Virš lyčių karo fronto – balta vėliava

Vienas pagrindinių parodos "Postidėja II. Atstatomieji darbai" tikslų – pasipriešinti tendencijai, kai viešojoje Lietuvos meno erdvėje vyraujantis vaidmuo suteikiamas vyrams kūrėjams. Sėdėti valdžios piramidės viršuje – dar nereiškia turėti realią valdžią, sako parodoje apsilankiusi menotyrininkė Nomeda Repšytė.

– Kokių įspūdžių paliko paroda "Postidėja II. Atstatomieji darbai"?

– Ačiū parodos dalyvėms, kuratorei Laimai Kreivytei ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojams, kad paroda eksponuojama Kaune. Lietuvoje vaizduojamojo meno ekspozicijų darbo laikas yra orientuotas į nedirbančius ir dirbančius nestandartines valandas, tad statistiniam mokesčių mokėtojui nenoromis tenka praleisti kaip kurias vertingas parodas kituose miestuose. Visada įdomu pamatyti, kuo ir kaip gyvena vizualaus meno kūrėjai kitose Lietuvos vietovėse, kurios temos ir problemos bendros, o kurios – skiriasi.

– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių menininkų darbus?

– Tokia pati kaip apie menininkų: įvairūs, įdomūs, unikalūs kaip kiekvienas kūrėjas.

– Kaip manote, ar tiesa, kad moterys mažiau gerbiamos meno pasaulyje nei vyrai?

– Pagarba yra individui su visais jo pliusais ir minusais, o ne pase nurodytai lyčiai, ir tokiu principu turėtume vadovautis kiekviename pasaulyje, kuriame veikiame – meno, medicinos, žemės ūkio, viešojo transporto, bet kuriame. Kiek mes apskritai rūpinamės savimi ir vienas kitu, matome iš emigracijos, priklausomybių ir psichikos ligų, savižudybių statistikos, nenykstančių vaikų namų ir mūsų elgesio keliuose.

Kaune prieškario moterų dailininkių veiklą po Kovo 11-osios pratęsė kauniečių tapytojų grupė "Keturios" (Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė, dalyvaujant dailėtyrininkei Rasutei Andriušytei-Žukienei). Grupės 1990–2000 m. vykdyta veikla ir buvo tie kultūriniai karai tarp dailę kuriančių moterų ir vyrų; beje, kariauti santūriai ir be feministinio teorinio žargono. 1997 m. pradėjusi veikti Kauno tekstilės bienalė, kur dauguma autorių yra moterys, matyt, visiems laikams iškėlė baltą vėliavą tarp dviejų stovyklų bent jau Kauno dailės pasaulyje.

– Dažnai atsiranda teigiančių, kad moterys Lietuvoje užima svarbiausius valstybės postus, todėl šios nebeturi pagrindo jaustis visuomenės atskirtyje ar diskriminuojamos vyrų atžvilgiu.

– Neužsimirškime: Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir 2008–2012 m. kadencijos Seimo vadovė Irena Degutienė tik tęsia Lietuvos moterų veiklą politikoje, kurios nuoseklumą laikinai buvo sustabdžiusi sovietinė okupacija. 1926 m. birželio 7 d. Steigiamojo Seimo rūmų salėje (dab. Maironio gimnazija) Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Šie pavyzdžiai, be abejo, yra tik simboliniai, nes Lietuvos moterys politikoje veikė ir iki jų, ir po jų, – įstabių vardų yra daug, net jei tyrinėjimai ir jų populiarinimas vyksta vangiai. Tad Lietuvos moterys politikoje šiandien jokių amerikų neatradinėja.

Dėl demografinių ypatumų Lietuvoje moterų yra daug daugiau, ir jau vien dėl to jos turi daug galių. Tai jos, moterys, nusprendžia, ką deleguoti į Seimą, kokius produktus kurs gamintojai, kam atiteks Geriausio meno kūrinio diplomas, – jos yra pagrindinės rinkėjosi, vartotojos ir kultūrinių renginių lankytojos. Ne visada galios pozicija sutampa su piramidės viršūnės užgrobimu. Kita vertus, diskriminacijos priežasčių pašalinimas nebūtinai pakeičia asmens savijautą iš karto ir teigiama linkme.

– Yra stereotipas, kad vyrai skirti viešam gyvenimui valdyti, o moterys – privačiam: auginti vaikus, gaminti maistą, žodžiu, būti namų šeimininkėmis. Kaip manote, ar Lietuvos visuomenei tai taikytina, ar tai pasenusi nuostata?

– Lietuvos visuomenė – joks nevykėlių sambūris, kuriam reikia taikyti kokius nors stereotipus. Mūsų Konstitucija kiekvienam laiduoja lygias teises, ir ja turėtume vadovautis. Moterys, kaip ir vyrai, yra individai, o ne vientisa masė. Jos visos skirtingos, ir vieno, visoms tinkamo, gyvenimo scenarijaus nepavyks parašyti ir primesti. Šiandienos Lietuvoje kiekvienas turime galimybę pats sau atsakyti į klausimą: kuo būsiu, kai užaugsiu? Tiek laisvės ir galimybių turime jau ketvirtį amžiaus, belieka tuo pasinaudoti. Ir prezidentė, ir prezidentienė yra vienodai garbingi ir prasmingi užsiėmimai, jei jais užsiimi ne todėl, kad kažkas liepė, bet todėl, kad tam turi talento.


Šiame straipsnyje: Santakapostidėjamoterys

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių