Atsargumas kelyje gėdos nedaro

Du vairuotojų tipai

Jau nebe pirmus metus Lietuvoje žiema krečia pokštus – pirmadienį prisninga, antradienį pašąla, trečiadienį viskas pradeda tirpti, termometro stulpeliai rodo apie 0, ketvirtadienį visą per atlydį susidariusią drėgmę ant kelių vėl sukausto šaltukas, o artėjant savaitgaliui viską dar padengia sniego sluoksnis. Su visomis šiomis gamtos išdaigomis tenka susidurti kiekvienam, kuris nusprendžia iškišti nosį į lauką, tačiau ne kiekvienas sugeba tinkamai reaguoti į atsiradusius pokyčius. „Mūsų vairuotojai sunkokai pertvarko savo įgūdžius ir patirtį pasikeitus orams“, – tikina žurnalistas, televizijos laidos „Keliai. Mašinos. Žmonės“ vedėjas Valdas Juozas Vilūnas. Pasak jo, tokio nenusiteikimo ir nepasiruošimo kitaip vairuoti padarinius visuomet pamatome vos tik pasikeičia eismo sąlygos – miestuose pasipila daug smulkių techninių avarijų, kurias pašnekovas vadina tiesiog žioplomis. „Įlenkti buferiai, sulankstyti sparnai ar sudaužyti priekiniai ir užpakaliniai žibintai ir, žinoma, sugadinta nuotaika – visa tai pernelyg didelio atsipalaidavimo ir nepasiruošimo eismo pokyčiams padariniai“, – sako ne vieną dešimtį tūkstančių kilometrų per metus nuvažiuojantis V.J.Vilūnas. Pašnekovas pastebi, kad vairuotojams neretai prireikia ne vienos dienos, kartais ir savaitės, kol jie galutinai pripranta važiuoti pasikeitus eismo sąlygoms. „Geriausia tai matyti, vertinant, kokio saugaus atstumo nuo priešais važiuojančio automobilio laikosi vairuotojai. Paniškai bijantieji slidaus kelio laikosi pernelyg didelio atstumo, tie, kurie jaučiasi itin gerais vairuotojais, slidžiu keliu važiuoja taip pat, kaip ir sausu. Netinkamas nei pirmas, nei antras variantas, nes esant slidžiai dangai laimi tie, kurie daugiau galvoja apie priešais važiuojantį ir iš paskos judantį automobilį“, – mintis dėsto pokalbininkas.

Koją kiša technologijos

V.J.Vilūnas pastebi ir kitą tendenciją – tie, kuriems dažnai tenka pavažinėti slidesniu keliu, po truputį išdrąsėja ir pradeda žiemą važinėti taip, lyg jau būtų atėjusi vasara. „Saugaus greičio sąvoka kiekvienam kitokia, tačiau jeigu ji skiriasi nuo eismo srauto – bėda akivaizdi“, – neslepia „Kauno dienos“ pašnekovas.

Jis siūlo pasiremti ir pavyzdžiu patyrusių lenktynininkų pavyzdžiu, kurie tvirtina, kad nepasiruošus vairuotojui ir neparuošus automobilio žiemos sąlygoms, esant ekstremaliai situacijai gali tapti tiesiog keleiviu prie vairo. „Manau, kad žiemą vairuotojų atidumas ir atsargumas neretai tampa svarbesnis už nepagrįstą meistriškumą“, – įsitikinęs automobilininkas.

Sąvokas „atidumas“ ir „atsargumas“ pokalbininkas mini kalbėdamas ir apie pėsčiuosius. Tiesa, jiems kritikos jis negaili ir kalbėdamas apie šiuos eismo dalyvius rėžia atvirai. „Pėsčiųjų elgesį kelyje apibūdinčiau vienu žodžiu – katastrofa. Patamsiais šliaužiojančios būtybės yra tikri savižudžiai. Manau, kad tik kas dešimtas turi ir naudojasi kokiu nors šviesos šaltiniu ar atšvaitu. Lietuvoje vis dar vyrauja klaidingas įsitikinimas – jei aš ką nors matau, tai ir mane turi matyti“, – tvirtina V.J.Vilūnas.

Dar viena pėsčiųjų saugumo rykšte keliuose vyras įvardija ir išmaniąsias technologijas. „Galėtų perėjos tapti savotiškomis neryšio zonomis, nes dabar šaligatviu einantys pėstieji paskęsta kažkokiuose reikaluose žiūrėdami į telefoną ir net nejaučia, kad net neapsidairę kerta įvažą į kiemą arba į perėją įžengia lyg iš niekur“, – situaciją apibūdina pašnekovas.

Dabar vairuotojui vis sunkiau prognozuoti pėsčiųjų elgesį, todėl artėjant prie pėsčiųjų perėjų ar gyvenviečių užmiesčio keliuose reikia ne tik išpūsti akis, bet ir sumažinti greitį, kad netikėtai pasukti į kelią nusprendęs pėsčiasis būtų laiku pastebėtas.

Reikia aiškinti

Ekonominių ir istorinių žygių automobiliais organizatorius kiekvieną savaitgalį rieda Lietuvos keliais ieškodamas vis naujų, mažiau važinėtų kelių, todėl gali drąsiai įvertinti, kaip jo sutikti pėstieji elgiasi kelyje. „Drausmingiausi keliuose tie pėstieji, kuriems keliu tenka žingsniuoti kasdien į darbą ar į mokyklą, tačiau tie, kurie keliu kulniuoja įsigyti vyno ar alaus yra pavojingiausi, nes sunkiausiai prognozuojami ir į kelią gali įžengti bet kur ir bet kada“, – teigia V.J.Vilūnas.

Dar viena kategorija pėsčiųjų, kurie neretai pamiršta pasirūpinti savo saugumu – senjorai. „Vaikai jau supranta, kad reikia segėti atšvaitus, o dauguma senjorų dar to nepaiso“, – konstatuoja V.J.Vilūnas. Ir kartu stebisi tokiu jų požiūriu, nes jau nebe pirmus metus tęsiasi projektas „Saugokime vieni kitus kelyje“, kuriame apie saugumą kelyje gyventojams kalba net tik policijos pareigūnai, bet ir eismo saugumo specialistai, dvasininkai. „Gal atsakingą elgesį kelyje reikėtų pridėti prie Dešimties Dievo įsakymų, kurių nevalia laužyti?“ – juokaudamas klausė V.J.Vilūnas. Jis svarstė, kad prie senjorų sąmoningumo skatinimo galėtų prisidėti ir medikai. Pasak pašnekovo, visi žinome, kas būna po insulto ar infarkto. „Gal metas pradėti aiškinti ir apie tai, kuo gali baigtis neatsakingas elgesys kelyje ir kokia tuomet lauktų gyvenimo kokybė?“ – kviesdamas visus pamąstyti kalbėjo pašnekovas.