B. Palšis: smurto demonstravimas situacijos nepagerins

- Beje, kaip tu tvarkaisi su pykčiu, neigiamom emocijom?

- Aš ramus žmogus. Nelinkęs ekspresyviai reikšti emocijų. Bet žinau, kad jos niekur nedingsta, todėl, kad nesikauptų, reikia jas išveikti – ar nueinant į sportą, pabendraujant su kažkuo. Manau, labai svarbu save pažinti ir žinoti savo silpnąsias puses. Tik taip gali su jomis tvarkytis ir stiprėti.

- Taip, čia ir visa esmė, kad pyktį mes visi jaučiame, skirtumas tiktai, kaip jį išreiškiame... Broniau, ar pats esi patyręs smurtą ar patyčias? 

- Būdavo ir pašaipų, ir pasistumdymų. Nors pats niekad nebuvau nei agresorius, nei patyčių auka ir man nėra išlikę kažkokių skaudžių prisiminimų. Kitoj aplinkoj gal ir pats patyręs vienokio ar kitokio pobūdžio smurtą, tarkim, psichologinį, emocinį. Kartais ir pats save pagaunu galvojantį, bandantį įvertinti, ar tai, ką aš pasakiau kažkam, negali būti tam tikra agresijos išraiška.

- Smurtas visgi yra tyčinis sistemingas veikimas. Tiek fizinis, tiek ir kitos jo formos.

- Fizinis smurtas labai primityvus dominavimo būdas, pats paprasčiausias, tiesmukas. Kitos formos yra rafinuotesnės ir gali būti labai sunku identifikuoti.

- Broniau, jei koks nors nukentėjęs nuo smurto asmuo kreiptųsi pagalbos?

- Reiktų sėsti ir ramiai išklausyti, o paskui jau kalbėti, ko žmogui reikia, ar jis tikrai nori keisti tą situaciją, gal ne iš karto, bet po žingsnį. Ne viskas įvyksta iš karto, kartais tenka subręsti pokyčiams, todėl reiktų įvertinti situacija ar žmogus nori tik pasipasakoti ir pasiguosti ar nori keisti savo smurtinę aplinką... bet pirmas žingsnis – emocinės paramos suteikimas. Tada nukreipčiau pas specialistą ilgalaikei pagalbai.  O gal reikia staigios intervencijos, ypač, jei šeimoje yra vaikų. Bet šiaip tai, manau, kad nukentėjusiam reikalinga ilgalaikė programa, nes ir tyrimai rodo, kad yra pasikartojimas tokių smurtinių santykių ir tikimybė tapti nukentėjusiuoju yra tikėtina ir kituose santykiuose su kitu žmogumi.

- Galėtum pasikalbėti su smurtavusiu? Skirtum jam laiko?

- Taip. Vienareikšmiškai. Leisčiau išsikalbėti, bandyčiau suprasti, ką žmogus pats apie tai galvoja. Manau, reikėtų nuraminti emocijas, kad jos atslūgtų. Tada galvotume abu, kokios intervencijos reikia. Man, kaip žmogui, rūpėtų pagelbėti toj situacijoj. Norėčiau pasielgti kaip galima tinkamiau, pagal aplinkybes.

- Tiesa tokia, kad ne taip dažnai agresyvus, nesusitvarkantis su emocijomis žmogus savo noru ryžtasi ieškoti pagalbos. Tik, kai juos įpareigoja teismas, tuomet ateina. Bet juk laiku susivokus, būtų galima išvengti daugybės nemalonumų.

- Taip. Aš manau, kad kai žmogus ieško pagalbos, tai tikrai ją ras. Ir gal tos pastangos dabartinių santykių neišgelbės, bet padės geresnį pamatą santykiams ateityje. O mažai kreipiasi, manyčiau, dėl tam tikros stigmos. Na, įsivaizduok, reikia eiti ir pasisakyti „aš esu smurtautojas, aš tas niekšas ir šunsnukis, engiu savo šeimą“, taip sakant jaustis visiškai degradavusiu, žinant visuomenės nuostatą į šiuos žmonės. Socialinės reklamos smurtauvusius asmneis traktuoja kaip visuomenės priešą numerį vienas – vadina „šunsnukiais“ ir kitais epitetais, o juk jie patys yra aukos savo pačių veiksmu. Manau, jiems tiesiog gėda. Todėl savo noru eiti jie nedrįsta. Tai gėdos jausmas, baimė prisipažinti. Ir žmogus, kuriam reikia pagalbos, stengiasi užslėpti, užspausti, susitvarkyti, kad niekas nesužinotų... iki kito protrūkio.