„Vivat Republika!“: teatralizuota istorijos pamoka

Šiemet solidžią savo biografijos sukaktį švenčiantis Kauno valstybinis choras dažnai papuošia savo dalyvavimu įvairias iškiliomis datomis pažymėtas šventes. Viena tokių – lietuviškojo parlamento 500 metų sukaktis.

Idėjos šaltinis – istorija

Apie lietuviškojo parlamento pradžią eilinis Lietuvos pilietis vargu ar žino. Tuo labiau kad ir Lietuvos istorijoje neminima konkreti LDK seimų pradžia. Istorikų ir mokslininkų parlamentarizmo ištakų diskusijos ir tyrinėjimai šia tema ypač suaktyvėjo prieš dešimtmetį, prieš pat 2005-uosius, paskelbtus Lietuvoje Parlamentarizmo metais ir pažymėtų net keliomis Lietuvos parlamento istorijos sukaktimis.

Sunku pasakyti, kada tiksliai gimė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Seimas. Kilęs susidomėjimas Lietuvos parlamento priešistorija sutelkė tyrėjų dėmesį į XV a., kuriame jau pastebimi pirmieji bandymai rengti lietuvių ir lenkų pasitarimus – seimus (pats žodis "seimas" – senosios lenkų kilmės, reiškiantis susirinkimą, susibūrimą). Ir tik 1512–1513 m., valdant Žygimantui Senajam, seimo, kaip institucijos, tapsmo procese pradėjo įsivyrauti konkreti tvarka, būdinga parlamentui.

Kaip teigia istorikas prof. dr. Rimvydas Petrauskas, "Seimas buvo tas esminis politinis forumas, kuriame iš labai skirtingų LDK sričių susirinkę žmonės, beje, kalbantys skirtingomis kalbomis, išpažindami skirtingus tikėjimus, turėjo suvokti ir išmokti, suformuluoti, suderinti, o galiausiai ginti savo pačių, kaip socialinės grupės, interesus."

Vaidmenų pakako visiems

Apsistojus prie šios datos, prieš metus Vilniuje buvo paminėtos Lietuvos parlamento institucijos 500-osios metinės, pristatant jo istorinį kelią teatralizuotu istoriniu koncertu "Vivat Republica!" Jame greta grupės aktorių vaidmenį turėjo ir Kauno valstybinis choras – dainavęs ir vaidinęs – įkūnydamas liaudį, seimą, kintančius nuotaikomis ir išraiškomis kartu su laikotarpiais, nuspalvintais dramatiškais Lietuvos Seimui ir visai Lietuvai įvykiais.

Net ir choro vadovas – dirigentas Petras Bingelis turėjo vaidmenį – spektaklyje trumpam tapęs Valdovu. Į scenarijų įsikomponavo ir kiti atlikėjai – dainininkė Rugiaveidė, Kauno koncerte vargonavusi choro koncertmeisterė Beata Andriuškevičienė, mušamaisiais instrumentais reikšmingus istorinius momentus išryškinę Tomas Kulikauskas ir Andrius Rekašius.

Šis koncertas-spektaklis pakartotas lapkričio pabaigoje Kauno filharmonijoje kaip reikšmingas Kauno valstybinio choro kūrybinės biografijos kūrinys. Reikšmingas jis ne tik chorui, bet ir klausytojams, daugeliui tapęs pirmąja pažintimi su nuosekliai papasakota lietuviškojo parlamento istorija nuo XV a. pabaigos – nuo 1492-ųjų, kunigaikščio Aleksandro valdymo metų pradžios.

Svarbios pamokos aidas

Pagal žurnalisto prof. Andriaus Vaišnio sukurtą scenarijų režisierius Vytenis Pauliukaitis klausytojams pateikė reikšmingų įvykių pripildytą istorijos pamoką. Joje atpažįstamus istorinius personažus per šimtmečių epochas lydėjo amžinasis išminčius – rūmų juokdarys (Sergejus Ivanovas), dialoguose su vyskupu (Vytautas Širka), kancleriu (Vaidotas Martinaitis), Radvilomis (Algimantas Butvilas ir Dovydas Stončius), Goštautu (Vainius Sodeika), Rusijos imperatoriene (Anžela Bizunovič), Adomu Mickevičiumi (Aleksandras Kleinas) ir kitais veikėjais atskleisdamas faktus, paremtus Lietuvos ir Lenkijos senųjų dokumentų archyvų medžiaga, istorikų darbais, nuspalvindamas juos savo tiesia (teisia) reakcija į juos, kartais aidu susišaukiančia ir su mūsų laikais.

Rodos, tarsi šiandien aidi Jono Basanavičiaus (Aleksas Kazanavičius) mintys ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės (Violeta Podolskaitė) Steigiamajame Seime sakomi žodžiai: "Mes – atstovai, dirbdami čia savo didįjį darbą, dirbkim jį nė akies mirksniu neužmiršdami, kad mes čia esam tik savo krašto žmonių valios vykdytojai, dirbkime tą darbą taip, kaip reikalauja tie, kurie čia mus siuntė."

Istorijos spektaklis baigiamas Vaižganto, kurį įkūnijo scenarijaus autorius A.Vaišnys, palinkėjimu: "Nuo šiol Seimas rašo valstybės istoriją, tad linkiu Seimo nariams kloties, kad tesėtų, kad įsigalėtų visos pilietinės dorybės."

Istorinės kelionės pabaigoje simboliškai sugrįžta ir juokdarys, tarsi atsinešdamas pradžioje išsakytą repliką: "Argi vietoje manęs geriau turėti visą šimtą juokdarių, jų klausyti ir nieko nenuspręsti?" Atsakymą rašo istorija ir istorijos tikrosios pamokos. Tik ar dar prisiminsime pamokančius faktus po kurio laiko? Pamokas reikia kartoti ir kartoti, ir ne tik jubiliejų proga.