai. Dar manau, kad elektriniams dviračiams, paspirtukams valdyti, kaip ir bet kurioms kitoms transporto priemonėms, reikalingas sveikas protas, savitarpio pagarba ir atsargumas“, – dėsto savo nuomonę ji.

Jei tik turėtų daug pinigų ir fizinę galimybę, kur jį laikyti, Solveiga savo dviračių kolekciją papildytų ir trečiuoju – elektriniu. „Nors jis irgi turi savo trūkumų, tarkim, yra ganėtinai sunkus. Tad man užsinešti jį į butą trečiame aukšte būtų per sunku“, – įvertina situaciją.

S. Dambrauskaitės-Bakutienės nuomone, Kaune pakanka viešojo dalijimosi elektrinių dviračių ir paspirtukų. Puiku, kad žmonės gali jais naudotis ir kad kiekvienam nereikia pirkti po savo elektrinę transporto priemonę, kai, taupant laiką, nori įveikti kokį nors nedidelį atstumą.

„Gaila, kad per kelių žmonių nežinojimą, kaip saugiai jais važiuoti, neigiamas šleifas krinta ant visų paspirtukininkų“, – kalba „Like Bike“ ambasadorė.

Paklausta, ar pati, važinėdama dviračiu, yra patyrusi kokių nors nelaimingų atsitikimų, Solveiga mini vieną atvejį: „Kai bandžiau prisijaukinti prisegamus pedalus, kurie pagerina dviračio valdymą. Griūvant reikia mokėti iš jų laiku išsispirti. Pačioje pradžioje man kelis kartus nepavyko, tai daugiau ir nebandžiau.“

 S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienam pagal norus

Oras kasdien vis labiau dvelkia vasara, tad grįžkime prie Solveigos kelionių dviračiais vadovo „Minam kartu. 40 dviračių maršrutų po Lietuvą“. Kokį maršrutą ji rekomenduotų kauniečių šeimoms su vaikais?

„Kauniečių mėgstamiausias kelias yra iš Kauno į Kačerginę. Pakeliui galima užlipti ant piliakalnio, pasigėrėti upe. Numynus į vietą yra kelios kavinės, kur galima skaniai pavalgyti“, – aiškina knygos autorė.

Porelei, ieškančiai nuotykių, Solveiga patartų aplankyti Kauno tvirtovės fortus. „Tegul įlenda į tamsą, kiek drąsa leidžia. Mano knygoje yra maršrutas „Kauno tvirtovės fortų žiedas“, kuriuo važiuojant galima aplankyti visus Kauno fortus. Tikrai įdomu“, – užtikrina ji.

„Minam kartu“ organizuojamuose žygiuose dalyvauja įvairaus amžiaus žmonės, daugiausia – apie 30 metų. Kartais pasitaiko ir senjorų, kurie stebina energija ir fizine ištverme. „Be galo jais žaviuosi“, – šypsosi žygeivė.

Jei svajojate palikti Kauną ir pasivažinėti dviračiais kur nors tolėliau, nebūtina vykti savo automobiliu. Solveiga džiaugiasi, kad daugelį Lietuvos miestų jau galima pasiekti autobusais ir traukiniais, kurie turi specialius laikiklius dviračiams. „Tai labai patogu, –  tikina pašnekovė. – Per kelias valandas nuvažiuoji į kokį nors Lietuvos miestą, apžiūri jį mindamas dviratį ir tokia pačia transporto priemone, kaip ir atvykai, grįžti atgal.“

Iš tolimesnių žygių dviračiais ji rekomenduoja žiedinį maršrutą, vedantį aplink Platelių ežerą. Kuris Lietuvos regionas labiausiai vilioja pačią Solveigą? Jai smagiausi miškingi Dzūkijos takai. Vilioja ir pajūris, Kuršių nerija, deja, šiuo metu ten vyksta remontai, tad kol kas ekspertė pataria šių krypčių nesirinkti.

„Visa Lietuva be galo įdomi, todėl dviračiu nevykstu į užsienį: man visko visiškai užtenka čia“, – ne kartą girdėtą frazę kartoja vėl ir vėl.

 S. Dambrauskaitės-Bakutienės asmeninio archyvo nuotr.

Siekia išmėginti kuo daugiau

Ne tik Solveiga, bet ir jos vyras Paulius yra didelis dviračių entuziastas. Susipažino juodu, aišku, taip pat per dviračius. Šiuo metu jauna šeima augina trejų metų dukrytę Paulę. Susiruošusi ilgėliau pasivažinėti, mama dukrelę mama sodina į specialią kėdutę sau už nugaros. Kai iškylos trumpesnės – dviratuką Paulė mina pati.

Solveiga prisipažįsta, kad į savo organizuojamus dviračių žygius nei Paulės, nei Pauliaus neima. Sako, kad žygiai yra jos darbas, reikalaujantis daug atsakomybės ir pagalbos kitiems dalyviams.

„Juk negaliu organizuoti dviračių žygio, kuriame visą dėmesį skirsiu šeimai, o ne žygeiviams“, – juokiasi ji ir, vasarai atėjus, žada daug įdomių maršrutų dviračių mėgėjams. Tereikia sekti naujienas jos feisbuko paskyroje „Minam kartu“ ir, esant galimybei, prisijungti.

Paklausta, kokių dar hobių turi, Solveiga juokiasi, kad geriau jų nevardys, nes pokalbis užtruktų dar porą valandų.

„Man viskas smalsu, viską noriu išbandyti. Pradedant nuo grojimo, piešimo, vaidybos (šiuo metu lankau improvizaciją) ir baigiant visokiais techniniais dalykais: fotografija, filmavimu, automobilių remontu. Mėgstu skaityti, mokausi užsienio kalbų – šiuo metu prancūzų. Eilėje laukia Brailio raštas“, – išties nustebina pomėgių įvairove S. Dambrauskaitė-Bakutienė.