Ar žmonės bijo senatvės? (apklausa gatvėje)

Audrius Jakas (41 m.)

Oi, senatvės dar reikia sulaukti. Nieko nepadarysi, nieko bloga neatsitiks, tačiau šis laikas ateis visiems. Turiu senus  tėvus. Senatvės nebijau, bent dabar – ne. Tačiau vyresnius žmones gerbiu. Tai priklauso nuo išauklėjimo, kultūros. Kad ir autobuse – įlips senelis, visada leisiu atsisėsti. Gaila, kad matau jaunų žmonių, kurie tam abejingi. Senatvei rengtis reikia iš anksto, tačiau baimės nėra, minčių apie tai irgi nėra. Vis dėlto būtų baisu senatvėje vaikščioti, pasiremiant lazdele, ir ištiesus ranką prašyti išmaldos.

Albina Krapavickienė, buvusi agronomė, neįgali senjorė (64 m.)

Kai buvau jauna, labai bijojau senatvės. Ne dėl mirties, bet fiziškai – seni žmonės man atrodė negražūs, raukšlėti. Dabar aš sena? Jau suvokiau, kad visiems reikia pereiti šį etapą, jei jo visi sulauksime. Bet kai mirsime, gyvenimas nesibaigs, bus taip, kaip nusipelnysime – arba gimsime dar kartą, arba į dangų pakilsime. Žinau, kad nuo likimo niekur nepabėgsi. Draugauju su savo metais ir seni žmonės dabar man atrodo gražuoliukai – senuliukai, senulytės raukšlėtos. Svarbiausia – sveikata. O šiaip, matau, nusiperka išmaniuosius telefonus, liečia pirštais, dainuoja ir gyvena.

Bartas Kšivickas, barmenas (30 m.)

Nesijaučiu itin jaunas, nes studijuoju su aštuoneriais metais jaunesniais žmonėmis. Seniems žmonėms sunku, nes jie nespėja paskui greitai šuoliuojančias technologijas. Reikia juos suprasti, pastūmėti, padėti. Pamenu, kai mano močiutei, kuri buvo įpratusi prie laidinio telefono, davė mobiliojo ryšio telefoną – ji net apsiverkė iš nevilties. Deja, neretai seni žmonės nesupranta, kaip viskas keičiasi, o galėtų bent 20 minučių skirti internetui, naujovėms. Jiems nereikia užsikonservuoti ir gyventi taip, tarsi gyvenimas jau būtų pasibaigęs ir turėtų niekas neberūpėti. Reikia ir jiems suprasti jaunus žmones. Tačiau reikia ir gerbti juos, vertinti senų žmonių išmintį. Padėti jiems, prižiūrėti. Ne, senatvė manęs nebugina. Baimina sveikata, o visa kita priklausys nuo manęs. Vyrai raukšlių nebijo – gal jų baimė būdinga moterims?

Greta Javtokaitė, Nuotolinio mokymosi informacinių technologijų studentė (24 m.)

Tikiuosi, senatvė dar greitai neateis. Tačiau ji ateina beveik pas visus. Dauguma jos bijo. Ir man pirmasis įspūdis – baisu. Tačiau suprantu, kad tai – tik dar vienas gyvenimo etapas – kaip vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda. Baisu ne senatvė, o  pokytis, nežinomybė, naujas potyris. Taip, gąsdina pokytis – vaikščioti sulinkus, nebepajėgti bėgioti, bet to neišvengsime. Juoktis ir negerbti senų gali tik nesubrendę ir tušti žmonės. Reikia senus žmones suprasti ir padėti, nes mes visi tokie būsime.

Lionginas Sinkevičius, buvęs baldų technologas (77 m)

Senatvė yra senatvė. Tai nėra džiaugsmas, tai nėra malonu. Jau kita sveikata, kitoks kūnas. Viskas jau ne taip, kaip prieš 10 metų ar juolab – dar anksčiau. Jaunas apie senatvę negalvojau, atrodė, jaunystė nesibaigs. Kažkada atrodė – ir kam galvoti? Gyvenau, gerai jaučiausi, dirbau, uždirbau. Dabar jau senatvė – jaučiuosi prastai. Senatvėje baisiausia bloga sveikata ir būti vienišam. Blogai, kai senatvėje turi skaičiuoti kiekvieną centą ir negali vaikščioti. Patyriau keturias operacijas, bet, laimė, turiu sveikas kojas, rankas, turiu žmoną, dukrą, anūkę – jos abi odontologės. Vienam būtų blogai. Pensiją su žmona gaunam, galą su galu suduriam. Senatvę pajunti ir tada, kai vis dažniau dalyvauji laidotuvėse – prieš dvi savaites palaidojau svainį, jis mirė 87 metų.

Lina Laurinkevičiūtė, filologė (27 m.)

Gerbiu ir suprantu senus žmones. Kai pamatau Laisvės alėjoje kartu sėdinčius, susikabinusius ar einančius senukus, – man labai gražu. Gaila, kad tokių, kurie džiaugiasi oriu gyvenimu, gali pasėdėti kavinėje, restorane, labai mažai. Nors būtų gera tokių žmonių matyti daug, kaip kitose šalyse. Deja, pas mus dauguma senų žmonių stovi eilėse prie lidlų, norėdami išgyventi ir pigiau nusipirkti maisto. Liūdna. Manęs senatvės raukšlės nebaugina. Atrodo, kad ji dar toli, negalvoju apie tai, nes reikia dar labai daug ką padaryti. Senatvei reikia rengtis, jei įmanoma – taupyti, auklėti vaikus taip, kad jie neatstumtų, neužmirštų. Senatvėje baisiausia ne raukšlės, bet nepriteklius, netikrumas, bloga sveikata ir vienatvė. Tikiuosi, kad mano senatvė bus graži ir ori.