Darželių keliais ir klystkeliais

Kol mano pasaulyje nebuvo dukros, įtartinai žiūrėjau į išrankias mamas, kurioms, regis, niekas neįtikdavo. Maistas – nesveikas, drabužiai – nekokybiški, ugdymas – sovietinis. Dabar pati tokia tapau. Ir visai dėl to nesigailiu – esu rami, nes kol dukra negali pati savimi pasirūpinti gauna viską, kas geriausia.

Galbūt skeptikai teisūs – nepaisant tėvų pastangų, užaugusi dukra valgys bulvių traškučius, žiemą nenešios kepurės ir turės mokytis toje pačioje sistemos mėsmalėje kaip ir visi Lietuvos vaikai. Tegu. Tačiau aš būsiu tikra, kad per svarbiausius pirmuosius gyvenimo metus ji turės tvirtą vertybių pagrindą, kuriuo tikrai vadovausis, – bent jau nesąmoningai.

Tėvams patogu, o vaikui?

Pirmas didelis iššūkis, su kuriuo susidūrėme šeimoje dar dukrai negimus, – darželis. Prieš trejus metus jau žinojome, kad į darželį tikrai nepateksime, jei neužregistruosime vaiko tik jam gimus. Kadangi tuo metu gyvenome Vilniuje, bet planavome kraustytis į Kauną, praėjus dviem savaitėms po gimdymo, dukrą iš karto užrašėme į du darželius arčiausiai būsimų namų centre.

Per daug jais nesidomėjome, tačiau atsikrausčiusi į Kauną ir pradėjusi bendrauti su vietinėmis mamomis supratau, kad padarėme didelę klaidą. Aklai tikėjome, kad darželio lokacija – centras – jau lemia kokybiškas paslaugas. Toli gražu.

Mano pačios prisiminimai iš darželio buvo ganėtinai slogūs: dviejų auklėtojų sistema, kai viena iš jų yra rūpestinga ir mylinti, o kita – baudžianti, regis, buvo specialiai sugalvota sovietinėse ikimokyklinio ugdymo įstaigose. Tokius darželius prisimena beveik kiekvienas mano pažįstamas. Tad norėjau, kad dukra savo ankstyvąją vaikystę prisimintų kaip vienus geriausių metų.

Taigi, arčiausiai namų buvęs darželis, iki kurio būtų reikėję paeiti vos kelias minutes, netiko. Dar visai neseniai bendravau su netoliese gyvenančiu vyru, kuris į minėtąjį darželį vedė savo anūkę. Senelis prisipažino, kad labiausiai anūkėlei nepatinka pietų miegas. Klausiu, tai ką tada darželyje veikia? Vyras atsako: ji man pasakoja, kad paverkia lovoje ir užmiega. Tai tikrai ne ta vieta, kurios aš troškau savo vaikui.

Labai gąsdino ir nuo sovietinių laikų nepakitęs darželinukų meniu: neaišku, iš kokių produktų pagaminti šniceliai, menkavertės pieniškos dešrelės, gąsdina pieno, riebalų, cukraus ir miltinių produktų perteklius. Juolab kad mūsų šeima nevalgo kiaulienos, su kuria darželiuose verdamos sriubos, gaminami beveik visi mėsos patiekalai.

Visai to nežinodama antrąjį darželį pasirinkau specializuotą – skirtą alergiškiems vaikams. Nors dukra nuo mažens buvo alergiška pieno produktams, tikėjausi, kad po kelerių metų ji alergiją išaugs, kaip kad žadėjo gydytojai. Todėl darželio atsisakiau. Deja, dukra pieno produktų vartoti negali iki šiol.

Kuo atgrasė valstybiniai

Pabendravusi su Kauno mamomis sužinojau, kad čia veikia ir netradicinio ugdymo darželiai. Deja, kai užrašiau dukrą į vieną iš jų, jai jau buvo metai, todėl patekti į jį neturėjo jokios galimybės. Tačiau aš naiviai tikėjausi.

Per tą laiką sutikau mamą, kuri taip pat tikėjosi leisti vaiką į šį darželį. Nepavyko, todėl pati įkūrė darželį. Kai papasakodavau, kad dukra laukia eilėje lankyti šį prestižinį valstybinį darželį, iš daugelio mamų išgirsdavau: nesitikėk, į jį niekas nepatenka.

Pavasarį, artėjant lemiamai rugsėjo 1-ajai, paklausiau darželio vadovės, ar mes turime bent kokių šansų. Ji kategoriškai atsakė – jokių. Juolab vėliau, nes, nepatekus į lopšelį, apie darželį nėra ko svajoti.

Teko susitaikyti, kad šis darželis – ne mūsų nosiai, ir pradėti domėtis privačiomis įstaigomis.

Apie valstybinius darželius nesinorėjo nė galvoti. Per beveik trejus metus buvau prisiklausiusi tiek pasakojimų, kad nė nosies nesinorėjo ten kišti.

Viena draugė kas dieną dalydavosi įspūdžiais iš pačiame miesto centre įsikūrusio valstybinio darželio, kur auklėtojos nevalgantiems vaikams grasindavo, kad jų nepasiims mamos, neleisdavo kartoti pietų, esą nieko nebeliko, o iš tikrųjų išsinešdavo juos namo, kaip ir vaikams priklausančius obuolius bei kitus vaisius. Vaikams beveik viskas buvo draudžiama, o leidžiama tik ramiai netriukšmaujant žaisti.

Draugė pasakojo, kad žaisdama dukra neva nepaklusnias lėles apšaukdavo durniais ir kitais žodžiais, kurių jie šeimoje nevartojo. Tai paskatino pakeisti darželį. Mielos auklėtojos, negalvokite, kad maži vaikai nieko nesupranta, – jie viską mato ir viską papasakoja!

Išrankumas pasiteisino?

Dėl kelių atsitiktinių pažinčių su kelių Kauno mieste veikiančių privačių darželių kolektyvais rinktis buvo lengviau. Vieno darželio, įsikūrusio patogioje vietoje tarp namų ir darbo, direktorė mums paliko labai gerą įspūdį, kaip ir auklėtojos bei jauki, namus primenanti aplinka. Rekantis svarbu buvo ir tai, kad čia vietoje gaminamas vegetariškas maistas – meniu gausu vaisių, daržovių ir grūdų. Juolab kad mūsų šeimai buvo artimas neohumanistine filosofija paremtas darželio ugdymas.

Sutarę lankyti šį darželį, sulaukėme netikėto skambučio iš valstybinio darželio, į kurį patekti viltys jau buvo žlugusios. Kaip niekur nieko administratorė paklausė, ar planuojame jį lankyti. Buvau šokiruota – kaip galėjo priimti į darželį, į kurį, kaip pati direktorė tvirtino, patekti nėra galimybių? Nors jau buvome nusprendę lankyti privatų darželį, nuvažiavome apsižiūrėti.

Ir ką gi – vienas geidžiamiausių valstybinių darželių mums nepatiko. Direktorė nuolat kalbėjo užuolankomis apie visokias tėvų darbo grupes ir jų renkamas rinkliavas, įvardijo stojamąjį mokestį (negirdėjau, kad kituose valstybiniuose darželiuose būtų toks mokestis), kuris buvo net didesnis nei privačiame darželyje.

Todėl abejonių neliko – nuo rugsėjo dukra pradėjo lankyti mūsų pasirinktą mažutį dviejų grupių privatų darželį. Žinoma, tai mano asmeniniai įspūdžiai. Pažįstu tėvų, kurių vaikai lankė arba lanko šį bei kitus valstybinius darželius, ir yra labai patenkinti. Tačiau matydama, kaip dukra kas rytą veržiasi į darželį, suprantu, kad ne veltui esu išranki mama.



NAUJAUSI KOMENTARAI

joo

joo portretas
ir as manau,kad reklamuodama privatu,persistenge...

Įtartina ,

Įtartina , portretas
tikrai ši mama, tooookia rūpestinga, bet tik iš kitų reikalauti, tik ne iš savęs , tokios ir pasakas palieka auklėtojoms sekti....o privačiuose maloniau, nes vaikų grupėse ne 22, o 10 ar 8,šis skaičius daug ką lemia, visi suprantame.Bet kažkodėl tie patys rūpestingi tėveliai nesurengė jokios akcijos , kad seniai žadamas vaikų skaičius grupėse (ne daugiau 15)būtų įgyvendintas.Kuris šiuo klausimu ką nuveikėt? Nors tai jums ir tik jums turėtų rūpėti, jei norit kokybiško ugdymo, o ne keikti valstybinius darželius.Gėda būtų ir burnoti nieko nepadarius ! Lengviausia kritikuoti!

a

a portretas
Jei jau paklausius straipsnio autorės, tai vaiką išvis reikia po stiklu uždaryti. O visas straipsnis paremtas - pletkais. Reiktų vieną kartą išdrįsti išlysti iš interneto ir pabendrauti su auklėtojomis. Kyla man dar ir nuojauta, kad tai kažkokia paslėpta reklama...
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių