Aštuoniolikmetė mokytoja iš Kauno: laimingas mokytojas – laimingas ir mokinys

Ko gero, apie tokią mokytoją svajoja visi mokiniai. Ji nuoširdi, draugiška, supratinga, su visais randanti bendrą kalbą. Jei kalbėtume apie pedagogines studijas baigusį žmogų, būtų nenuostabu: dauguma jaunų specialistų ateina su tokiais gerais ketinimais. Tačiau Kauno VII forto edukacijos centro gamtos mokslų mokytojai Julijai Garnytei – aštuoniolika, o rugsėjo 1-osios rytą ji ėjo į Jėzuitų gimnaziją, kurioje laukia paskutinieji mokslo metai.

Nesipuikuoja pasiekimais

Iš pradžių – nedidelis testas. Prisiminkite, ką veikėte būdami aštuoniolikos, arba tiksliau – ką nuveikėte iki aštuoniolikos? Dažniausias atsakymas būtų toks: baigiau mokyklą ir turėjau daugybę planų ateičiai. Na, o dabar prireiks jaučio odos surašyti, ką iki savo 18-ojo gimtadienio pasiekė Julija.

Jau vienuolika metų ji lanko folkloro ansamblį "Dailingė", vienus mokslo metus pagal mainų programą praleido JAV, ketverius metus veda gamtos mokslų būrelius ir pilietiškumo pamokas jaunesniems vaikams, mokė savo gimnazijos mokinius tradicinių liaudies šokių, pelnė Lietuvos mokyklų apdovanojimų "Metų pilietiškumas" nominaciją, respublikinių moksleivių folklorinių šokių varžytuvių "Patrepsynė 2018" šauniausios šokėjos titulą, vien instrumentams, kuriais ji groja, išvardyti prireiktų abiejų rankų pirštų.

Tiesa, apie visus (ir kažin, ar visus) šiuos pasiekimus sužinojau ne iš Julijos. Kaip ir dauguma veiklių žmonių ji nesipuikuoja pasiekimais, o kalbant nustebina lakoniškais, bet labai brandžiais atsakymais. Tai stebina tik iš pradžių, vėliau supranti, kad tai būtina Julijai. Kaip kitaip išaiškintum tokį sudėtingą mokslą kaip chemija ir kaip priverstum keleriais metais už save jaunesnius mokinius skaitytis, gerbti? Bet iš pradžių išsiaiškinkime, kaip mokinė tapo mokytoja.

Pasirinko savanoriauti

Mokykloje pažintis su chemijos mokslu prasideda vyresnėse klasėse, o Kauno tvirtovės VII forto chemijos laboratorija atvira visiems gamtos mokslais susidomėjusiems mokiniams. Pradėjus aktyviai plėsti edukacinę veiklą, Kauno tvirtovės VII fortui buvo suteiktas neformaliojo vaikų švietimo daugiafunkcio centro statusas. Čia ranka rankon dirba tiek istorijos, gamtos ir tiksliųjų mokslų specialistai, tiek ir šiomis sritimis besidomintys savanoriai.

"VII forto komanda mano gyvenime atsirado labai netikėtai. Prieš kelerius metus atėjusi tvarkyti forto pasilikau ilgesniam laikui, kad padėčiau vaikams tobulėti. Nepaprastai didžiuojuosi, kad nuo 14 metų pradėjau savo draugystę su chemijos mokslu ir gavau galimybę dalytis savo žiniomis", – sako savanoriauti šiame centre pasirinkusi Julija.

"Jau ketverius metus čia dirbu, dabar tik pareigos pasikeitė: buvau laborantė, o, sulaukusi pilnametystės, tapau gamtos mokslų mokytoja. Bandau prisijaukinti naująsias pareigas, suprantu, kad teks daugiau atsakomybės. Nesu baigusi pedagogikos kursų, neturiu mokytojo sertifikato, bet teisę mokyti pelniau savo darbu ir pastangomis, – brandžiai kalba mergina, kuriai iki pietų teks pačiai mokytis, o po pietų – mokyti kitus. – Kažkaip reikės tai suderinti. Sunku nebus, nes mokytojas privalo ir pats mokytis, kad nuolatos tobulėtų ir galėtų vaikams perduoti kažką naujo."

Darbinga vasara

Kauno tvirtovės VII forte prabėgo ir Julijos vasara. "Ji buvo darbinga, – apdovanoja šilta šypsena mergina. – Vaikams rengėme dienos stovyklas, kuriose stengėmės sudominti įvairiomis veiklomis. Viena pamaina – penkios dienos, kitą savaitę – nauja pamaina. Nelengva, bet smagu. Man labai patinka dirbti su vaikais."

Julija pripažįsta, kad tam pasitarnavo ir jos, kaip vyriausios sesers, patirtis. Šeimoje auga trys broliukai: keturiolikmetis Rapolas, 11 metų Steponas ir 6-erių Danielius. "Jei jų neturėčiau, net neįsivaizduočiau, kaip elgtis su jaunesniais vaikais. Namuose, kai mūsų daug, išmokstame ir dalytis, ir parodyti dėmesį, ir susidoroti su ožiukais", – juokiasi puiki mamos talkininkė.

Stovyklą forte lankė pradinių klasių vaikai, sunkiausia Julijai buvo vienodai juos visus apdalyti dėmesiu. Vis dėlto surasdavo laiko su kiekvienu po dienos užsiėmimų pasikalbėti. Juliją nustebino, kad vaikai vardydavo ne patikusias veiklas, o patikusius žmones. Tai tik sustiprino suvokimą, kokios svarbios pedagogo asmeninės savybės.

Uždirbtus pinigėlius mergina taupys mokslams. Tvirtai žino, kad rinksis mediciną. Kodėl ne pedagogikos studijas, jei taip patinka užsiimti su vaikais? "Jaučiu malonumą su jais dirbdama, bet nežinau, ar norėčiau, kad tai būtų viso gyvenimo darbas", – neslepia Julija.

O kas turėtų dirbti šį darbą, koks žmogus tinkamiausias mokyklai? "Tas, kuris nieko nebijo: nebijo kalbėti, nebijo bendrauti, nebijo klysti. Visiems atrodo, jei mokytojas suklysta, tai jau labai baisu. Klystame visi, tik reikia nebijoti to pripažinti", – vėl nustebina brandžiu samprotavimu.

Nesu baigusi pedagogikos kursų, neturiu mokytojo sertifikato, bet teisę mokyti pelniau savo darbu ir pastangomis.

Mokykla esi tu

Klausiu, ar vasarį, kai sukako aštuoniolika, Julija pajuto kokias nors dideles gyvenimo permainas. "Atsirado daugiau galimybių, bet ir atsakomybių daugiau", – lakoniškai atsako jaunesnėje gimnazijos klasėje dėl mokslų Amerikoje atsidūrusi gimnazistė.

"Tie metai buvo sunkūs, bet naudingi, – vertina toli nuo namų, Čikagoje, įgytą patirtį ir dalijasi prisiminimais. – Iš pradžių atrodė, kad esu vienui viena, niekas man nepadeda. Labai erzindavo, kad negaliu kalbėti savo kalba. Gyvenau amerikiečių šeimoje, bet artimi ryšiai neužsimezgė. Būdavo, grįžtu namo ir jaučiuosi viešnia. Kiek lengviau pasidarė, kai įsitraukiau į sportinę, teatrinę veiklą, susiradau draugų."

Provokuoju jaunąją mokytoją menamai veiklai: ką iš amerikietiškos auklėjimo sistemos įdiegtų lietuviškoje mokykloje, jei turėtų tokias galias? Kiek pagalvojusi Julija konstatuoja: "Skirtumai išties nėra tokie dideli, kaip tikėjausi ar man pasakojo. Viena, kas tikrai skiriasi, – pas juos nėra tokio didelio streso dėl egzaminų. Amerikoje įprasta reguliariai atsiskaityti, kiekvieną pamoką rašyti kontrolinius. O kai mūsų fizikos mokytoja bandė taikyti tokią tvarką, visiems buvo šokas: kiekvieną pamoką atsiskaityti?! Toks pasipriešinimas kyla dėl to, kad egzaminai pas mus kelia stresą. O paskutinieji metai išvis yra košmaras."

Julija įsitikinusi, kad mokykla yra tokia, kiek pats bandai ją pakeisti. Ir nereikia manyti, kad tik būdamas direktoriumi gali lemti permainas į gera. "Viskas prasideda nuo kalbėjimo su mokytojais, administracija. Jei toks dialogas vyksta, ir mokiniai gali pasiūlyti idėjų permainoms, ieškoti kompromiso, kai kas nors netenkina", – vardija realiai egzistuojančias galimybes.

Su muzika – nuo šešerių

Negalime nepasikalbėti apie muziką, juolab kai Julija prisipažįsta: "Neįsivaizduoju, kaip be jos galėčiau gyventi. Dešimt metų lankiau muzikos mokyklą, vienuolika – folkloro ansamblį "Dailingė" – be to aš nebūčiau aš. Tai mane suformavo kaip asmenybę."

Už skambaus pasakymo slypi pilka tiesa: asmenybę labiausiai suformuoja tas juodas ir sūriu prakaitu aplaistytas darbas, be kurio nebūna nei šlovės akimirkų, nei pasirodymų spindesio. Julija suvokia tą atsakomybę: "Tu esi komandos narys, negali vieną dieną būti repeticijoje, o kitą – ne. Turi padėti kitam, kaip ir tau kažkas padeda, jei to reikia. Tie žmonės, su kuriais muzikuoji, tampa tavo šeima, kurioje tu jautiesi svarbus, bet ir jie tokie pat svarbūs."

Dainuoja, šoka, groja – tai vis apie Juliją. Bandome skaičiuoti, kiek instrumentų paklūsta jai: kanklės, pianinas, gitara, cimbolai, basetlė, skudučiai, lumzdelis, pūslinė, būgnas... "Reikėtų peržiūrėti instrumentų spintą", – juokiasi mano muzikalioji pašnekovė, tikras žmogus orkestras.

O kurį instrumentą ima į rankas, kai susopa širdį? Julija nustebusi žvilgteli: "Tada nė vieno neliečiu. Man muzika asocijuojasi su šviesiomis emocijomis. Jei gera nuotaika, kažkas pasiseka, kažką gera patiriu, tada norisi groti."

Nuo liūdesio Julija turi kitų vaistų: "Bandau užsiimti kokia nors veikla, buities darbais, mokslais, kad tik mažiau laiko liktų apie tai galvoti." Ir būdama Amerikoje labiausiai kankinosi tol, kol neturėjo popamokinės veiklos. "Iš pradžių varė iš proto mintis, kad grįšiu ir neturėsiu ką veikti", – prisimena Julija, neįsivaizduojanti savęs prie televizoriaus.

Matyt, pagavusi mano nuostabos gaidelę, pertaria: "Na, nėra taip, kad nuo ryto iki vakaro lakstau iš vienos vietos į kitą vis ką nors veikdama. Ir pailsiu. Mamai gėlynus padedu prižiūrėti."

Pareiga gimtinei

Lietuvos mokyklų apdovanojimuose kasmet renkami dešimties nominacijų nugalėtojai. Siūlyti kandidatus joms gali visų šalies mokyklų moksleiviai, tėvai, kiti mokyklų bendruomenių nariai, o laimėtojus renka komisija ir socialinių tinklų vartotojai, paspaudimus "patinka" (angl. "like") paverčiant balais.

Daugiausia "patinka" nominacijoje "Metų pilietiškumas" gavo J.Garnytė, mergina, kuriai svarbesnis už 18-ąjį gimtadienį šiemet yra Valstybės atkūrimo šimtmetis. Ta proga gimnazijoje ji padėjo įgyvendinti projektą, pagal kurį mokė moksleivius liaudiškų šokių.

Julija mano, kad piliečiu gali vadintis tik tas žmogus, kuris pažįsta savo šalies kultūrą, tradicijas, jas puoselėja. "Kas kitas, jei ne mes, gali padaryti Lietuvą gražesnę, įdomesnę, patrauklesnę? – sunku užginčyti Julijos pastebėjimą. – Nemėgstu tų žmonių, kurių tikslas – kuo greičiau dingti iš Lietuvos. Lengviausia imti ir išvažiuoti. Daug sunkiau kažką daryti čia, dėl tos šalies, kurioje užaugai. Man Lietuva yra didžiausias turtas, kurį turiu."

Ir žinote ką? Ši frazė nenuskamba nei per daug patosiškai, nei per daug egzaltuotai. Ją Julija ištaria taip pat ramiai, tyliai, gerai pasverdama, kaip ir kiekvieną iki šiol pasakytą žodį. Ir truputį suskausta širdį, kad tokią mokytoją vaikai turės tik metus. Bet mums juk verkiant reikia ne vien gerų mokytojų – reikia ir gerų gydytojų, ir gerų piliečių.

Ko neturėtų daryti mokytojas?

1. Pamiršti šypsotis: laimingas mokytojas – laimingas ir mokinys.

2. Nustoti mokytis: geriausias būdas tobulėti – mokytis kartu su mokiniais.

3. Pamiršti mokinio vardą: nejau neįmanoma įsidėmėti visų mokinių vardų? Tačiau tik taip galima pažinti kiekvieną.

4. Tapti artimais draugais su mokiniu: mokytojas privalo būti draugiškas, tačiau turi išlaikyti savo autoritetą.

5. Vėluoti: jeigu mokiniai turi būti klasėje laiku, kuo tada išsiskiria mokytojas?

6. Nuolat sėdėti: visą laiką sėdintis mokytojas tampa neįdomus ir atsiriboja nuo mokinių.

7. Laikyti visų vienodais: kiekvienas mokinys yra išskirtinis, atskiro dėmesio jam parodymas padės lengviau suprasti mokinį ir su juo susidraugauti.

8. Mokyti tik pagal vadovėlį: gyvenimiškos pamokos – pačios įdomiausios ir geriausiai įsimenamos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Žemaitijos kaunietis

Žemaitijos kaunietis portretas
Ačiū.Matyt Lietuvoje tik septinto forto apylinkėse tokie vaikai.Aš sėdžiu balkone ir matau jau trys valandis jai ant dviejų suoliukų sėdi mokinukai,kažką gurkšnoja,kramto, ir jau po savaitės mokslų,visiškai neskuba mokyklon.

Ačiū

Ačiū portretas
Nuostabi mokytoja kaip ir visas VII forto kolektyvas. Sūnus lankys matematikos, gamtos mokslų būrelius trečius metus ir su nekantrumu laukia jų pradžios. Ačiū jums visiems, kad esate, kad mokote, kad sugebate vaikus sudominti.

...

... portretas
Čia apie G-taško paieškas?..
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių