XXI a. muziejus ir vaikai: draugystė įmanoma | KaunoDiena.lt

XXI a. muziejus ir vaikai: draugystė įmanoma

  • Teksto dydis:

Prieš savaitę "Santakoje" publikuotas interviu su M.K.Čiurlionio dailės muziejaus edukatore atskleidė galimybes, kurias įstaiga suteikia atskirtį patiriančių žmonių intergracijai. Šiandien – pokalbis apie tai, kaip muziejai gali praturtinti bendrojo lavinimo mokyklų programas.

Galerijos edukatorės, ekskursijų vadovės Dalia Bieliūnaitė (D.B.) ir Gabrielė Mačienė (G.M.) tiki: jei tik užsimegztų nuolatinis mokyklų ir muziejų ryšys, pastarųjų edukacijos programos padėtų moksleiviams ne tik smagiai praleisti laiką, bet ir geriau pažinti mokyklose dėstomus dalykus.

– Papasakokite apie šiuo metu galerijos vykdomas edukacines programas vaikams ir jaunimui?

D.B.: Didžioji dalis galerijoje vykdomų edukacijų skirtos 1–8 klasių moksleiviams, nes jie muziejaus aplankyti su mokytojais atvyksta dažniausiai. Pavyzdžiui, vykdome labai įdomią edukaciją pavadinimu "Pasakos ir simboliai", kurios metu pasakojame vaikams apie M.K.Čiurlionio paveiksluose užkoduotas žinutes ir paslėptus simbolius. Pradinių klasių moksleiviai dažnai turi daug klausimų ir minčių, kuriomis nori pasidalyti, todėl edukacijos metu raginame juos lipdyti koliažą, kuriame jie gali įamžinti pasakojimų apie dailininką sukeltus įspūdžius. Taip gimsta labai kūrybingos kompozicijos ir diskusijos.

G.M.: Vis dažniau sulaukiame ir darželinukų. Visai neseniai darželių mokytojų iniciatyva galerijoje surengėme didelį renginį, į kurį susirinko vaikai iš kelių skirtingų darželių. Galerijos kiemelyje žaidėme žaidimus, ekspozicijų salėse piešėme piešinius. Visuomet mielai priimame mokytojų siūlomas idėjas ir siekiame kuo visapusiškesnio bendradarbiavimo.

Būtų puiku, jei pavyktų muziejuose vykdomas edukacijas įtraukti į vertinimo sistemą mokyklose.

D.B.: Vyresniųjų klasių mokinius sudominti jau kiek sunkiau. Neretai susidūrę su kokia nors kūrybine veikla 7–8 klasių mokiniai pasijunta nejaukiai, jiems sunkiau atsikleisti. Tačiau ir jiems turime pasiūlyti įdomių edukacijų. Kviečiame susipažinti su gan drąsia monotipijos technika. Ši spaudos technika labai nenuspėjama, niekada nežinia, kokio rezultato tikėtis, todėl nelieka ir įtampos ar baimės padaryti ką nors blogai.

G.M.: 11–12 klasių mokiniai jau mąsto apie egzaminus, todėl edukacinių užsiėmimų metu stengiamės jiems suteikti naudingos informacijos, kuri gali praversti ateityje. Rengiame labai įdomią edukaciją "Rašau tau laišką", kurios metu vaikai gali rašyti atvirlaiškius draugams, kūrybingai ar net šmaikščiai panaudodami M.K.Čiurlionio laiškų žmonai Sofijai Kymantaitei ištraukas. Taip pat rengiame teorinėmis paskaitomis grįstą edukacinę programą pavadinimu "Čiurlionio darbai Lietuvai", kurioje supažindiname paauglius su labai universalia M.K.Čiurlionio asmenybe. Daugelis net nenumano, kad žinomas dailininkas ir kompozitorius, buvo ir fotografas, aktyvus visuomenininkas, vienas pirmųjų lietuvių meno parodų organizatorių, vargonininkas ir net muzikos mokytojas. Tai sužinoję vaikai atranda labai įdomių sąsajų, M.K.Čiurlionį vadina Renesanso žmogumi.

– Kaip į edukacines programas sekasi įsitraukti skirtingo amžiaus moksleiviams?

D.B.: Patys mažiausieji labai guvūs ir pilni entuziazmo. Juos įtraukti nesunku. Tačiau paauglių grupės gali būti gana sudėtingos. Neretai galerijoje apsilanko paaugliai, kuriems kultūriniai dalykai ar net mokslas nėra prie širdies. Jie laidosi juokais ir įvairiomis replikomis. Tačiau užtenka tinkamai į tas replikas sureaguoti ir jie susidomi tuo, ką mes, edukatoriai, stengiamės jiems perteikti.

G.M.: Ir su mažesniais vaikais būna visko. Kartais edukacijų metu vaikai atsisako daryti kokias nors praktines užduotis. Paklausti, kodėl, atsako, kad niekad anksčiau nėra buvę muziejuje ir kad yra girdėję, jog čia negalima sužinoti nieko naujo ar įdomaus. Tada belieka atsakyti, kad būtent todėl ir verta pamėginti nuveikti ką nors tokio, ko dar nėra darę, ir išbandyti tai savo kailiu. Jie suklūsta ir išdrįsta pamėginti, o pamėginę lieka nustebinti rezultato.

– Vienas iš "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" siekių – skatinti didesnį muziejų atvirumą visuomenės atžvilgiu. Kaip manote, kodėl muziejai žmonėms vis dar atrodo tolimi?

G.M.: Gal dėl to, kad nuo seno įprasta manyti, jog muziejuose negalima nieko liesti, garsiai šnekėti ar išsakyti savo nuomonę.

D.B.: Tačiau muziejai pamažu keičiasi, daugėja alternatyvių parodų, skatinančių interaktyvų meno pažinimą, kurio ypač ieško jaunimas. Labai džiugu, kad projekte "Kaunas 2022" numatyta tokia iniciatyva. Muziejai laukia žmonių, kurie dažnai net nežino, kaip čia viskas pasikeitę.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate dirbdamos edukatorių darbą ir kokius pagrindinius uždavinius sau keliate?

D.B.: Kiekvieną dieną atrandame vis naujų dalykų, kuriuos būtų galima patobulinti, ieškome naujų sprendimų. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinių klasių moksleiviai labai nori praktinių užduočių. Tačiau muziejuje neturime pakankamai tam pritaikytų erdvių. Tikimės ateityje jų turėti daugiau.

Vyresniųjų klasių moksleiviams labai svarbus įvertinimas, todėl būtų puiku, jei pavyktų muziejuose vykdomas edukacijas įtraukti į vertinimo sistemą mokyklose.

G. M.: Taip pat kartais tenka susidurti su mokytoju tobulumo siekiu. Jie kartais yra pasiryžę daug ką padaryti už vaikus vien tam, kad neliktų klaidų. Tačiau mes stengiamės ugdyti vaikų individualumą, skatinti jų saviraišką. Kitą vertus, būna ir tokių mokytojų, kurie, atvežę vaikus į muziejų, palieka juos mums ir patys programose nedalyvauja. Tačiau juk bendradarbiaudami galime pasiekti daugiausia.

– Kokia, jūsų akimis, turėtų būti XXI a. mokykla?

G.M.: Vis pirma reiktų sulaukti švietimo reformos. Tada viskas pasidarys šiek tiek aiškiau tiek vaikams, tiek mokytojams. Nebeliks tokios didelės įtampos, vaikai pagaliau žinos, ko iš jų tikimasi, o mes žinosime, ką galime jiems pasiūlyti.

D.B.: Taip pat būtų puiku, jei mokytojai daugiau bendradarbiautų tarpusavyje ir su kitomis institucijomis. Dažnai mokykloje dėstomus dalykus reikia išmokti mintinai. Laikui bėgant jie pasimiršta, todėl toks mokymo būdas tikrai nėra pats geriausias. Pamokas būtų galima rengti ne tik klasėse, bet ir muziejuose ar net miškuose... Taip, praktiškai tyrinėdami dalykus, apie kuriuos mokosi, vaikai geriau supranta kontekstą ir visa ko esmę. Taip pat tikiu, kad reiktų daugiau dėmesio skirti savanorių kultūros kūrimui. Šiuo metu savanoriška veikla užsiima tik patys aktyviausieji. Tačiau savanoriaujantys moksleiviai daug lengviau atranda tai, ką nori studijuoti ar dirbti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių