Žvilgsnio ramybė P. Dumalos animacijoje

Būsimasis kino meistras tuo metu dirbo ir gyveno Kaune, pirmasis jo filmas gimė šio miesto muziejuje (buvusio Ryšių istorijos muziejaus patalpose, kur yra V.Starevičiui skirta atminimo lenta ir vabzdžių skulptūros).

Šiuo metu visai šalia V.Starevičiaus kūrybos ir atminimo vietos, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje "Meno parkas" (Rotušės a. 27), vyksta projekto "Once Upon a Time. Lenkų animacijos menas" paroda "Piotr Dumała – Kafkos instaliacija". Parodos metu galima pamatyti kito garsaus lenko animacijos kūrėjo ir novatoriaus Piotro Dumałos (g. 1956 m.) filmą "Franzas Kafka" (1991 m.) ir autoriaus instaliaciją. Filmą bus galima matyti ir pasibaigus parodai internetiniame kultūros portale "Open Culture".

Autorinė technika

Kaip teigia parodos kuratorius Krzysztofas Stanisławskis, P.Dumała yra vienas iš tos kino kūrėjų kartos atstovų, kuri Lenkijoje dar sovietmečiu pradėjo avangardinės animacijos kryptį (pirmieji buvo Walerianas Borowczykas ir Janas Lenica, pagal kurių filmą "Gyveno kartą" ir yra pavadintas projektas).

P.Dumała bigė Varšuvos dailiųjų menų akademijos meno kūrinių (akmens skulptūros) konservavimo ir grafikos specialybes, tačiau, pasak paties menininko, dar nuo vaikystės troško būti kino animacijos kūrėju. Pradėjęs dirbti su animacija, kaip ir kiekvienas, P.Dumała stengėsi sukurti savą techniką, stilių (tuometė animacija buvo kuriama tiktai rankomis, kompiuterių nebuvo) ir 1983 m. atsitiktinai atrado, kad animacija gali būti išraižoma ant gipso plokščių.

Plokštę padengus klijais ir subraižius švitriniu popieriumi, ji nutepama aliejiniais dažais. Piešiniai ant tokio paviršiaus išraižomi adata ar kitokiu aštriu įrankiu – taip gaunami tamsūs ir šviesūs tonai. Tam, kad priešais kino kamerą sukurtų judėjimą, kiekvienos scenos kadrai daromi ant to paties paviršiaus, vieną piešinį keičia kitas ir jis iš naujo yra uždažomas. Piešiniai sunaikinami, netgi jei kūrėjas norėtų juos pasilikti ir išsaugoti, dėl to ši technika įgavo destrukcinės animacijos pavadinimą.

Istorija apie F.Kafką

P.Dumała animacijoje daugiausia naudoja tamsius fonus, šviesokaitą, visi jo filmai atrodo tarsi vyktų naktį arba nerealiu, sunkiai paaiškinamu paros metu. Lenkų režisierius žavisi rembrantišku apšvietimu, olandų tapyba, Edvardu Munchu. Senuosius dailės meistrus dėl novatoriškų paveikslų rakursų ir siekio pasakoti istorijas jis yra pavadinęs kino kūrėjais iki kino kameros išradimo.

P.Dumałos filmų pagrindu tampa literatūros kūriniai – pasakos, XIX–XX a. romanai (pvz., F.Kafkos, Fiodoro Dostojevskio), tačiau dažnai, kaip ir filme "Franzas Kafka", siužete naudojami realūs, dokumentiniai įvykiai, arba jie susipina su sapnais, vaikystės prisiminimais.

Filme "Franzas Kafka" P.Dumałą domina pats autorius, tikras žmogus, gyvenęs (1883–1924 m.) vienu metu keliuose – tikrovės ir vaizduotės – pasauliuose. Savo amžininkams F.Kafka buvo mažai žinomas ir po mirties rašytojas pradėtas laikyti ryškiausiu XX a. moderniosios prozos kūrėju. Daugiausia rašytojo dienoraščiais (1910–1923 m.) paremtas filmas yra reto žanro – dokumentinės animacijos pavyzdys, pasak režisieriaus, pasirinkti (ir išplėtoti) šį žanrą paskatino kito animacijos meistro Jurijaus Noršteino (filmo "Ežiuko rūke" rež.) asmenybė ir kūryba (J.Noršteino paskutinis animacinis filmas – laisva Nikolajaus Gogolio "Palto" ekranizacija kuriamas jau daugiau nei 30 metų).