Vitražo renesansas skaitmeniniame amžiuje: menininkės G. Kvietinskaitės kūryba

Daugiau kaip dešimt metų Londone gyvenanti Guoda kuria vitražus, kurie žavi ir Lietuvos, ir Jungtinės Karalystės stiklo meno gerbėjus. Galbūt Guodos noras įamžinti monarchę ne toks ir tolimas – G. Kvietinskaitei pavyko laimėti prestižinį architektūrinio vitražo konkursą „Stevens Competition“, kurio sėkmė įkvepia kurti tolesnius kūrybinius projektus.

„Visuomet žavėjausi tradiciniu vitražu – jo technika ir istorija. Noriu prisidėti prie šio amato atgimimo. Noriu, kad žmonės vitražą priskirtų ne tik sakraliai bažnytinei aplinkai. Noriu, kad atrastų jį žvelgdami per šiuolaikinio meno prizmę“, – skatina dailininkė.

Ji sutiko papasakoti apie gyvenimą megapolyje, Kauną, svajones ir tarsi iš naujo jaunesnės publikos atrandamą vitražo trauką.

Pažino stiklo prigimtį

Guoda sako, kad stiklo magiją ji jautė nuo pat vaikystės. „Puikiai pamenu nuo bažnyčių langų krintančius vitražų stiklo spalvų atspindžius, jų žaismą su saulės šviesa languose“, – romantišką vaizdinį prisimena dailininkė, kuri ne tokią žaismingą stiklo prigimtį pradėjo geriau pažinti tik baigusi mokyklą ir pasirinkusi mokytis dekoratyvinės stiklo plastikos.

Studijuojant tuometės Kauno kolegijos Justino Vienožinskio fakultete, jai teko pabandyti įvairių stiklo meno technikų, kurį laiką semtis patirties stiklo amato tradicijomis garsėjančioje Turkijoje ir įsitikinti, kad stiklas – magiška, bet gana įnoringa medžiaga.

„Studijų metais teko prisiliesti prie įvairių stiklo technikų – ir pūtimo, ir liejimo, ir netgi karolių darymo. Grįžusi iš studijų pagal studentų mainų programą supratau, kad vis dėlto vitražas mane domina labiausiai“, – prisimena Guoda ir apie vitražo gimimą pasakoja itin paprastai.

Stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje.

Pasak jos, viskas prasideda nuo eskizo pieštuku ar kompiuteriu, o tada galutinai išgrynintas piešinys perkeliamas ant popieriaus lapo: „Kai jau turime norimą dizainą, braižome švino linijas, kur turėtų jungtis stiklo detalės. Toks piešinys–brėžinys tampa projektu, pagal kurį pjaustomos reikalingos stiklo plokštelės.“

Guoda apibūdina įprastą vitražo kūrimo procesą: stiklo lakštai rėžiami rėžtuku, tuomet, jei reikia, išpjautos detalės tapomos specialiais dažais ir „užkepamos“ krosnyje. Galiausiai ištapyti ir karščiu apdoroti elementai jungiami pasitelkiant švino juosteles. „Tada lituojame, cementuojame ir instaliuojame“, – nedaugžodžiauja, nors iš tiesų procesas ilgas, lėtas ir reikalauja meistrystės.

Kūrybos aplinkkeliai

Kadaise sunkumų neišsigandusi mergina nusprendė vitražo technika sukurti ir baigiamąjį diplominį projektą. Padedama menininkų A. Rimkevičiaus ir D. Dirsytės, ji sukūrė diptiką. Kūriniai neliko nepastebėti – kartu su diplomu jaunoji menininkė buvo įvertinta ir Juozo Zikaro premija.

Filmininkas Jonas Mekas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

Vis dėlto ankstyvas įvertinimas Lietuvoje neužtikrino patogių kūrybos sąlygų ir neleido užsidirbti kasdienės duonos. Guoda, kaip ir daugelis jaunų žmonių, ieškodama naujų galimybių po studijų pasuko į Londoną. Čia ji dirbo įvairius darbus, kol galiausiai įsitvirtino pedagogikos srityje.

„Tapyti galima kambaryje, bute, tačiau dirbti su stiklu taip neišeina. Vitražo gamybai yra būtinos tinkamos sąlygos, reikalingos atskiros patalpos“, – paaiškina ji.

Dailininkė pasakoja, kad stiklas visa jėga į jos kūrybinį gyvenimą sugrįžo prieš gerus penkerius metus, kai pagaliau pavyko atrasti tinkamą studiją ir bendraminčių. Šiuo metu ji kūrybos erdvę nuomojasi kartu su vienu vitražo menininku iš Lenkijos, kai kada jie imasi kartu realizuoti bendrų sumanymų: „Didesnių matmenų vitražai jau yra komandinis darbas, nebe individualus. Dirbant po vieną visa tai gali užtrukti metus. Jei yra duetas, vienas gali pjaustyti stiklo detales, kitas – kaipmat jas tapyti. Tada prasideda montavimas į bendrą visumą.“

Atradusi tinkamas sąlygas, prieš daugiau nei dvejus metus Guoda išdrįso išbandyti jėgas tarptautiniame architektūrinio stiklo konkurse „Stevens Competinion“. Kiekvienam jo dalyviui keliama užduotis pateikti stiklo kūrinio projektą, detalizuojant dizaino sumanymą, parengiant meninį ir techninį įgyvendinimo aprašymą.

Godą sudomino konkurse teikiamos galimybės: viena jų – kurti objektą visuomeninę paskirtį turinčiai ir eksponuoti tinkamai erdvei, o antroji – laimėtojui realiame statinyje įgyvendinti solidžios apimties kūrinį. Ne paslaptis, kad dideliam vitražui naudojamos medžiagos ir atliekami darbai – brangus malonumas, todėl nuosavomis lėšomis tokie dirbiniai finansuojami itin retai.

Guodai sėkmė konkurse nusišypsojo dalyvaujant antrą kartą – praėjusiais metais ji nuskynė pergalę. Dailininkės iš Lietuvos kūrinys jau puošia vieną iš prestižinių Londono mergaičių gimnazijų. „Iš pradžių nerimavau, kad laimėjimo nesugebėsiu įgyvendinti dėl didelių matmenų. Mano darbas buvo 2,5 m ilgio ir 2 m pločio. Tačiau šiandien galiu pasakyti: svarbiausia yra pradėti daryti, visa kita išsirutulioja proceso metu.“

Guodos nuomone, dalyvavimas panašaus lygio konkursuose kūrybinės laisvės nevaržo. „Nors juose pateikiama tematika, tačiau tik nuo paties menininko priklauso, kaip jis sugebės tai atspindėti savo kūrinyje“, – sako ji.

Tradicijos ir naujovės

Šiuo metu Guoda darbuojasi kurdama solidžios apimties užsakymą – jos kurtų vitražų ciklas bus kabinamas prestižiniame viešbutyje „Hilton“, Estijoje.

Pasak jos, šiandienos pasaulyje dėl praktinio pritaikomumo privačiuose interjeruose populiariausias yra plonastiklis, švino juostelėmis sujungtas vitražas, kurio optimaliausias plotis siekia iki 1,5 m. Platesnio formato vitražo darbai kuriami itin retai, kadangi susiduriama su techninėmis įgyvendinimo aplinkoje kliūtimis. Pasirodo, didesniems, storastikliams vitražams kurti naudojamas cementas, tačiau šis gerokai pasunkina patį stiklo gaminį.

Nutinka, kad didesnis langų ar kitų stiklinių elementų svoris draudžiamas dėl konkretaus statinio techninių savybių. Tokiu atveju dirbiniai kuriami pasitelkiant skirtingas alternatyvas: smėlio srove šlifuojami stiklo raštai, ant vientiso stiklo rašto naudojamas emalis, taikomas pigmentuotas laminavimas arba tiesiog klijuojamos specialios plėvelės.

Guoda įžvelgia, kad išvardyti alternatyvūs būdai kai kada savo pobūdžiu gali labai nutolti nuo tradicinio vitražo. Jai, kaip ir ne vienam kūrėjui, kyla retorinis klausimas: ar tai dar apskritai galima pavadinti menu? Vis dėlto ji džiaugiasi, kad vitražo menas nenustumiamas į paraštes:

Šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu.

„Nors vitražo niša yra gana siaura, džiugu, kad vis daugiau žmonių tuo domisi. Man regis, šiais laikais vitražas išties išgyvena atgimimą – tai lemia architektų, interjero dizainerių ir pačių užsakovų skonis. Žmonės nori naujovių. Šiame viskuo perpildytame pasaulyje, sakyčiau, vėl tapo madinga modernioje aplinkoje turėti objektą, kuris sukurtas ne per vieną dieną.“

Subtilūs skirtumai

Anot jos, palyginti su Lietuva, Jungtinėje Karalystėje gerokai didesnis tradicinio vitražo meistrų poreikis, ypač vertinami meistrai, gebantys dirbti tradiciniais būdais.

Autoportretas./ G. Kvietinskaitės asmeninio archyvo nuotr. 

„Situaciją paaiškinti galima tuo, kad gausu karalienės Viktorijos epochos statinių. Jie čia plačiai paplitę, vertinami ir tausojami, tokių namų išskirtinumas – paradinių įėjimų dekoravimas vitražais. Praėjus geram šimtmečiui nuo tos eros atsirado būtinybė šiuos laiko nuniokotus dirbinius atnaujinti. Taigi vitražų restauracijos paklausa čia gerokai didesnė“, – pasakoja menininkė.

Jungtinėje Karalystėje, anot pašnekovės, galioja griežtos paveldo normos, net ir individualų Viktorijos epochos stiliaus gyvenamąjį namą įsigijęs asmuo negali keisti langų kaip panorėjęs. Kas kita – modernioji architektūra, čia laisvės gerokai daugiau.

„Teisybę sakote, kad vitražas nepigus malonumas, kaip ir kiekvienas kitas meno kūrinys. Tačiau tai santykinis dalykas. Lietuvoje jis tiesiog niekada nebuvo tiek išpopuliarėjęs, kiek Vakarų valstybėse. Tik šiandieniame pasaulyje vitražas mažais žingsneliais tampa vis dažnesniu architektų ir interjero dizainerių pasirinkimu“, – sako menininkė.

Nuo Londono iki Kauno

Nors Guoda daugybę metų gyvena nebe Lietuvoje, tačiau gimtosios vietos nuvertinimo liga neserga. Anot jos, nors kosmopolitinis Londonas vilioja, tačiau jame lengva pavargti nuo tokios minios, kurioje kiekvienas kiek įmanydamas stengiasi save kuo originaliau išreikšti.

Praėjusią vasarą daug laiko leidusi gimtajame Kaune vitražo menininkė liko sužavėta programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvomis, kuriose Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos realizuotos netikėčiausiose erdvėse. „Buvo visko stebėtinai daug: nuo interaktyvių žaidimų ir instaliacijų iki parodų, filmų, performansų, spektaklių – reikėjo tik spėti rinktis pagal savo skonį“, – įspūdžius prisimena menininkė.

Guodai atrodo, kad jos gimtasis miestas yra vertas pagarbos: „Kaunas yra atviras kultūros ir meno naujovėms. Tikiu, kad menininkai, grįžę iš užsienio šalių ar dar tik grįžtantys, parsiveža vertingų naujų idėjų, kurios gali būti naudingos mūsų miestui. Kaune į viešumą einantis menininkas tikrai gali būti išgirstas ir įvertintas.“

Menininkė pati mielai eksponuotų savo kūrybą Kaune: „Noriu ištraukti į viešumą savo kūrybinius darbus, tad galvoju artimoje ateityje rengti personalinę darbų parodą. Jų yra užtektinai, kad tai pavyktų įgyvendinti.“

Pokalbio pabaigoje paklausta, ko palinkėtų tiems, kurie dega meile stiklui (nesvarbu, ar žiūrėdami, ar kurdami), Guoda sako: „Kviečiu mėgautis šiuo šimtmečiais gyvuojančiu amatu, nepriklausomai nuo to, ką jis puošia – interjerą ar eksterjerą. Pamilkime vitražą iš naujo, nes jis ištisus amžius džiugino savo ilgaamžiškumu ir įspūdingumu mūsų protėvių kartas. Neleiskime jam užgesti ir atraskime šį nuostabų meną mūsų moderniame pasaulyje.“