Atliekų deginimas į kapus nenuvarys?

Po metų ar pusantrų šalia Kauno turėtų pradėti kilti atliekų deginimo jėgainė. Prieš jos statybas ne kartą buvo sukilusios ir vietos bendruomenės, ir žalieji.

Jėgainės statytojai vardija jos privalumus, ramina, kad visos išsakytos baimės yra be pagrindo ir siūlo apsilankyti beveik identiškoje jau veikiančioje jėgainėje Klaipėdoje.

– Kodėl kuriatės šalia Kauno? – "Kauno diena" pasiteiravo atliekų deginimo gamyklą statysiančios ir valdysiančios bendrovės "Fortum Heat Lietuva" generalinio direktoriaus Vitalijaus Žutos.

– Lietuvos nacionalinė energetikos strategija numato, kad Lietuvoje turėtų būti trys atliekų deginimo jėgainės (prie Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Šią strategiją sugalvojo ir patvirtino ne "Fortum Heat Lietuva", bet mes susidomėjome galimybe investuoti. Vis dėlto mums, kaip investuotojams, situacija Lietuvoje nepatinka. Nuo to momento, kai prieš šešerius metus pradėjome vystyti atliekų deginimo projektus Lietuvoje, jos įstatymai, reglamentuojantys mūsų veiklos sritį, pasikeitė devynis kartus. Tai labai viską apsunkina.

– Kaip vertinate apie argumentus, kad šalyje per metus susidaro tiek atliekų, kad Lietuvai užtenka ir vienos atliekų deginimo gamyklos? Tokia jau stovi Klaipėdoje. Ar tiesa, kad šiai jėgainei jau trūksta žaliavos? Iš kur jų planuojate gauti Kauno jėgainei?

– Lietuvoje yra dešimt regioninių atliekų tvarkymo centrų, tiksliau sakant, sąvartynų. Į juos patenka visos Lietuvoje susidariusios atliekos. Atrodytų, kad į kiekvieną iš trijų atliekų deginimo jėgainių, jos būtų vežamos iš trijų keturių sąvartynų. Klaipėdos jėgainė pajėgi per metus sudeginti 245 tūkst. tonų atliekų, bet vien tik atliekų ji deginti negali, būtina apie 10 proc. įmaišyti kito kuro. Šiuo metu atliekos sudaro pusę mūsų kuro. Kita pusė – biokuras, jį perkame iš šešių tiekėjų.

– Kodėl naudojate tiek daug biokuro?

– Jo mums prireikė todėl, kad kol kas į Klaipėdos jėgainę mums leidžiama vežti atliekas tik iš vieno atliekų tvarkymo centro. Tai buvo pirmas atliekų deginimo projektas, todėl ir buvo sukurtas toks laikinas apribojimas. Teisę vežti iš daugiau sąvartynų, Klaipėdos jėgainė tikisi gauti pateikusi antrąją jos poveikio aplinkai ataskaitą. Kol ji bus patikrinta, patvirtinta aplinkos, sveikatos, energetikos ir kitų specialistų, bei ištaisyti, jei tokių bus rasta, trūkumai, gali praeiti metai ar pusantrų.

– O kaip bus dėl kuro Kauno jėgainei?

– Lietuvoje per metus susidaro apie 5,6 mln. tonų atliekų. Iš jų maždaug 1,4 mln. tonų sudaro komunalinės atliekos. Pagal Aplinkos ministerijos programas, išrūšiavus ir perdirbus atliekas, turėtų likti tik 900–800 tūkst. tonų atliekų, kurių perdirbti neįmanoma. Tad atliekų deginti užtektų visoms trims numatytoms atliekų deginimo jėgainėms.

– Pasigirdo kalbų apie jūsų galimus planus atliekas importuoti ir Lietuvą paversti Europos šiukšlynu.

– Dėl to mums visą laiką kala prie sienos – bando prikabinti, kad planuojame importuoti šiukšles. Tai yra visiškas ekonominis ir loginis absurdas. Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra 82 atliekų deginimo jėgainės. Ten miestai stipriai konkuruoja dėl atliekų. Net ir norėdami atliekas importuoti, dėl jų turėtume stipriai pasistengti. Jų atsivežti iš ne ES šalių – Rusijos, Baltarusijos iš viso yra misija neįmanoma.

– Daug priekaištų iš vietos bendruomenių sulaukėte, nes gamykla iškiltų vos už kelių šimtų metrų nuo gyvenamųjų namų. Žmonės bijo, kad gamykla terš aplinką, kels pavojų jų sveikatai.

– Labai gerai, kad žmonės domisi, kas kur statoma, koks kieno poveikis aplinkai. Natūralu bijoti nežinomų dalykų. Bet su gyventojais mes nuolat diskutuojame, kalbamės, rengiame jiems ekskursijas į Klaipėdoje jau veikiančią tokią jėgainę. Ne su vienu protestuotoju, politiku, žaliuoju esame stovėję prie monitorių, kuriuose matyti, kokioje temperatūroje deginamos atliekos. Ji siekia saugius 1 000–1 150 laipsnių, o ne būna žemesnė nei 850 laipsnių, kai ir susidaro pavojingos medžiagos.

– Jeigu šalia planuojamos prie Kauno statyti jėgainės gyventų "Fortum Heat" vadovų tėvai, ar rekomenduotumėte jiems išsikraustyti?

– Tikrai ne. Tokios tipo jėgainės, kuri yra pastatyta Klaipėdoje, kokią planuojame statyti Kaune, tarša yra labai nedidelė. Į aplinką išmetamų medžiagų kiekiai yra nuo dešimt iki 1 tūkst. kartų mažesni už leidžiamas normas. Didžiausios baimės visiems kelia dioksinai ir furanai – medžiagos, sukeliančios vėžį. Pirmas matavimas parodė, kad šių medžiagų jėgainė išmeta 1 tūkst. kartų mažiau nei leistina norma. Antrąkart matuojant šių medžiagų visai neužfiksuota. Palyginimui: Naujųjų metų naktį fejerverkų mieste iššaudoma tiek, kad tuo metu išsiskiria dioksinų ir furanų tiek, kiek jėgainė jų į aplinką išmeta per 25 metus. Tai yra Helsinkio mokslininkų atliktų matavimų duomenys. Didžiulis dioksino ir furano šaltinis yra ir ant laužo kepta mėsa, tačiau prieš ją kažkodėl protestai nerengiami.

– Teigiate, kad Kaunas miestas ir rajonas dėl pastatytos jėgainės tik laimės?

– Taip. Į Klaipėdą investuota beveik 430 mln. litų, į Kauno rajoną, kurio teritorijoje ir yra Laisvoji ekonominė zona, – ateis per 550 mln. litų. Šilumą tieksime Kauno miesto gyventojams, jiems sumažės šilumos kaina. Kaune bus sukurta apie 40 darbo vietų. Tačiau netiesiogiai suteiksime darbo 300–400 žmonių: samdysime apsaugos firmas, techninio aptarnavimo bendroves, bendradarbiausime su biokuro tiekėjais.

Pailgės sąvartynų gyvavimo trukmė, nes jie pildysis lėčiau. Pastatyti naują sąvartyną lėšų tikriausiai reikėtų daugiau, nei pastatyti atliekų deginimo jėgainei. Pavyzdžiui, Klaipėdos sąvartyno gyvavimo trukmę prailginome penkis kartus. Jei ne mes, jis jau būtų perpildytas po 3–4 metų.

Be to, nepamirškime, kad turėsime didesnę nepriklausomybę nuo rusiškų dujų. Pagal jėgainės pajėgumus šiluma galėsime aprūpinti maždaug trečdalį Kauno. Dar vienas labai svarbus momentas – Lietuvos įsipareigojimai ES. Pagal turimus įsipareigojimus nuo 2013 m. liepos Lietuva privalo į sąvartynus vežti ne daugiau kaip 50 proc. atliekų. Šiuo metu į sąvartynus patenka apie 80 proc. atliekų. Dėl to greičiausiai jau po pusės metų sulauksime ES sankcijų.

– Paminėjote kauniečiams atpigsiančią šilumą. Tačiau klaipėdiečiai, kur gamykla jau veikia, neseniai skundėsi didelio atpigimo nepajutę.

– Klaipėdoje šilumą tiekia šeši nepriklausomi šilumos gamintojai ir "Klaipėdos energija", priklausanti savivaldybei, todėl kaina priklauso ne tik nuo mūsų. Šilumos kaina kiekvieną mėnesį nustatoma aukciono būdu. Kokią kainą aukcione pasiūlo šilumos gamintojai, už tokią ją ir perka "Klaipėdos energija", o ši energiją po to perparduoda gyventojams. Kai pradėjome komercinę veiklą Klaipėdoje, šilumos kainą numušėme 10–20 proc., o vasarą šilumos kaina buvo kritusi dvigubai.

Esame apskaičiavę, kad nuo praėjusių metų gegužės vidurio, kai pradėjome tiekti šilumą, iki šių metų sausio pabaigos "Klaipėdos energijai" esame sutaupę apie 18 mln. litų. Kam buvo panaudoti tie pinigai – tai jau savivaldybės, kuriai priklauso bendrovė, reikalas. Gyventojams šilumos kainos sumažėjimas jaustis pradeda tik po kurio laiko, nes kainos yra perskaičiuojamos kas ketvirtį. Pavyzdžiui, šių ir praėjusių metų kovo mėnesio kainos skiriasi 18 proc.

– Ką manote apie ES aplinkos politikos programoje nurodytą teiginį, kad atliekų deginimas turėtų būti vienas iš rečiausiai naudojamų atliekų tvarkymo būdų? Programoje taip pat teigiama, kad prioritetas turėtų būti teikiamas atliekų susidarymo prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir perdirbimui.

– Atliekų tvarkymo piramidės viršuje (tai yra labiausiai pageidaujamas atliekų tvarkymo būdas) yra atliekų vengimas. Kuo mažiau vartoti ir sudaryti atliekų. Antras pagal prioritetą – atliekų perdirbimas. Deginimas (kitaip sakant, energijos iš atliekų atgavimas) yra trečiasis prioritetas. Pats blogiausias, labiausiai vengtinas variantas yra atliekų šalinimas į sąvartyną. Mes šiai ES patvirtintai piramidei absoliučiai pritariame. Manome, ką galima, tas ir turėtų būti perdirbama. Tačiau ne visas atliekas įmanoma ir pavyksta perdirbti. Pavyzdžiui, Švedijoje perdirbama pusė visų atliekų. Tai yra daugiausia visoje ES. Vadinasi, likusius 50 proc. reikia kažkur padėti net ir pasiekus tokį ypatingai aukštą perdirbimo rodiklį. Išeitis – jas deginti arba laikyti sąvartyne. Sąvartynai yra pats didžiausias blogis: jie kainuoja, iš jų išsiskiria nuodingos metano dujos ir t.t. Švedijoje ir Danijoje sąvartynai jau uždaromi, neperdirbtos atliekos deginamos.