A.Ivanauskas: netikiu, kad Lietuva nuriedės į muzikos bedugnę

Kauno rajono choro „Božolė" generolas ir grupės „Rondo“ lyderis Aleksandras Ivanauskas sutiko atsakyti į portalo 1kaunodiena.lt skaitytojų klausimus apie gyvenimo variklį – muziką – ir ateities planus po pergalės „Chorų karuose“.

– Kaunas chorų projektą laimėjo trečius metus iš eilės. Kaip manote, kodėl? Ar tai rodo, kad Kauno mieste ir rajone yra daugiau nei kitur gabių ir dainingų žmonių?

– Pirmiausia noriu pasakyti, kad Kauno rajonas „Chorų karus“ laimėjo pirmą kartą. Reikia pripažinti, kad mūsų chore 10 narių iš 16 yra Kauno rajono gyventojai. Bet aš neskirstau į Kauno miestą ir rajoną, kadangi už mus balsavo ir rajono gyventojai, ir miestiečiai, ir daug kitų miestų gyventojų. Esame už tai labai dėkingi.

Matyt, Kaune gyvuoja gilios ir gražios chorinio dainavimo tradicijos. Vien Danguolė Beinarytė, praėjusių metų laimėtojo „Burgundiškojo“ choro generolė, yra Lietuvos chorinės muzikos šviesulys. Jos pavyzdys jaunimą įkvepia dainuoti choruose. Smagu, kad tai tampa netgi madinga.

Mūsų choras skyrėsi nuo kitų tuo, kad mes propagavome gospelo dainavimo manierą. Tai neblogai pasisekė. Aišku, iki juodaodžių atlikėjų mums dar tolokai. Tikiuosi, kad Lietuvoje atsiras gospelo muzikos propagavimo klubai.

– Įvardinkite tris pagrindinius dalykus, kurie padėjo jūsų chorui šiais metais tapti projekto nugalėtojais.

– Profesionalumas, charizma, energija.

– Kokie Jūsų planai, pasibaigus projektui? Ar toliau kartu su choru koncertuosite? Galbūt surengsite pasirodymus ne tik Lietuvoje?

– Porą savaičių pailsėsime, po to pradėsime rengti bendrą šou. Papildysime choro dainų sąrašą, dauguma jų bus lietuvių kalba. Stengsimės, kad tai būtų nuotaikinga programa.

Koncertus rengsime visoje Lietuvoje. Sulaukėme pasiūlymų ir iš emigravusių lietuvių koncertuoti užsienio šalyse, tačiau organizatoriams atsiranda keblumų, kadangi reiktų pasirūpinti ne vienu dainininku, o 20-ies žmonių kolektyvu, kuriam reikia mokėti honorarą, apgyvendinti, aprūpinti muzikos įranga, todėl stipriai išauga koncertavimo išlaidos ir ne kiekvienas organizatorius gali sau leisti tokią prabangą.

– Atlikote daug šiuolaikinės muzikos kūrinių. „Rondo“ daina nuskambėjo tik viena. Ar nesunku buvo grupei atlikti tokius kūrinius, kadangi jūs esate kitos kartos atstovai? Ar visi kūriniai buvo priimtini grupei?

– Projekte buvo atliktos dvi „Rondo“ dainos – „Aukštumos“ ir „Tau“. Grupės muzikantai yra profesionalai, grojantys visą gyvenimą. Jeigu muzika yra pragyvenimo šaltinis, profesionalas privalo atlikti bet kurio stliaus muziką. Tik tada jis bus reikalingas. Rinkomės dainas bendrai, stengėmes parinkti tokias, kurios tiktų ir grupei „Rondo“, ir chorui.

– Ar jaučiate, kad po projekto padidėjo jūsų populiarumas? Ar į „Rondo“ koncertus susirenka daugiau žmonių?

– Į populiarumą jau senokai nekreipiu didelio dėmesio. Jau išaugau iš to amžiaus, kada man rūpėjo, ar visi mane mato. Man didžiausią malonumą dabar teikia tai, kad žmonės, pamatę mane gatvėje, šypsosi, sveikinasi, spaudžia ranką. Manau, tai yra tikrasis populiarumas.

Populiarumas padidėjo galbūt dėl to, kad žmonės pamatė, jog senieji „Rondo“ vilkai gali būti kitokie, nei visi juos įpratę matyti.

Mūsų koncertuose niekada netrūko žmonių. Tačiau „Rondo“ išsiskiria tuo, kad jei į koncertą ateitų nors ir trys žiūrovai, mes vis tiek grotume iš širdies, gerbdami savo klausytojus.

– Kalbama, kad chorai dainavo pagal fonogramą? Ar tiesa?

– Visi solistai dainavo tik gyvai. Fonograma būdavo naudojama tik tais atvejais, kai reikėdavo atkurti specifinį muzikos instrumentų skambesį.

– Kokia Jūsų nuomonė apie dainininkus, kurie žiopčioja pagal fonogramą?

– Galbūt čia yra ne dainininkų, o jų prodiuserių bėda. Norint pasiekti šlovę, su fonograma tai pavyksta padaryti greičiau. Taip pat egzistuoja įgarsinimo problema, nes koncertuose pasitaiko ir nekokybiškos garso aparatūros, kai dainininkui tiesiog neįmanoma dainuoti gyvai, nes garsas labai prastas. Dar vienas atvejis, kai pateisinu fonogramos naudojimą – kai atlikėjas serga, yra užkimęs ir iš ligos patalo pakilęs važiuoja koncertuoti. Koncertą sudėtinga atšaukti.

– Kokią muziką ir kuriuos atlikėjus pats vertinate, mėgstate? Ar nemanote, kad Lietuvoje į sceną veržiasi pernelyg daug bebalsių?

– Man atrodo, kad kiekvienas atlikėjas suranda savo gerbėją. Net ir bebalsis.

– Kaip vertinate grožio kultą, kuriam nebeatsispiria ir estrados veteranai? Antai E.Sipavičius nė neslepia, kad koreguoja veido linijas pas plastikos chirurgus. Ar naudojatės tokių specialistų paslaugomis ir ką manote apie mano minėtą tendenciją? Man asmeniškai balsingas atlikėjas suklostytu veidu yra gerokai gražiau nei butaforinė šypsena.

– Visiškai pritariu Jūsų nuomonei. Niekada nesureikšmindavau išvaizdos ar aprangos per koncertus. Man buvo nesvarbu, kaip atrodydavo Freddie Mercury – ar jis būdavo apsirengęs švarku, ar sportinėmis kelnėmis, visada būdavo svarbiausia, kaip jis dainuoja.

Dar nesutikau savo gyvenime žmogaus, kuris būtų visiškai patenkintas savo išvaizda. Jeigu kažkuri kūno detalė trukdo gyventi, tarkim, jei viena koja už kitą ilgesnė 20 cm, tada suprantu, kad reikia vieną trumpinti arba kitą ilginti. Bet viena dvi raukšlelės veide gyventi netrukdo. Išlyginsi dvi raukšles, atsiras dar trys.

– Ar patinka ta popmuzika, dėl kurios iš proto kraustosi šiuolaikinis jaunimas? Ko, Jūsų manymu, trūksta, kad Lietuvoje atsirastų tokio lygio žvaigždės, kaip kad ta pati Lady Gaga?

– Lietuvoje yra jaunų atlikėjų, kurie galėtų būti tarptautinio lygio žvaigždėmis. Tačiau pasaulinė šlovė kainuoja velniškus pinigus. Vakarų Europos, Amerikos prodiuseriai yra sudarę ilgus sąrašus jaunų gabių atlikėjų iš viso pasaulio, kurie laukia, kada juos įvertins. Labai džiaugčiausi, jei į tą sąrašą pakliūtų bent viena lietuviška pavardė.

Man taip pat patinka popmuzika, kadangi tai yra platus muzikos apibūdinimas, į kurį telpa labai daug muzikos krypčių. Lady Gaga irgi patinka.

– Valdžia mažina finansavimą Kauno miesto muzikos mokykloms, kyla grėsmė, kad ateityje kai kurios gali užsidaryti. Ar nemanote, kad dėl tokios politikos po kelerių metų Lietuvoje gali nelikti ne tik tokių jaunų projektų kaip „Chorų karai“, bet ir kelis dešimtmečius skaičiuojančios „Dainų dainelės“, kadangi vaikai nebeturės daug galimybių tobulėti muzikos srityje?

– Nors esu toli nuo politikos, tikrai netikiu, kad Lietuva nuriedės į tokią muzikos bedugnę. Tai būtų katastrofa mūsų šaliai ir jos ateičiai.

Visą pokalbį su A.Ivanausku skaitykite portalo forume.


Šiame straipsnyje: Chorų karai

NAUJAUSI KOMENTARAI

valdemaras

valdemaras portretas
Ka cia komentuoti viskas liuks !!!!!!!!!!!!!!!!!

Rimas

Rimas portretas
Lietuvoje labai mylimi saviveiklininkai!!! Televizijos ir radijo stotys ta fakta dar karta patvirtina...

Dziadas

Dziadas portretas
Faros atsakymai - kaip tikro Generolo: lakoniški, aiškūs, be išsidirbinėjimų. Kietas diedas tas Fara.
VISI KOMENTARAI 12
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių