W. Shakespeare'as – geriausias mūsų dienų politikų mokytojas

Nacionaliniame Kauno dramos teatre ruošiamasi ypatingai premjerai – Jono Vaitkaus režisuojamam spektakliui "Fjorenca". Tai bus pirmasis daugiau nei prieš šimtą metų Thomo Manno parašytos pjesės pastatymas Lietuvos teatre.

Pasaulinė patirtis byloja, kad imtis šios pjesės, – didelis iššūkis. Apie tai, kuo ši pjesė yra itin aktuali šiandien, mintimis dalijasi režisierius.

– Paskutinį spektaklį Kaune statėte prieš dešimt metų. Kaip jaučiatės sugrįžęs į šį teatrą? Ir kaip, žvelgiant jūsų akimis, jis pasikeitė?

– Pasikeitęs, ir tiesiogine prasme, pats pastatas, darbo sąlygos, ir daugelis trupės narių, ir kryptis, ir repertuaras, ir patys režisieriai. Yra čia daug visokių įdomybių, reikia įeiti į tą vagą, kurioje gyvena teatras, ir bandyti neišlįsti iš jos bei kartu suteikti tam tekėjimui kažkokį kitą akcentą. Daug kas priklauso ir nuo pačios literatūrinės medžiagos, ir nuo to, kokie žmonės kartu dirba.

– Kaip būtent ši T.Manno pjesė jus pasiekė? Kuo pjesėje vaizduojama XV a. Florencija jums pasirodė panaši į šių dienų Lietuvą ar pasaulį apskritai?

– Mano akiratyje ji jau seniai, tik vis neateidavo laikas, nes nebuvo kur jos statyti. Rusų teatre nelabai norėjau to daryti, o kituose teatruose tiesiog buvo kitos pjesės. Bet jau seniai teatro vadovas norėjo ir vis įkalbinėjo, kad čia sugrįžčiau kaip anksčiau dirbęs režisierius. Dabar galų gale štai ir atėjo tas laikas. O medžiaga pati pribrendo prie šiandienio pasaulio situacijos – prie visuotinio išlaisvėjimo, ateizmo suklestėjimo, liberalizmo. Pjesėje vaizduojamame laiko periode viskas buvo dar laisviau, paprasčiau, galėjai daryti, ką norėjai. Ne visi, žinoma, bet tie žmonės, kurie drįso tai daryti, galėjo daryti.

Aktuali ir kita tema – menininkas ir visuomenė, menininkas ir politika. Sakydamas "menininkas", kalbu ne ta plačiąja prasme, bet turiu mintyje tuos menininkus, kurie įgauna svorį ir turi didelę įtaką žmonėms. Tiek vertintojų, tiek žiūrovų. Ir kaip trinasi tos ribos tarp tikro menininko su pašaukimu, ir menininko kaip amatininko, kaip profesiją įvaldžiusio žmogaus, bet tai nereiškia, kad tai yra tikroji kūryba. Visose kūrybos srityse yra tie, kurie įvaldo išorinę techniką ir priskiriami menininkų gildijai, bet iš esmės kuria tam, kad tik pramistų, ir nelabai domisi svarbiais dalykais. Ši tema ir dabar yra labai akivaizdi, o teatrų, kurie būtų nepraradę tam tikrų kriterijų, liko labai mažai.

Man atrodo, kad destruktyvių idėjų dabar yra labai daug visur – spaudoje, televizijoje, radijuje, visose medijose. Ir toks palaidumas ir neatsakingumas veikia labai stipriai, ypač žmones, kurie dar tik įgauna suvokimo skonį, kad jie gyvena visuomenėje, kad yra priklausomi nuo visuomenės, kad visuomenė juos įtraukia į gyvenimą. Tai kvietimas dar kartą pasikalbėti apie menininko profesijos svarbą, nes kiekviena profesija turi savo priesaką, kurį reikia vykdyti. Manau, ir aktoriai jį turėtų turėti. Tie priesakai nukreipti į tarnavimą žmogui ir jo dvasiai. Pjesėje šie klausimai keliami Medici laikų epochoje, paliečiant labai įdomius ir ryškius dailininkus, skulptorius ir kt. Aktuali ta priešprieša, kai atsiranda žmogus, kuris pasipriešina tokiam liberaliam, netgi paleistuviškam ėjimui visose srityse.

Kadangi dirbu teatre, man tenka susidurti su požiūriu į teatrą, su aktoriais, jų požiūriu į savo profesiją, savo pašaukimą. Kartu pradedi matyti ir aplink, kaip jaučiasi kuriantys žmonės, ką jie daro, kad išgyventų, save pristatytų, kad gautų didžiausią iš to naudą. Stebiu ir tai, kas vyksta politikoje, – ten tas pats teatras, ir gal net didesnis. Tas liberalizmas jau pasidarė labai agresyvus, nes jį daugiausia ir propaguoja žmonės atžindai, kurie yra agresyvūs, atimti nuo motinos krūties, maitinti visokiais dirbtiniais dalykais. Jų jausmų paletėje yra iškastruota užuojauta, kas yra svarbiausia žmogui. Agresyvus liberalizmas stumia į beatodairišką vertybių, kurios reikalingos žmogui, naikinimą.

– Pjesėje ryški ir valios nebuvimo problema. Ar spektaklyje ji irgi bus paliesta?

– Žinoma, tai irgi aktualu. Kai atsiranda valia, žmogus pradeda susivokti savo jausmuose, savo pašaukimuose, savo veiklos kryptyje, jausmų, dvasiniame pasaulyje. Jeigu jis valios neturi, o turi tik alkaną poreikį viską naudoti, jis tampa tokiu... kaip sako vienas iš herojų: "Jeigu aš netramdyčiau savo geidulių, nežabotų polėkių, tai būčiau pasmirdęs ožys." Manau, kad valia yra labai svarbus dalykas žmogaus gyvenime. Reikalingas  supratimas, kad reikia pastatyti sau tabu sieną tiems dalykams, kurie naikina sielą. Tas tabu kartu duoda ir tam tikros didžiulės energijos, kūrybai suteikia daug visokių naujų impulsų, išgyvenimų, o tai irgi reikalinga, nes tada žmogus ne tarnauja savo geismams, bet gali valdyti juos ir pasipriešinti.

Daug yra tokių žmonių, kurie iš viso gal ir nežino, kad jie turi tą savybę – sielą ar dvasią. Jie jau labai ankstyvoje vaikystėje įspraudė save į kažkokią kapsulę ir net nežino, kad jie apskritai yra. Jie pamiršta, kad turi dvasią, šeimą, valstybę, pareigas. Kad yra laikinumas ir mirties barjeras, kad reikia mirčiai ruoštis, o ne pasidaryti daržove, kuri viską naudoja. Pjesėje kalbama apie to vulgaraus ateizmo krizę. Pas mus prigaminta tų vaikų darželių ir vaikų namų auklėtinių, ir jie išprusę, o išprusimas ugdo agresyvumą, nes žmonės gerbia žinojimą. Tie žmonės naudojasi žmonių manipuliacijos manevrais, žinojimu, išprusimu, aukštuoju mokslu. Bet kas yra žinojimas? Jei nejauti sielos, žinojimas yra bergždžias, jis neduoda jokios atgaivos dvasiai ar suvokimo, kad žmogus ne gyvulys, ne daržovė. Žmogus yra paslaptis. Nesakau, kad reikia viską drausti, bet yra ribos. O kadangi tos ribos nėra, žmonės labai minkšti, jautrūs, sutrikę, šoka tą mirties šokį, iš baimės puldami į visokias laisves, pasitenkinimus, o aukso veršis sau puikiausiai klesti.

– Kiek tiesiogine prasme spektaklyje bus istoriškumo ir šių dienų refleksijos? Su jumis drauge kaip režisieriaus asistentas dirba originalia ir drąsia teatrine laikysena išsiskiriantis jaunas režisierius ir aktorius Ainis Storpirštis. Ar, kartu dirbdami, nejautėte kartų konflikto?

– Šiek tiek istoriškumo bus, bet nebijome ir šiuolaikiškumo.  Dailininkė Renata Valčik natūraliai įneša savo matymą, kompozitorius Algirdas Martinaitis – dar savo, aš – savo, aktoriai – savo, ir viskas kažkaip turės susijungti. Tos dvi plotmės susipins, nes – nori ar ne – tekste minimos tam tikros pavardės, yra ir simbolizmo, viskas vyksta Florencijoje. Šiek tiek šiuolaikiname, bet darome tai saikingai.

O su Ainiumi puikiai sutariame. Draugiškai bandome, ieškome ir repetuojame. Dirbame ir atskirai, ir kartu, pasikalbame, pasitariame, nes visame tame kūrybiniame procese – ir su dailininku, ir su kompozitoriumi – jis taip pat dalyvauja. Man pačiam įdomu su juo dirbti, nes pamatau kažką vis kitaip. Jo visai kita kūrybinė biografija ir patirtis, jis į spektaklį įnešė šiek tiek šiuolaikiškumo dvasios. Esame jau numatę ir kitą darbą dirbti kartu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Nuostabios įžvagos ir darbai! Ačiū, kad išsakote tai ką jaučiate - drąsiai ir be nuogastavimų! Sėkmės jums kūryboje!

Anonimas

Anonimas portretas
malonu isiklausyti I gerb, Vaitkaus diskusijas-pokalbius.garbingas zmogus [gal tai kad buvo didziai iskaudintas ...nepaluzo atsitiese ] jo diskusijose girdi PROTA otai labia svarbu. kurybines sekmes ZMOGUI !!
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių