Aktorius D. Gavenonis: dabar Kaunas kitoks ir vis dar keičiasi

Teatro ir kino aktorius Dainius Gavenonis, neseniai Kauno kino teatre „Romuva“ pristatęs naujausią savo filmą „Senekos diena“, mano, kad, siekiant Kauną paversti kultūros sostine, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į vidinę miesto kultūrą, ir tik vėliau – į miesto išorę.

Pokalbis su iš Kauno kilusiu aktoriumi apie čia praleistą vaikystę, šiandienio teatro problemas ir ateities teatro paieškas.

– Gimėte ir užaugote Kaune, kur pradėjote savo kaip menininko kelią. Kokį Kauną atsimenate ir kokią emociją miestas jums kelia dabar?

– Kaunas mano vaikystėje, paauglystėje buvo vėjavaikiškas, bet tikriausiai tą miesto pojūtį sukuria to meto prisiminimai, tokie kaip kelią neretai pastodavę profesinių mokyklų mokiniai ar kiti tvarkdariai. Jei pasakydavome, kad esame iš Kryžkelės ar Kalniečių ir kad pažįstame tokį Žvairį, tai mūsų nemušdavo. Kadangi buvome iš meno mokyklos, atrodėme ne visai taip, kaip mūsų užpuolikai, o šie irgi neatrodė kaip visi.

Dabar Kaunas truputį kitoks ir vis dar keičiasi. Dažniau pastebiu kokį nors pastatą, kurio matyti nesinorėtų. Manau, kad labai svarbu išlaikyti Kauno turimą architektūrinį veidą. Iki šiol čia atvažiuoja kino menininkų iš Vilniaus. Šis miestas vis dar išlaikęs senuosius savo kiemus, didelius namus su aukštomis lubomis, langais ir laiptinėmis, kuriose, regis, viskas telpa. Šiais laikais ne taip paprasta išlaikyti Kauną tokį, koks buvo, ir kartu nepamiršti to, koks jis galėtų būti. Bet man atrodo, kad tai suderinama.

– Ar per pastaruosius porą dešimtmečių labai pasikeitė kultūrinis Kauno gyvenimas?

– Mano žiniomis, per pastaruosius porą dešimtmečių Kaune nesusikūrė nė vienas naujas teatras. Kalbu ne tik apie teatro aikšteles, nes teatras šiais laikais gali egzistuoti ir be jų. Kalbu apie teatrą kaip kultūrinį vienetą. Tarkime, Vilniuje Eimunto Nekrošiaus iniciatyva įsikūrė „Meno fortas“, o Oskaras Koršunovas įkūrė savo teatrą. Kaune tebėra Nacionalinis Kauno dramos, Mažasis ir Kamerinis teatrai, „Aura“ – tie, kurie čia gyvuoja seniausiai. Tiesa, atsirado toks Vytauto Didžiojo universiteto teatras. Bet šiaip ne kartą yra buvę ir ne su vienu ryškesniu menininku, kad nuvykęs į Kauną jis bando susikurti ten sau namus, tačiau kažkodėl nepritampa ir grįžta į Vilnių.

Sunku pasakyti, kodėl Kaune nesikuria nauji teatrai. Galbūt čia vyrauja tam tikra monopolija, galbūt jauniems žmonėms nesukuriamos tinkamos sąlygos arba sukuriamos, bet tik formaliai. Man atrodo, labai svarbu padėti jaunam, idėjų turinčiam žmogui, jeigu jis nori kažką daryti kitaip. Visi dabar ištroškę kitoniškumo, o kitoks teatras gali susikurti tik tuomet, kai atsiranda kitaip mąstantis žmogus, šiuo atveju režisierius, meno vadovas arba prodiuseris, suprantantis meną ir žiūrintis į jį ne tik kaip į verslą.

– Jeigu jūs statytumėte filmą apie Kauną, koks jis būtų?

– Statydamas filmą aš turbūt nebūčiau originalus. Tikriausiai kalbėčiau apie Kauną kaip apie savo vaikystės miestą. Vis dėlto yra ir tokių vietų, kurios asocijuojasi tik su manimi. Tėvams nežinant, su bendramoksliu Gražvydu pradinėse klasėse, kai mums dar neleisdavo vieniems važiuoti į miestą, keliaudavome iki IX forto. Ropodavome po aplinkui esančius laukus ir ant pačių statulų. Tą vietą mažai kas filmavę. Daug prisiminimų turiu iš tuomečio savaitinio 81-ojo vaikų lopšelio-darželio. Ten sutikau pirmąją meilę ir draugus. Gyvenimas darželyje tiesiog virė, todėl nenorėjau, kad mane lankytų tėvai. Šį darželį prie Milikonių kalno irgi mažai kas yra filmavęs. Pabandyčiau filmuoti vietas, kurios man brangios, tačiau kurių dar nefilmavo daugelis kitų, parodyčiau Kauną iš kitos pusės.

– Esate projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorius. Kokios galėtų būti miesto siekiamybės šio projekto metu?

– Suprantu, kad anksčiau ar vėliau Kaune bus sutvarkytos gatvės, Laisvės alėjoje sudėtos naujos trinkelės ir galbūt bus suremontuoti namai. Pirmiausia kažką reikia keisti iš vidaus, o ne iš išorės. Todėl manau, kad kalbėdami apie Kauną kaip apie Europos kultūros sostinę privalome suprasti, kad kultūra turi būti ne išorėje, o viduje. Tada norėsis čia gyventi, kurti ir mokytis. Galbūt tuomet žmonės iš kitų miestų taip pat norės atvažiuoti gyventi ir kurti būtent čia.

www.kaunas2022.eu



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mutis

Mutis portretas
Merui rūpi savas verslas, bet ne miesto reikalai. Pagyrūnas.

Z.O. Kaunas

Z.O. Kaunas portretas
Tamsta kalbi apie besikeičiantį Kauną. O mes, paprasti piliečiai, gyvenantys varganuose mikrorajonuose, matome nešvarą, purvą, prilygstantį kaimo šunkeliams, išdaužytus kiemo šaligatvius, nevalytus parkus, mašinomis užgriozdintus kiemus. Niekas čia nesikeičia, o apie centrą irgi negalima nieko gero pasakyti. Kokia baisi Laisvės alėja, mato tie, kurie nori tai matyti. Mero atvaizdai laikraštyje jau kelia alergiją. Todėl ir Kauno dienos jau nebeprenumeruosiu kitiems metams, nors tai dariau nuo neatmenamų laikų. Sėkmės tūpčiojant panegirikoje.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių