Draugas iš Ekvadoro kaunietę traukia, bet gąsdina kultūrų skirtumai

Į Ekvadorą grįšiu tik tuomet, jei Lietuvą užpuls Rusija ir prasidės karas. Taip po kelių mėnesių, praleistų su lotynoamerikiečiu Mario Rendonu, kaskart nusprendžia Nerija Solaitė. Tačiau po vasaros Lietuvoje 45 metų kaunietė vėl kraunasi lagaminus ir skrenda pas savo širdies draugą.

Lemtinga internetinė pažintis

"Tai – egzistencinė kelionė, – pirmą išvyką į Pietų Ameriką 2009 m. rugsėjį įvertino psichologė N.Solaitė. – Kažką panašaus jutau 1994-aisiais, kai metams išvykau į Indiją. Ta kelionė taip pat buvo išskirtinė. Tai kelionės–pokyčiai, kurias apsprendžia likimas."

62 metų verslininko iš Ekvadoro sostinės Kito kaunietė beveik nepažinojo. Susipažino internetu. Ir jei ne draugės, būtų net negirdėjusi jo balso ir nepamačiusi jo per "Skype".
Bet tai jai nebuvo svarbu. Vidinis balsas, intuicija kvietė skubėti į Afriką. Taip, Afriką, nes išgirdusi žodį "Ekvadoras" lietuvė pamanė, kad tai – Afrikos šalis.

"Žinojau Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru, bet Ekvadoro – ne, – iš savo geografijos žinių juokėsi Nerija, kai prieš penkerius metus po susirašinėjimų ir pokalbio priėmė Mario pasiūlymą atvykti į Ekvadorą. – Afrikoje dar nebuvau, atsakiau jam, nes Egiptas – tarsi ne Afrika."

Rugsėjo mėnesį nuvykusi į Ekvadoro sostinę, įsikūrusią 2 880 m virš jūros lygio, ji pasiliko iki 2010 m. vasaros.

"Ten reikėjo pritaikyti visas psichologijos žinias, kurių mokiausi seminaruose ir mokiau kitus. Pavyzdžiui, kaip nepykti dėl jų nekonkretumo, nepunktualumo, pažadų netesėjimo, – kadaise svajojusi pagyventi radikaliai kitokioje aplinkoje Nerija taip pasijuto Ekvadore dėl šokiruojančių didelių, bet įdomių ir malonių kultūrų skirtumų bei širdies draugo charakterio. – Nėra pažįstamų, nesutikau lietuvių, jaučiausi tarsi patekusi į nesuvokiamą sūkurį. Vis dėlto dėl šilto ekvadoriečių bendravimo, draugiškumo niekada nesijutau vieniša."

Išskirtinis leidimas katinui

Su ekvadoriečiu Mario Rendonu Nerija jaučia ypatingą ryšį. Be to, jis – itin dėmesingas, paslaugus vyras. Ji nevažiavo pas princą, tačiau nuvykusi į Ekvadorą jautėsi kaip karalienė.

"Jis skaitė mano mintis, jei kažko trūkdavo, greitai pasistengdavo viską gauti, nustebinti siurprizais. Karšta, ilga eilė oro uoste, o jis pasistengia, kad patekčiau į VIP salę su kondicionieriumi, gėrimais, – Mario nereaguodavo tik į moteriškus lietuvės kaprizus, tačiau ten N.Solaitė jautėsi puikiai. – Kai 2012-aisiais jis pakvietė mano tėvus apsilankyti Majamyje ir Ekvadore, su mumis keliavo ir mano katinas. Kelionei į Venesuelą Mario iš Ekvadoro jau buvo nupirkęs lėktuvo bilietus, kai paiškėjo, kad tos oro linijos nepriima naminių gyvūnų. Ką daryti? Laiko nebebuvo, keisti bilietų neišėjo. Mario paskutinę minutę sugebėjo gauti raštą iš Ekvadoro vyriausybės: "Ekvadoro Respublikos viceprezidento įsakymu prašome išimtine tvarka suteikti katinui, keliaujančiam su Nerija Solaite, galimybę skristi "Tame" oro linijomis."

Tikrų mačo šalis

Gyvendama su Mario kaunietė nejautė problemų. Visas jas vyras sugebėdavo išspręsti tik jam vienam suvokiamais būdais kad ir paskutinę minutę. "Vienintelis iššūkis man būdavo nepasiduoti nerimui ir išlikti ramiai", – pasakojo N.Solaitė.

"Lotynoamerikiečiai – tikri mačo. Moterys – labiau paklusnios ir prisitaikančios prie vyrų, šie – dėmesingi, rūpestingi, emocingi. Tas jų valdingas vyriškumas ir tiesumas turi žavesio, nes pastaruoju metu to trūksta Europoje, kur tarp vyrų ir moterų mažas skirtumas, – pastebėjo Nerija. – Ten, kaip ir visoje Lotynų Amerikoje, vyrauja dideli vyriškumo ir moteriškumo kontrastai. Jei pykstama – trigubai smarkiau nei pas mus, jei pavydima – beprotiškai, jei mylima – irgi daug kartų stipriau. Net ir moters kūnas vertinamas kitaip. Ten nėra populiarios kaip pas mus aukštos ir lieknos moterys, jiems labiau patinka apvalesnės ir moteriškų formų."

Nors gyvenimas Ekvadore kaunietę pakerėjo savo spalvomis, emocijomis ir egzotika, tačiau prireikė milžiniškos kantrybės suprasti didelius charakterių skirtumus.

Viena iš erzinančių draugo savybių, prie kurios vis dar negali įprasti lietuvė, – nepunktualumas ir nuolatinis planų keitimas. Ji juokiasi: turbūt ant pirštų galėtų suskaičiuoti kartus, kai jie nevėlavo į lėktuvą. Vėluoti į lėktuvą Mario – įprastas dalykas.