Centrinio pašto jubiliejui – kilnojama paroda

Svarbus kiekvienam miestiečiui

Centrinio pašto pastatas su įmontuotu elektriniu laikrodžiu ir masyviu užrašu virš fasadinių durų skubantiems miestelėnams primena popierinių laiškų svarbą ir jų teikiamą šilumą. 1929–1931 m. inžinieriaus Felikso Vizbaro projektuotas pastatas šių dienų architektams padeda iliustruoti pasakojimus apie ryškiausius lietuviško modernizmo ir tautinio stiliaus pavyzdžius.

"Ornamentai fasade ir grindinyje. Viršutiniai langai su vitražais, o jų rėmai kaip medžio pjaustiniai. Vestibiulis išklotas dolomitinėmis plokštėmis", – lenkdami pirštus specialistai vardytų punktus, šį pastatą darančius išskirtinį.

Vyresnės kartos miestiečiams vienas puošniausių tarpukario objektų Kauno širdyje – aklų, pirmų ar besikartojančių pasimatymų vieta.

"Jei atvirai, mažai kas jame per ilgus metus pasikeitė", – masyvias duris į save truktelėjo kaunietė Aldona. Ne kartą prie pašto laiptų gavusi rožės žiedą iš savo būsimojo vyro, o į pašto dėžutes paleidusi šimtus laiškų, besibaigiant savaitei garbaus amžiaus moteris čia užsuko atviruko draugei, gyvenančiai Kuršėnuose.

"Niekur kitur nerasite tokių gražių kaip čia, – žvilgsniu besiblaškydama tarp atvirukų, įkalintų stikliniame stende, galiausiai ji pirštu bedė į puoštą velykiniais margučiais. – Noriu šio. Kartu dar vieną Sigutės Ach smuikininkę prigriebsiu."

Parodoje – pašto istorija

Užsukusi apsipirkti ponia Aldona nė nenutuokė, kad visiškai  atsitiktinai taps kilnojamos parodos "Kauno centriniam paštui – 85", atidarymo liudininke, o sužinojusi, kokią sukaktį mini pastatas, aiktelėjo iš nuostabos.

"Ta proga noriu palinkėti, kad paštas, kuris stovi miesto centre, būtų centrinis ir savo veikla. Valdžia gimtadienio proga paštui galėtų dovanoti remontą", – vildamasi, kad jos palinkėjimams bus lemta išsipildyti, ponia Aldona pradingo parodos dalyvių minioje.

Ta proga noriu palinkėti, kad paštas, kuris stovi miesto centre, būtų centrinis ir savo veikla.

Vestibiulyje, priešais taksofono būdeles stovinčiuose stenduose, pateikiama pastato gyvavimo istorija, pradedant 1919 m., kai Vilnių užėmus bolševikams paštas laikinai įsikūrė Didžiojoje Totorių gatvėje, dabar kauniečiams žinomoje I.Kanto vardu, ir baigiant šių dienų realijomis. Paroda iliustruota nuotraukomis, dokumentais ir daiktinių eksponatų atvaizdais, surinktais iš miesto muziejaus, Kauno regioninio, Lietuvos centrinio valstybės ir Lietuvos ypatingojo archyvų, Stanislovo Sajausko asmeninės kolekcijos.

Tikisi parodos naudos

"Visi kartu prisilieskime prie šių rūmų istorijos, kad geriau suvoktume, ant ko stovime", – į informacinius plakatus ranka mojo parodos kuratorius Rokas Sinkevičius.

Prie informacijos rinkimo sugaišęs ne vieną mėnesį, stovėdamas prieš parodos dalyvius Kauno miesto muziejaus atstovas džiaugėsi galutiniu rezultatu, o vieno miestiečio paklaustas, koks tikslas organizuoti parodą, jei per 85 metus pastatas liko nepasikeitęs, atsakė šypsena ir plačiu rankos mostu.

"Iš stendų matome, kad jis keitėsi ir net ne vieną kartą, – arčiau vieno jų žengė parodos lipdytojas. – Iš I.Kanto gatvės 1919-aisiais paštas kėlėsi į pastatą, vadinamą Ignoto Godlevskio namu. Deja, ilgam netilus skundams dėl nepatogių patalpų, 1929 m. dalis pašto buvo perkelta į buvusias Lietuvos banko patalpas Laisvės alėjoje. Per kelerius metus F.Vizbaras suprojektavo rūmus Laisvės alėjoje."

Nors paroda atskleidė tik mažą didingo pastato istorijos dalį, R.Sinkevičius vylėsi, kad miestiečiams ji bus naudinga, o gal net ir privers pasikuisti po savo nuotraukų albumus, saugančius akimirkas, kurių jam nepavyko aptikti archyvuose.