Atradusiosios magišką vaikų migdymo metodiką

Vienas didžiausių iššūkių, į neviltį varančių nemažai mamų – nerimastingas vakaro, kai teks migdyti atžalą, laukimas. Vaikų nemigos "malonumus" patyrė ir kaunietės Ugnė Druskienė bei Renata Janulevičienė. Moterys, ieškojusios šios bėdos sprendimų įvairioje literatūroje ir net psichoterapeutų kabinetuose, galiausiai itin efektyvų metodą atsitiktinai atrado pačios.

Šiandien pozityviąja psichologija grįstas vaikų migdymo metodas "Gėrio sapnai" gelbėja ne tik Ugnės bei Renatos vakarus – veiklios mamos įkūrė verslą, kurį pačios vadina socialine misija, padedančia kovoti su nemigos problema, kuri kankina ne tik vaikus, bet ir visą šeimą.

Jaukioje "Gėrio sapnų" studijoje su pašnekovėmis prisiminėme ne tik šio metodo atsiradimo istoriją, bet ir kalbėjomės apie karjeros derinimą su motinyste, laiką, skiriamą sau, bei kitus, esamoms ir būsimoms mamoms rūpimus klausimus.

– Kaip atradote vaikų migdymo metodiką "Gėrio sapnai"?

– Ugnė: Geriausios idėjos gimsta iš patirties. Ir man, ir Renatai kildavo problemų, susijusių su vaikų miegu. Mano dukrelė Henrieta (3,5 m.) sunkiai užmigdavo. Kiekvieną vakarą tarp mūsų vykdavo kova – būdavo sunku ją paguldyti į lovą, ką jau kalbėti apie greitą užmigimą. Praleisdavau ir dvi valandas migdant, sėdėdavau šalia, laikydavau ranką, glostydavau. Būdavo, kad pati greičiau užmigdavau. Vyras kartais rasdavo mane miegančią ant kilimo šalia lovytės. Buvo tikrai sunkus periodas, tapau pikta, irzli, po migdymo man geriau būdavo tiesiog nesipainioti po kojomis. Bet vieną vakarą netikėtai gimė istorija apie ypatingą rožinį debesėlį, kurio misija buvo padovanoti vaikams sapnus. Pasekusi šią pasaką keletą vakarų iš eilės, nustebau, kokį poveikį ji padarė mano mažajai. Ji nesipriešinus atsiguldavo, užsimerkdavo ir laukdavo, kol atskris debesėlis Gėris. Taip tęsėsi keletą mėnesių. Mes susikūrėme malonų miego ritualą, dukrytė išmoko užsimigdyti savarankiškai be mano pagalbos – ji netgi pradėjo laukti vakaro, kai galės vėl susitikti su savo naujuoju draugu.

– Renata: Esminė Debesėlio sąlyga, jog vaikutis jo laukdamas turi užsimerkti, kad išgirstų, kokį sapną jam atnešė Gėris. Užsimerkęs vaikas greičiau nusiramina ir klausydamas ramaus mamytės ar tėvelio balso po truputį nugrimzta į sapno istoriją ir užmiega. Mūsų metode pasakos skaitymas pateikiamas visai kitu formatu. Mes skatiname pirma užsimerkti, o paskui klausyti įdomios istorijos.

– O kaip vienos mamos atrastas migdymo būdas tapo prieinamas bet kuriai su vaikų miego sunkumais susiduriančiai šeimai?

– Ugnė: Gal ši idėja ir būtų likusi tik pasaka vaikui, bet likimas lėmė sutikti Renatą. Būtent dėl jos entuziazmo, atkaklumo ir kūrybiškumo šį atradimą mes išplėtojome į migdymo metodiką."

Užsimerkęs vaikas greičiau nusiramina ir klausydamas ramaus mamytės ar tėvelio balso po truputį nugrimzta į sapno istoriją ir užmiega.

– Renata: Pati auginau tokį vaikelį nemiegiuką, kuris nors ir užmigdavo greitai, naktį miegodavo labai neramiai, kuisdavosi, vartydavosi. Tai tęsėsi iki dvejų su puse metų, šią problemą spręsti bandžiau net ir su psichoterapeutais. Pati buvau labai gerai išstudijavusi miego ritualus, išbandžiusi juos su savo vaiku. Išgirdusi Ugnės istoriją, supratau, kad jos metodas gali būti labai efektyvus ir padėti daugeliui mamų. Supratau, kad mes privalome pasidalyti šia metodika su kitomis mamomis, nes vaikų miego problemos – pagrindinis motinystės apsunkinimas, dėl kurio neretai ir antrąjį vaikelį imama planuoti kada nors vėliau. Ta problema tikrai labai aktuali, o mūsų noras yra tiesiog padėti kitoms mamoms.

– Jūsų migdymo metodika atrodo tokia paprastai geniali, kad net sunku patikėti tokiu efektyviu jos veikimu.

– Renata: Mūsų metodo esmė glūdi pasakoje. Debesėlio Gėrio istorija moko vaikutį savarankiškai užmigti. O visi miego daiktai – pižama, pagalvė, migdukas/šildukas, burtų lazdelė – skirti sukurti realistišką debesėlio pojūtį. Turėdamas tokį stiprų miego draugą, vaikutis jaučiasi saugesnis, ramesnis, miegas jam tampa nebe toks baisus. Kai namuose atsiranda Debesėlis, migdo jau nebe mama ar tėtis, bet mielas ir švelnus Gėrio debesėlis! Tai tarsi vaiko programavimas, pozityvus nuteikimas miegui, kad jis jaustųsi saugiai, kad išnyktų visos baimės.

Debesėlio knygelę sukūrėme labai universalią, kad mama, paėmusi kitą pasakų knygą, galėtų sakyti: "Šitą gražų sapną tau atnešė Debesėlis..." Bet pačias sapnų istorijas kuriame ir toliau, šiuo metu kuriame garso pasakas. Ugnė yra pasakų karalienė, dabar kuria visą septynių "Sapnų istorijų" ciklą kiekvienai savaitės dienai, nes mamos labai prašo būtent mūsų pasakų.

– Ugnė: Miegas vaikui dažnai asocijuojasi su tamsa, vienatve, baime. Mūsų tikslas buvo pakeisti šį požiūrį, norėjome, kad miegas sietųsi su teigiamais jausmais – malonumu, jaukumu, spalvotais sapnais ir saugumu, nes vaikas turi draugą Gėrį, kuris šalia, kad ir kas nutiktų. Šiandieniame pasaulyje vyksta daug blogų dalykų, mes norime, kad vaikai to nejaustų – turėtų nuostabią vaikystę, daug fantazuotų, svajotų, puoselėtų gerumą kaip didžiausią vertybę. Mūsų Debesėlis ir yra toks gėrio simbolis.

– Kalbant apie garso pasakas, galbūt planuojate savo metodiką, kuri galėtų palengvinti darbą ir auklėtojoms, pasiūlyti vaikų darželiams?

– Ugnė: Yra darželių, kur Debesėlis Gėris jau yra apsigyvenęs, auklėtojos skaito vaikučiams knygutę prieš miegą, jiems labai patinka šis personažas. Padovanojome ir žaisliuką, kad vaikai galėtų žaisti su juo, taip po truputį mūsų metodika keliasi ir į darželius. Juk darželiuose vaikučiams labiausiai trūksta saugumo jausmo, kai jie toli nuo savo tėvelių, ypač pietų miegelio metu. O garso pasakas galima rasti mūsų svetainėje, jos prieinamos visiems.

– Kokio amžiaus vaikams galima taikyti jūsų migdymo metodiką?

– Ugnė: Šį metodą galima taikyti tiems vaikams, kurie jau supranta ir klausosi pasakų. Paprastai tai būna nuo dviejų, dviejų su puse metų, bet mūsų pagalvė, kuri yra labai sveika, pagaminta iš grikių lukštų, tinka ir kūdikiams, nes galima reguliuoti jos aukštį, nupilant dalį grikių lukštų.

– Egzistuoja nemažai įvairių įsitikinimų apie vaikų migdymą, pavyzdžiui, kad vakarais reikėtų vengti vaikams duoti cukraus turinčių produktų, stengtis užsiimti aktyvesne veikla, kad mažylis labiau pavargtų. Ar šiuose patarimuose yra tiesos?

– Ugnė: Mano nuomone, cukrus suteikia staigų energijos pliūpsnį, todėl prieš miegą geriau vaikams neduoti jokių saldumynų. Pastebiu, kad kai Henrieta suvalgo daugiau šokolado, laksto po namus kaip pašėlusi. Tuomet sunkiau nusiraminti ir pasiruošti miegui. Kalbant apie aktyvesnę veiklą, vaikas turėtų kuo aktyviau praleisti dieną – kuo daugiau būti gryname ore, išsilakstyti, važinėtis dviračiu, tada jis vakare jaučiasi labiau pavargęs. Tačiau, jei įmanoma, bent valandą prieš miegą kaip tik reikėtų vengti aktyvių žaidimų, kitos veiklos, kad vaikas ne dūktų, o nusiramintų, pradėtų ruoštis miegeliui."

– O ką manote apie tėvus, kurie norėdami papietauti ar filmą pažiūrėti tyloje, atžalai į rankas įduoda planšetinį kompiuterį? Galbūt ir pačios praktikuojate šį dalyką, ruošdamos savąsias atžalas gyventi technologijų pasaulyje?

– Renata: Prisipažinsiu, tikrai tokį dalyką praktikavau, todėl mano vaikui susiformavo įprotis valgyti žiūrint filmukus. Jis nelabai noriai valgydavo, todėl planšetiniu kompiuteriu nukreipdavau dėmesį ir per tą laiką pamaitindavau. Užsisukome tą ratą, dėl to labai nerekomenduoju to daryti kitiems. Dabar griežtai neleidžiu valgyti žiūrint į ekranus, pasipriešinimas tam buvo didžiulis, bet išmokome naujo įpročio – valgyti žiūrint į lėkštę.

Šiandieniame pasaulyje vyksta daug blogų dalykų, mes norime, kad vaikai to nejaustų – turėtų nuostabią vaikystę, daug fantazuotų, svajotų, puoselėtų gerumą kaip didžiausią vertybę.

– Ugnė: Aš manau, kad telefonas ar kompiuteris nieko gero neduoda vaikui – tikrai neugdo jo vaizduotės ir kūrybiškumo. Tiktai tiesioginis bendravimas, įvairūs lavinamieji žaidimai, piešimas gali tai ugdyti. Planšetinio kompiuterio davimas, aišku, lengviausias būdas jį nuraminti, vaikui bus labai įdomu, nes ten viskas mirga marga, bet paskui jis taps tik irzlesnis. Vaikučiui per sunku iš karto apdoroti tiek daug informacijos, sužadinama per daug įvairių emocijų. Vėliau gali jaustis padariniai miego metu – vaikas sunkiau nusiramins, gali sapnuoti košmarus. Aišku, mūsų šeima pati turi tokią tradiciją penktadieniais per televizorių visiems kartu žiūrėti filmuką, manau, kad nieko blogo, jei tai daroma saikingai."

– Sakoma, kad žmogaus gyvenimo įpročiai formuojasi jau nuo pirmųjų dienų. Tad galbūt vaikui, kuris užaugęs bus visiškas pelėda, gan normalu užmigti, pavyzdžiui, 23-24 val.?

– Renata: Nenormalu, nes užmigus 23-24 val. vaikui trūks miego. Juk reikia keltis į darželį, į mokyklą. Aš savo septynmetį guldau 20.30 val. į lovą, jis 21 val. jau miega, nes keliasi anksti į mokyklą. Čia yra visiškai įpročių klausimas, naujausias mokslas sako, kad nėra nei pelėdų, nei vyturių – tai tiesiog žmogaus įpročiai: kaip elgiasi tėvai, taip elgiasi ir vaikas.

– Ugnė: Vaikas nebus pelėda, jei tėvai suformuos jam teisingus miego įpročius. O tai labai svarbu dėl jo paties sveikatos ir gerovės. Vaikas turi išmiegoti pakankamą skaičių valandų, priklausomai nuo amžiaus. Ne vienas tyrimas įrodė, kad kokybiškas miegas gerina smegenų veiklą, padeda reguliuoti emocijas.

– Renata: Vaikai, kurių miegas nekokybiškas, vėliau pasižymi mažesniu IQ, vaikai, kurie miega mažiau nei 10,5 val., yra labiau linkę į nutukimą, berniukams prastas ar nepakankamas miegas yra susijęs su hiperaktyvumo sindromu, vaikai, kurie negerai miega naktį, yra linkę prasčiau atlikti testus mokykloje. Galima vardyti ir vardyti.

– Galbūt kitas jūsų žingsnis bus pagalba problemiškai miegantiems suaugusiesiems?

– Renata: Iš tikrųjų turbūt nuo suaugusiųjų ir reikėtų pradėti, nes suaugusieji turėtų suvokti miego svarbą, patys turėti gerų įpročių bei žinių, nes sveiki įpročiai tuomet bus perduodami ir vaikams. Jei mama tam neteikia reikšmės, tai kaip gali tai perteikti vaikui? Tėvams mes padedame tuo, kad kalbiname specialistus, rašome straipsnius, dalijamės įvairia medžiaga apie miegą, teikiame praktinius patarimus, konsultuojame. Pagaliau ir mūsų metodas – tai visas arsenalas įrankių, padedančių greitai spręsti miego problemas. Čia toks užburtas ratas – kai tėvai susitvarkys su vaikų miegu, tai ir patys ramiau miegos.

– Gal ateities planuose – kitų vaikams iškylančių problemų, pavyzdžiui, jau jūsų minėto nevalgymo, sprendimai, grįsti pozityviąja psichologija?

– Ugnė: Nors turime įvairių idėjų ir bandome jas po truputėlį įgyvendinti, bent jau šiuo metu mes orientuojamės būtent į miegą, nes čia turime daugiausia patirties, pačios daug visko išbandėme ir norime padėti pirmiausia išspręsti šią problemą.

– Renata: Kai išsisprendžia miego problemos, išsisprendžia ir daug kitų dalykų. Žmogus turi daugiau energijos, laiko, sveikatos, pozityvumo.

– Yra ir manančiųjų, kad visos vaikų psichologinės problemos  atsiranda dėl netinkamo tėvų elgesio, dėl slogios atmosferos namuose. Pavyzdžiui, nuolat girdimi tėvų barniai, irzli ir kasdien pavargusi mama.

– Renata: Vaikai kaip kempinės viską sugeria. Užtenka vien įtampos – jei mama, sėdinti prie lovytės, jaučia nerimą dėl darbų, neišspręstų problemų. Šiuolaikinis pasaulis kupinas streso, įvairių negatyvių dalykų, nuo kurių atsiriboti ir neparnešti to namo savo vaikui gali būti be galo sunku, tam prireikia didžiulio sąmoningumo. Todėl mūsų migdymo ritualas ir yra gėrio, nes padeda ir pačioms mamoms užsimiršti, atitrūkti nuo problemų.

Vaikams reikia dėmesio ir jie jį pasiima savais būdais – dažniausiai protestais, kad ir ta pačia nemiga.

– Ugnė: Vaikai yra tarsi mūsų elgesio veidrodis. Kartais jie, aišku, neklauso, tada pasakai jiems kokį griežtesnį žodį, pakeli toną, o paskui matai, kaip jie patys elgiasi. Mano dukrelė, pavyzdžiui, eina pas savo lėles, pyksta ant jų. Matai ir galvoji: "Negi aš taip elgiuosi?" Dėl to labai svarbu yra save kontroliuoti, stengtis vaiką ne bausti, o kitais būdais paskatinti jį gerai elgtis. Mūsų metodikos pagrindas – būtent skatinti pozityviąją, sąmoningą tėvystę.

– Yra moterų, kurios praėjus vos keliems mėnesiams po vaikelio gimimo grįžta atgal į darbą, prižiūrėti vaiką palikdamos močiutei ar auklei. Ką manote apie tokį sprendimą?

– Ugnė: Tai kiekvienos moters reikalas, ir aš visiškai sutinku, kad mamai truputėlį reikia pabūti ir be vaiko. Aš ir pati tikrai mėgaujuosi tomis akimirkomis, kai dukrytę nuvedu į darželį ir galiu pailsėti ar padirbėti. Bet šeima visada buvo ir bus man pirmoje vietoje. Iš ankstesnio darbo išėjau dėl to, kad mano vaikas daug sirgdavo ir turėdavau būti su juo kartu, nenorėjau palikti mažylės su aukle.

– Renata: Vaikams reikia dėmesio ir jie jį pasiima savais būdais – dažniausiai protestais, kad ir ta pačia nemiga. Jeigu mama dirba, jos vakaras labai trumpas, nes, grįžusi iš darbų, dažniausiai puola prie buities – pagaminti šeimai vakarienę, skalbti, lyginti ir t.t. Jeigu dar norisi vaiką užmigdyti iki 21 val., tiesiog fiziškai nebelieka laiko bendravimui.

– Ugnė: Būtent apie tokius tėvus mes ir galvojome – kurie neturi laiko kurti savų ritualų, bet nori kokybiškai ir prasmingai praleisti su vaiku tą itin svarbų laiką prieš miegą, o ypač jo sutaupyti migdant.

– Pačios pasirinkote darbą derinti su motinyste. Ar darbas namuose, kai šeima visada šalia, visuomet buvo jūsų siekiamybė?

– Ugnė: Tai buvo greičiau būtinybė. Dabar tiesiog toks laikas, kad mano vaikas, nors ir eina į darželį, ten pabūna savaitę, o paskui dvi serga namuose. Aš turiu slaugyti. Todėl eiti į darbą biure yra neįmanoma ir visiškai neproduktyvu. Tiesiog gyvenime pasitaikė šansas dirbti namuose ir aš esu labai laiminga, kad galiu išsitraukti kompiuterį ir dirbti savo darbus namie. Kai turi vaikų, galimybė dirbti namie yra nerealus privalumas.

– Renata: Pritariu Ugnei. Nors kiekviena moteris pasirenka pagal galimybes ir tam reikia labai daug drąsos, ryžto, gal net ir atitinkamų sąlygų, bet nieko nėra neįmanomo. Kai sieki, kai šeima yra prioritetas, tada atsiranda ir aplinkybės, kad galėtum dirbti tokiu būdu, kuris šeimai yra dėkingiausias.

– Papasakokite, ką labiausiai mėgstate veikti užmigus atžaloms?

– Renata: Mano Kipras jau didelis, septynerių, tad užmiega labai lengvai ir greitai. Nuo 21 val. turiu dvi valandas absoliučios ramybės, kartais – visiškai nieko neveikti, kartais – baigti buities darbus ar paskaityti. Ta ramybė yra pati vertingiausia ir kiekvienai linkėčiau atrasti būtent šį jausmą, nes moteriai to tiesiog gyvybiškai reikia.

– Ugnė: Kai dukrytė išmoko užmigti savarankiškai, pasijuto toks skirtumas! Tos dvi valandos, kurias anksčiau praleisdavau sėdėdama prie lovytės, dabar yra mano, galiu jas skirti tik sau ir vyrui. Labai mėgstame atsigulę lovoje pasižiūrėti kokį filmą, gerą serialą! Arba galiu tiesiog parašyti pasaką, nes pagaliau turiu laiko! Pirmą savaitę net svarsčiau, ką dabar čia veikti su tuo staiga atsiradusiu laisvu laiku. Dabar tai yra tiesiog nuostabu, iš tikrųjų visoms mamoms rekomenduoju greičiau išspręsti vaikučių miego problemas ir pajusti tą malonumą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kad taip ir buvo..senai

kad taip ir buvo..senai portretas
vaikams programele per TV-"spokojnoj noci malisi" O kas dabar turime..??:))

Eglė

Eglė portretas
O kas čia naujo. Jau nuo senų senovės mamos naudoja tą vadinamą metodiką.

atradimas

atradimas portretas
is lietuviskos baltos vilnos nuveltas ar numegztas ( mielas ir vaikuciui, ir mamai ar teciui ) labai svelnus ,minkstas avinukas , kuris migdant prisiglaustu prie veiduko - ir po 10 min vaikutis jau miega
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių