Anapilin iškeliavo architektas A. Paulauskas, su juo – ir idėjos

Eidamas 85 metus mirė žymus Kauno architektas Alfredas Paulauskas. Jam galime būti dėkingi už daug harmoningų pastatų bei už unikalią, tik pėstiesiems skirtą Laisvės alėją.

Laidotuvės – trečiadienį

A.Paulauskas mirė sausio 5 d. ligoninėje po širdies infarkto komplikacijų. Staigi liga architektą pakirto vos per dvi savaites. Urna su architekto palaikais bus išstatyta atsisveikinimui nuo sausio 8 d. 10 val. A.Juozapavičiaus pr. 1 esančiuose laidojimo namuose, laidotuvės – sausio 9 d. 13 val. Petrašiūnų kapinėse.

A.Paulauskas dar prieš dvejus metus iš rankų nepaleido pieštuko – pagrindinio savo darbo įrankio. Architektas turėjo individualią projektavimo įmonę. Tiesa, atėjus ekonominei krizei ir sumažėjus užsakymų, pasak jo sutuoktinės, pastaruoju metu jis jau neprojektavo.

„Stengiuosi visą laiką dirbti, išlaikyti tempą. Antraip atsiliksi, žmogau, bus neįdomu gyventi, nebus prasmės“, – prieš dvejus metus duodamas interviu „Kauno dienai“ guviai šypsojosi A.Paulauskas, tuo metu rengęs projektą administraciniam-gamybiniam pastatui Kazlų Rūdoje.

A.Paulauskas tada tvirtino, kad projektavimas – jo gyvenimo prasmė. Eskizus jis visą gyvenimą braižė ranka, o kai trūks plyš reikėjo kompiuterio, pasitelkdavo kolegas. Darbų stygiumi jis nesiskundė. Priešingai, sakė esąs tiek įnikęs į darbus, kad net neurėjo laiko nerūpestingai pavaikštinėti Laisvės alėja, kurią prieš tris dešimtmečius jis su kolege Vanda Peleckiene rekonstravo paversdamas išskirtine pėsčiųjų gatve.

Tiesa, prakalbus apie Laisvės alėjos kapitalinius pertvarkymus, duodamas interviu A.Paulauiskas liūdnai tarstelėjo, kad niekas neklausė jo nei patarimo, nei moralinio leidimo keisti, naikinti autorinį darbą.

Dar prieš tris dešimtmečius A.Paulauskas siūlė skersines gatves, pavyzdžiui Maironio, A.Mickevičiaus, ties sankirta su Laisvės alėja padaryti požemines. Taip alėja būtų tapusi šimtaprocentine pėsčiųjų zona, bet dėl lėšų trūkumo anuomet tam nebuvo pritarta. Šią idėją A.Paulauskas būtų stengęsis įgyvendinti rengiantis naujai alėjos rekonstrukcijai.

Alėjoje – jokio transporto

Prieš dvejus metus prisiminimais nugrimzdęs į savo vykdytą alėjos pertvarkymą, autorius negalėjo nepaminėti apšvietimo stulpų, kurių jau nebėra.

„Tada buvo elgetystė, bet šviestuvus kūrėme, su žiburiu ieškojome medžiagų, derinome kiekvieną elementą. Kiek darbo įdėta! Stengėmės sukurti alėjos visumą. Anksčiau kreipdavo dėmesį į sąvoką autorinis kūrinys, sudarė sąlygas kurti. Dabar autoriaus tarsi nėra, griebė ir pastatė eilinius gatvės apšvietimo stulpus“, – šie pastebėjimai užfiksuoti paskutiniame „Kauno dienos“ interviu su A.Paulausku.

Nuopelną, kad visa Laisvės alėja skirta pėstiesiems, A.Paulauskas nesikuklindamas skyrė ir sau. Architektas prisiminė, kaip kadaise pateikė pirminius pėsčiųjų alėjos eskizus ir sulaukė vietinės valdžios pritarimo. Prasidėjusi 1977 metais, 1982-ųjų lapkričio 6 d. alėjos rekonstrukcija buvo baigta. Tai buvo antroji pėsčiųjų zona (po Šiaulių pėsčiųjų bulvaro įrengimo 1975 m.) visoje Sovietų Sąjungoje.

„Pagrindinė mano idėja – Laisvės alėja turi būti skirta tik pėstiesiems. Dabar jau kalbama apie transportą, vadinamąją konkę (arklių traukiamas tramvajus – red. past.). Kaip ta konkė siejasi su šiuolaikiniu gyvenimu? Kategoriškai nepritariu ir dviračių juostai, tai vis tiek yra transportas. Jei pėstiesiems – tai pėstiesiems, jau dabar jie eidami turi saugotis dviračių. Dviratininkams juk skirtos Nemuno pakrantės“, – savo nuostatoms buvo ištikimas pėsčiųjų alėjos projekto autorius. Jo nuomone, alėjai reikia paprasčiausios tvarkos, o ne radikalių permainų.

Architektūros riterio ordinu apdovanotas A.Paulauskas, kaip yra įvardinęs architektūrologas Vaidas Petrulis, ieškojo architektūrinės harmonijos, siekė subtiliai susieti pragmatiškąjį architektūros pradą ir meninę veiklą.

Tai galima matyti jo darbuose. Vienas iš nedaugelio sovietinio laikotarpio architektūros pavyzdžių - ritualinių paslaugų kompleksas „Liūdesys“ Jonavos gatvėje Kaune, buvo pripažintas kultūros paveldo vertybe. Tiesa, privatūs savininkai šį A.Paulausko projektuotą objektą yra apleidę, jis yra virtęs statiniu vaiduokliu.

Inžinierius architektas A.Paulauskas gimė 1928 m. rugpjūčio 20 d. Kaune.

1946–1952 m. studijavo Kauno politechnikos instituto (iki 1950 m. Kauno universitetas) Architektūros fakultete.

1952 m. – Mokslinių restauravimo gamybinių dirbtuvių architektas projektuotojas. 1952–1957 m. – Valstybinio projektavimo instituto architektas projektuotojas. 1957–1963 m. – Palangos miesto vyriausiasis architektas. 1963–1965 m. – Kauno statybos tresto vyriausiasis architektas. 1965–1968 m. – Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiasis architektas.

1965–1968 m., 1973–1996 m. – Miestų statybos projektavimo instituto Kauno filialo projektų vyr. architektas. Nuo 1991 m. turėjo individualią projektavimo įmonę, yra buvęs Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku.

Žinomiausi darbai:

Poilsio namai ir prieplauka (Nida), 1964 m.

Viešbutis „Nevėžis“ (Panevėžys), 1972 m.

Kauno rajono vykdomasis komitetas, 1973 m.

Restoranas „Žilvinas“ ir valgykla kartu su autorine skulptūra „Dviese“ eksterjere (Joniškis), 1975 m.

Laisvės alėjos rekonstrukcija į pėsčiųjų gatvę (Kaunas, su Vanda Paleckiene), 1977–1982 m.

Ritualinių paslaugų kompleksas kartu su skulptūra „Liūdesys“ (Kaunas), 1978 m.

Kultūros namai (Trakai), 1984 m.

Universalinė parduotuvė „Kupa“ (Kaunas), 1985 m.

Kultūros namai (Šilalė), 1987–1994 m.

Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčia (Kėdainių rajonas), 1998 m.

Prekybos salonas „Ginalas“ (Kazlų Rūda), 2004 m.