Ant stalo – ukrainietiški lietiniai: apie juos jau sklando legendos

Maloni kaimynystė

Vedama prisiminimų atsidūriau šalia „Trijų berželių“, į kuriuos anuomet po pamokų bėgdavau braškinių ledinukų ir kramtomosios gumos. Tik šįsyk akys krypo ne į senąsias vitrinas, besipuošiančias Kalėdų girliandomis, o į kiek atokiau kabančius balionus, liudijančius apie duris neseniai atvėrusią prekybos vietą „Pas mamą“.

„Kolegės sakė, kad čia įsikūrusios ukrainietės prekiauja šaldytais rankų darbo gaminiais. Labai gyrė lietinius su bananais ir kondensuotu pienu, žuvies maltinukus, balandėlius, kotletus su sūriu. Viena kolegė koldūnus pirko net tris kartus. Vadinasi, tikrai skanu. Norime pačios išbandyti“, – savo naujosioms kaimynėms gerų žodžių negailėjo moterys iš greta esančios parduotuvės.

Įėjus vidun mus pasitiko kaunietė Viktorija ir ukrainietė Nataliia – moteris, savo veiklumu privertusi pasijausti nepatogiai dėl kiekvieno pasiteisinimo „Neturiu laiko“, „Nėra ūpo“. Liepą išvykusi iš Ukrainos, Lietuvoje ji kuria savo ateitį ir daro viską, kad gyvenimas čia būtų kaip įmanoma lengvesnis kitoms karo pabėgėlėms. Tiesa, ryšių su gimtaisiais namais moteris nenutraukė – ten draugai, artimieji ir verslas, kurio karas nenutraukė, tik sumažino apsukas.

Kilnu: ukrainietė Nataliia pasirūpino ne tik savo, bet ir kitų karo pabėgėlių ateitimi. (Nataliios Faier nuotr.)

Karas koreguoja pasiūlą

Vaikystėje buvusi didžiausia mamos pagalbininkė virtuvėje, Nataliia nusprendė tęsti šeimos tradiciją. Kyjivo srityje, kur gimė ir augo, moteris įkūrė uždarąją akcinę bendrovę, atidarė tris parduotuves ir ėmė prekiauti rankų darbo pusgaminiais. Savo krašte Nataliia žinoma ne tik kaip nuostabi šeimininkė.

„Ukrainoje yra ir daugiau veiklos. Turime vienos laboratorijos franšizę, atliekame įvairius tyrimus. Todėl mano pareiga pasirūpinti ir žmonių sveikata, ir jų skrandžiais“, – paklausta, kaip karas paveikė jos verslus, moteris pasakojo, kad darbai nesustojo, tačiau teko prisitaikyti prie kitokių sąlygų.

Šaunios mano moterys. Su jomis man paprasčiau, nes visos kalbame viena kalba.

Tarkime, maisto gamybos ceche neretai dingsta elektra, išsijungia šaldytuvai, todėl darbuotojos ruošia ribotą kiekį pusgaminių ir viską parduoda per kelias valandas. Pasikeitė ir pats asortimentas. Anksčiau žmonės dažniau pirko specialiosios linijos gaminius – lazaniją, mėsos pyragus, kepenėlių tortą ir kitus pusgaminius, tinkamus ne tik kasdieniam, bet ir šventiniam stalui. Dabar, kai šalį siaubia karas, o džiaugsmo širdyje ir noro švęsti mažai beliko, ukrainiečiai renkasi pigesnius patiekalus.

„Žmonės nori greit pasigaminti ir suvalgyti. Nebeliko to pasimėgavimo džiaugsmo“, – atsiduso moteris.

Ėmėsi nuosavo verslo

Į Lietuvą Nataliia atvyko liepą. Laikinai apsistojo Vilniuje ir ėmė ieškoti patalpų, kur galėtų tęsti tai, ką pradėjo Ukrainoje.

„Neradau, ko norėjau, todėl nusprendžiau keltis į Kauną. Jis man pasirodė labai jaukus ir mielas miestas“, – pamačiusi patalpas Taikos prospekte, N. Faier suprato, kad šios jai skirtos.

Erdvės, kuriose anksčiau buvo įsikūrusi kepyklėlė, nereikalavo jokio remonto. Reikėjo tik įsigyti visą įrangą. Ji iš Italijos į Lietuvą atkeliavo maždaug per mėnesį. Kur kas ilgiau užtruko visų dokumentų tvarkymas.

„Eime, parodysiu, ką turime“, – pažintį su nedideliu cechu N. Faier pradėjo nuo keturių gigantiškų šaldiklių. Net ir išsijungus elektrai, jie dar keliolika valandų išlaiko šaltį. Viename šaldiklyje telpa apie 1 000 kg įvairių šaldytų pusgaminių.

Žengusi kelis žingsnius, 44-erių moteris stabtelėjo prie įspūdingo, pagal specialų užsakymą pagaminto stalo. Stalviršis, ant kurio minkoma, kočiojama ir pjaustoma tešla, yra ąžuolinis. Kiek tolėliau vitrininiai šaldytuvai su gamybai reikalingais produktais, kaitlentės ir malimo mašinėlė. Jai ceche tenka išties nemenkas krūvis. Tiekėjų vežama mėsa į Nataliios rankas papuola pjaustyta dideliais gabalais. Ukrainietė ją mala, beria prieskonius, o tada deda į koldūnus, lietinius ar kitus gaminius.

„Pas mus nerasite jokių E ar skonio stipriklių. Tik natūralūs produktai ir prieskoniai: druska, pipirai, bazilikai. Štai čia – garstyčių grūdeliai. Juos beriame į dešras. Miltus taip pat naudojame aukščiausios rūšies D450“, – todėl visų užšaldytų gaminių galiojimo laikas ribotas – trys mėnesiai.

Nors tiek jie išbūna reto pirkėjo šaldymo kameroje. Visi, kurie ragavo kartą, atėjo pirkti dar ir gyrė, kad maistas čia toks pat skanus kaip mamos.

„Beje, mano mama dabar dažniausiai valgo mano gaminius. Gyvena  viena, daug maisto jai nereikia. Pakuotės koldūnų užtenka net keliems kartams“, – pasakojo N. Faier.

Instrukcija: kiekvienam pirkėjui paaiškinama, kaip tinkamai paruošti pusgaminį, kad jis atskleistų savo tikrąjį skonį.

Itin gausus pasirinkimas

Lietiniai su šokoladu, vyšniomis ir aguonomis, vištiena ir grybais, lašiša ir kreminiu sūriu, čeburekai su žuvimi, bulviniai suktinukai su kopūstais ir grybais, koldūnai su trejopu mėsos įdaru arba varške, virtiniai su bulvėmis ir kepenėlėmis, įdarytos vištienos šlaunelės ir paprikomis kimšta skumbrė, kiaulienos dešrelės, skirtos griliui, ir pikantiškas vištienos paštetas – Nataliios siūlomame asortimente maždaug devynios dešimtys skirtingų pusgaminių, todėl sau tinkamą ras ir visavalgiai, ir tie, kurie nevalgo mėsos.

„Tačiau čia dar ne viskas. Asortimentą pildysime, todėl užsakėme dar vieną šaldytuvą“, – atidariusi pirmąjį, ukrainietė ėmė traukti pakuotes. Vienoje – lydekos kukuliukai, kitoje – balandėliai su jautiena arba kiauliena, trečioje traškios vištienos juostelės su įvairiais barstiniais.

„Lietuvoje tokių nėra, todėl specialiai siunčiuosi iš Ukrainos. Mėsos arba žuvies gabaliukai su šiais barstiniais ypač traškūs, todėl juos valgo net vaikai. Ne išimtis ir mano penkiametė, kuri labai išranki maistui“, – nuskubėjusi prie antrojo šaldytuvo, Nataliia pirštu bakstelėjo į dar vieną gaminį, kuriam negali atsispirti mažieji. Tai trijų spalvų koldūnai su mėsa, dažyti morkomis, burokėliais ir špinatais.

„Išties lietuvių ir ukrainiečių virtuvė turi labai daug panašumų, todėl, kas skanu jums, skanu mums, ir atvirkščiai. Žinoma, yra dalykų, kurių jūs neturite. Tarkime, blyneliai su širdelėmis arba plaučiais. Žinau, kad močiutės ir promočiutės tokius kepė, bet įsigyti jų niekur negalima, o štai mes galime pasiūlyti“, – gastronominę kelionę tęsė N. Faier.

Asortimentas: parduotuvėje rasite ne tik lietuvio gomuriui įprastų gaminių, bet ir tokių, kurie leis geriau pažinti ukrainietišką virtuvę.

Įdarbino savo kraštietes

Visų šaldytuvų viena pati Nataliia nepripildytų – jai padeda būrys darbštuolių iš Ukrainos. Virtualioje grupėje, vienijančioje Kaune apsistojusius tautiečius, pasidalijusi skelbimu apie savo planus atverti maisto gaminimo cechą ir parduotuvę, moteris sulaukė maždaug 30 susidomėjusių kandidačių.

„Iškart atkrito moterys, turinčios lėtinį venų nepakankamumą ir problemų su nugaromis. Kitos pabandė, bet suprato, kad toks darbas ne joms“, – galiausiai, anot N. Faier, liko apie dvylika moterų, kurios po beveik dvi savaites trukusių mokymų gavo baltas kepuraites ir prijuostes.

Jauniausiai bendrovės darbuotojai per 20 metų, vyriausiai – 60 metų. Visos jos ukrainietės, per ganėtinai trumpą laiką perpratusios gamybos procesą. Ne veltui po mokymų artimieji nebesupranta, ar savo lėkštėse jie mato iš kavinės atneštus ir patiektus, ar mamų, dukrų, sesių rankomis paruoštus patiekalus.

„Šaunios mano moterys. Su jomis man paprasčiau, nes visos kalbame viena ir ta pačia kalba. Žinoma, į kolektyvą paėmiau Viktoriją. Ji dirba parduotuvėje ir padeda bendrauti su klientais, kurie kalba tik lietuviškai“, – bendrovės vadovė džiaugėsi subūrusi nuostabų kolektyvą, kurio, atrodo, laukia įtemptas gruodis.

Neprekiaus turguose

Ant nosies – didžiosios šventės, todėl Nataliia vylėsi, kad ant kauniečių stalų keliaus ne tik naminės mišrainės ir silkės pataluose, bet ir darbščiųjų ukrainiečių pagaminti virtinukai su grybais, gardžiosios vištienos šlaunelės ar kepenėlių tortas su lydytu sūriu ir česnaku.

„Esu tikra, įtiksime bet kokiam skoniui“, – bendrovės vadovė kvietė užsukti į parduotuvę „Pas mamą“, esančią Taikos pr. 113 B, ir patiems įsitikinti.

Šaldytais pusgaminiais moteris neplanuoja prekiauti miesto turguose, o juo labiau siųsti jų į didžiuosius prekybos centrus, kur jie pasimestų tarp gausios masinės produkcijos.

„Jokiame prekybos centre nestovės žmogus ir neaiškins, kaip juos reikia paruošti. Nenoriu, kad paskui kas nors blogai atsilieptų apie mus. Tarkime, kaip gamintume šiuos „Cordon Bleu“ kotletus? – išgirdusi, kad tiesiu taikiniu šaučiau juos į orkaitę, N. Faier nusijuokė. – Blogai. Pirmiausia reikia atšildyti, o tik tada kepti. Priešingu atveju valgysite ne sūrį, o subliūškusią masę. Todėl nenoriu savo gaminių paleisti iš rankų. Noriu, kad žmonės eitų čia ir rinktųsi, o jei kas neaišku – klaustų ir patys galėtų pamatyti, kaip gimsta gaminiai, kuriuos jie perka.“