90-metis kraštotyrininkas L.Juozonis: aš dar turiu parako

Šiandien Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje atidaroma unikali paroda. Bus galima ne tik pamatyti garbės kraštotyrininko ir tautodailininko Leono Juozonio kūrybos turtus, bet ir pasveikinti jį su 90-uoju jubiliejumi. Paroda bus atidaryta 17 val. bibliotekos antro aukšto fojė.

Pradžia – jaučio kojos

Žemųjų Šančių pakraštyje, Edmundo Stašio sodyboje iš tolo boluoja neseniai pastatyti stogastulpiai ir koplytstulpiai. Viename iš jų įrašyti Jono Aisčio žodžiai: „Gyvenimas tai kaip graži kelionė“. Juos, kaip ir minėtus lietuvių mažosios architektūros objektus, išskobė E.Stašio dėdė L.Juozonis.

„Man atrodo, kad dar turiu „parako“, – teigia iki šiol aktyviai ir kūrybingai gyvenantis tiesus kaip liepa jubiliatas, nors nuo pirmojo jo piešinio prabėgo vos ne šimtmetis. – Mane, mažą vaikį, piešti mokė tėvo brolis Kazys – auksinių rankų stalius. Jis ne tik staliaudavo, bet ir droždavo iš medžio briedžio galvas su ragais. Aš jam pavydėjau ir pradėjau jo prašyti pamokyti mane piešti. Dėdė greitai nupiešė jautį ir pasiūlė man jį perpiešti. Aš pradėjau piešinį nuo jaučio kojų. Dėdė nusikvatojo ir paklausė, kodėl pradedu piešti jauti ne nuo galvos, o nuo kojų. Tuomet jau aš jo paklausiau, o ant ko gi jautis stovės?“ – žvaliai prisiminė piešimo pradžiamokslį L.Juozonis.

Studijavo su J.Lukša

Kai sovietmečiu didžiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio anūkas Algirdas paprašė medžio drožėjo L.Juozonio pastatyti stogastulpį knygnešio palaidojimo vietoje – Biržų raj., Suosto bažnytkaimyje, vietos valdžia nedavė tam leidimo. Todėl stogastulpis su trijų knygnešių (Jono, jo žmonos Onos ir brolio Andriaus) kompozicija buvo pastatytas anuomet dar išlikusiame Biržų raj., Purviškių vienkiemyje, kur tebeauga ąžuolas, menantis J.Bielinį ir stovi akmuo, nuo kurio šis knygnešys atsišaudė, pabėgdamas nuo caro žandarų. Beje, L.Juozonis pavaizdavo J.Bielinio brolį Andrių be kojos. „Tai istorinis faktas, – patikino skulptūros autorius. – Knygnešys Andrius, paieškomas caro žandarų, bandė bėgti į Ameriką, tačiau jam dar esant Vokietijoje, gangrenavo koja, ir kaizeris išdavė jį caro žandarams nukankinti“.

L.Juozonis jaunystėje studijavo architektūrą kartu su būsimu garsiuoju partizanų vadu Juozu Lukša. Tad dėsninga, kad 1995 m. kūrėjas kartu su bendraminčiais pastate Veiverių Skausmo kalnelyje J.Lukšai ir dviem jo žuvusiems broliams paminklą. Panašių, kaip J.Bieliniui ir J.Lukšai, paminklų L.Juozonis pastatė Balio Sruogos, Mato Šalčiaus, Adomo Jakšto ir kitų asmenybių gimtinėse.

Pavogė medalių kolekciją

Dar viena L.Juozonio veiklos kryptis – išradimai ir atradimai.

Jam pavyko, pavyzdžiui, drauge su žmona Liucija, dirbusia sovietmečiu Kauno politechnikos instituto K.Baršausko ultragarso laboratorijoje moksline bendradarbe kartu su drauge išradėja Antanina Garmute (garsi tremtinė, rašytoja) surasti medžiagą, kuri džiūdama smarkiai susitraukia. Tą medžiagą L.Juozonis panaudojo medalių gamyboje.Beje, vagys pagrobė jo medalius, kai jie 2008 m. buvo eksponuojami Vilijampolės seniūnijoje. Nors vaizdo kameros užfiksavo nusikaltėlių veidus, tačiau jie iki šiol nesurasti.

Sovietmečio pabaigoje vaikštinėdamas po Palangą L.Juozonis susidomėjo stulpu, ant kurio užrašas bylojo, kad šioje vietoje įvyko pirmas lietuviškas vaidinimas lietuvių kalba „Amerika pirtyje“. Kraštotyrininkas buvo girdėjęs kalbant, kad ši vieta netiksli ir nutarė tai išsiaiškinti: Vilniuje suradęs grafo Tiškevičiaus albumą, nustatė, kur stovėjo grafo prekių sandėlis su įmantriomis kolonomis. Būtent nuo šio pastato prasidėjo Palangos tiltas į jūrą, jame gastroliuodavo grafo pakviesti Varšuvos ir Krokuvos teatrai. Todėl rašytoja G.Petkevičaitė – Bitė paprašė Tiškevičiaus leisti čia suvaidinti pirmą lietuvišką spektaklį.

Maskvos neapdairumas

Kai 1952-1977 m. L.Juozonis lankė anuometiniuose Kauno profsąjungų rūmuose vaizduojamojo meno studiją, joje sutiko daug įdomių žmonių, vasaras leisdavo tapybos seminaruose įvairiose Lietuvos vietovėse. Kartą užsukęs į Mokytojų namus Kaune (dabar ten Istorinė prezidentūra) pasižiūrėti mokytojo kraštotyrininko Tomo Glodo režisuoto spektaklio, nupiešė visų aktorių draugiškus šaržus, ir 1997 m. Domas akstinas išleido knygą su beveik 500 draugiškų šaržų.

Lankydamas minėtą studiją, L.Juozonis 1974 m. dalyvavo Maskvoje vykusioje dailininkų mėgėjų parodoje „Šlovė darbui“, pateikdamas vėliau tapusį populiarų Lietuvoje paveikslą, kuriame buvo pavaizduoti visi Lietuvos kunigaikščiai, pradedant karaliumi Mindaugu. Tapytojas iki šiol nesupranta, kaip tokios tematikos paveikslas galėjo būti priimtas ir eksponuotas Maskvoje. „Gal jie nesusigaudė Lietuviškuose užrašuose? – samprotavo L.Juozonis. – Juk Lietuvoje manęs su tokiu paveikslu niekas į jokią parodą nebūtų įleidęs. Beje, tas paveikslas, man nežinant, buvo tiražuojamas anuometiniame „Žemprojekte“ ir platinamas".

Urtės Jankutės žygdarbis

Smalsaujantieji L.Juozonio namuose, visuomet atkreipia dėmesį į įvairia technika atliktus žinomų žmonių (Šatrijos Raganos, Marijos Montessori ir kt.) portretus. Štai aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje L.Juozonis užsuko pas miesto centre, Kęstučio gatvėje, gyvenusį Kazį Šimonį ir paprašė jo papozuoti grafiniam portretui – K.Šimonis mielai sutiko, ir dabar galime pamatyti gilios senatvės sulaukusio dailininko portretą.

Sovietmečiu L.Juozonis inventorizavo žymių Lietuvos žmonių gimtąsias sodybas, domėjosi tokių šeimų likimu. Atrodo, kad tik iš šio tyrinėtojo užrašų galima sužinoti, pavyzdžiui, apie garsaus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo Martyno Jankaus dukros Urtės žygdarbį – tai ji, gyvendama Vokietijoje, susipažino su Himlerio draugu, kuris padėjo 43 lietuvių kaliniams išsigelbėti nuo mirties Štuthofo koncentracijos stovykloje. Būtent L.Juozonis su bendraminčiais pirmasis pradėjo dar sovietmečiu valyti ir tvarkyti Jono Basanavičiaus gimtinę, atstatė su Vytautu Markevičiumi ir kitais draugais Vinco Pietario klėtelę, atliko daugybę kitų įžymių žmonių gimtinių atstatymo darbų.

Visapusis kūrėjas apgailestauja, kad nebeturi vilties išleisti antrąjį albumo „Įžymių žmonių gimtinės“ tomą, nes dabar tokia tema niekam nerūpi.

Stulbinantis laisvalaikis

Anot 90-mečio L.Juozonio, patys geriausi vaistai nuo kraujagyslių kalkėjimo – sportas. Jubiliatas iki šiol žaidžia stalo tenisą, anksčiau yra dalyvavęs pasaulio lietuvių žaidynėse ir kitose veteranų pirmenybėse, o 2001 m. yra laimėjęs Lietuvos veteranų stalo teniso čempionatą 75-80 metų amžiaus žaidėjų grupėje.

„Antroji mano aistra – šachmatai, kuriais pradėjau žaisti penktoje Rokiškio gimnazijos klasėje. Bėgant dešimtmečiams įsitikinau, kad žaidžiant šachmatais, kaip ir stalo tenisą, reikia žaidėjus skirstyti pagal amžiaus grupes, nes dėl besivystančios sklerozės dabar ėjimui apgalvoti reikia daug daugiau laiko nei jaunystėje“, – konstatavo L.Juozonis, sovietmečiu simultanuose su garsiąja pasaulio čempione Nona Gaprindašvili pasiekęs lygiąsias ir laimėjęs partiją prieš garsųjį mūsų šachmatininką Vladą Mikėną.

Jubiliatas iki šiol lankosi jį dominančiuose renginiuose, kuria, žaidžia tenisą ir džiaugiasi kiekviena gyvenimo diena. Paklaustas apie artimiausius planus, šyptelėjo: „Norėčiau, kad Kaune būtų pastatyta didžiulė daržinė, į kurią priimtų tokių kaip aš kūrėjų darbus, nes apie muziejus nėra ko nė svajoti – juose net akademiko Algimanto Miškinio kolekcijoms vietos nėra“.

Iš daugybės L.Juozonio darbų suvestinių:

*L.Juozonis – 20 knygų viršelių autorius, keliolikos knygų iliustratorius (iliustravo, pavyzdžiui, A.Briedytės – Lagunavičienės knygą „Kelias į krepšinį“. A.Garmutės „Rugius po ledu“ ir kt.)

*išlieta 15 jo sukurtų bronzinių bareljefų

*padaryta 24 ąžuolinės memorialinės lentos

*įvairia technika (aliejumi, tempera, pastele, lino raižiniais, akvarele, šilkografija) sukurta apie 100 skirtingos tematikos paveikslų

*sukurta maždaug 200 mažų statulėlių iš įvairių medžiagų (medžio, molio, gintaro, kaulo, akmens ir kt.)

*parašė ir išleido knygas: „36 įžymių žmonių gimtinės“ su jų inventorizacijos planais, biografijomis, „437 draugiški šaržai“ ir nepaprastai įdomų, išsamų savo gyvenimo ir kūrybos aprašymą „Kraštotyrininko kelias“ su daugybe jo darbų iliustracijų, įvairios faktinės medžiagos

*1990 m. pelnė Garbės kraštotyrininko vardą, po metų tapo poeto Aisčio premijos laureatas

*Nuo 1972 m. dalyvavo beveik 20-tyje įvairių parodų

*išdrožė ir pastatė kelias dešimtis ąžuolinių skulptūrų įvairiose Lietuvos vietovėse

*Kauno Įgulos bažnyčios rūsyje surado Kristaus statulą (1990 m.), kuri dabar stovi Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje, parengė jos pamato brėžinius