Vartai į metafizines erdves

Kompiuterijos terminas

Pirmiausia būtų tikslinga išsiaiškinti defragmentacijos sąvoką, ypač, kad ji nėra iš filosofinio, psichologinio ar menotyrinio diskurso, kuriame terminas su sandu de turi griaunančią, ardančią, skaidančią konotaciją. Defragmentacija – tai kompiuterinių technologijų terminas, žymintis susisteminimą, atminties perkrovimą, kai atskiri failai savotiškai sudėliojami į lentynėles, įgyja tam tikrą tvarką bei seką.

K.Brazdžiūno "Defragmentacija" – tai tapybinė psichoanalizė, aiškinanti atmintyje likusius ryškius faktus, sapnus, įvykius, kitokius realaus pasaulio pamatymus, nuojautas bei išgyvenimus, "pasimatuojant" (tai geriausiai pamatoma parodoje, t.y. viešoje ekspozicijoje, kurią jau savaime veikia įvairūs kontekstai, prieš tai vykusios parodos), kiek jie universalūs, kiek atspindi kolektyvinę pasąmonę.

"Parko galerijos" parodoje kiekvienas K.Brazdžiūno paveikslas turi įdomią istoriją, tačiau drauge yra ir kiekvieno į juos žvelgiančiojo aktyviai rezonuojantis atspindys.

Pavyzdžiui, nutapyta eglė, primenanti šventinį Kalėdų medį, yra apjuosta spygliuota viela ("Eglėms") nori nenori sukelia įvairiausių minčių. Gal bėgimą nuo masinės šventės šurmulio, banalumo ir komerciškumo, taip pat – savotišką neišsipildymo, ilgesio skausmą ("Taip laukiau šventės stebuklo, bet jo nebuvo"). Arba refleksiją, kurią užfiksavo poetas Antanas A.Jonynas: "Pakabinkit, pakabinkit/ Ant kalėdinės eglutės/ Stebuklingą vėrinėlį/ Aršibaldo vaizdinių (...) Pakabinkit, pakabinkit/ Neramios tylos girliandą,/ Sprangią naikintuvų tylą,/ Užrakintą po žeme". Pagaliau – net paprastą nupjauto medžio skundą ir maištą ("Nenoriu kirsti eglutės ir puošti ją spalvotais dzinguliukais, apjuosiu ją spygliuota viela, erškėčiu vainiku").

Taigi iš paveikslo į žiūrovą plūsta apmąstymai, nes paveikia ir koloristinė paletė, ir kompozicija, ir išlaikomos meniškumo proporcijos pasirinktam (širdimi pagautam) figūratyvui, kaip simboliui ar ženklui, įprasminti. Beje, pats autorius eglės motyvu įkūnija švelnią, draugišką žmogaus prigimtį, kurią saugant dažnai ji apjuosiama atšiauria viela.

Ir taip atsitinka (žiūrovo ir paveikslo dialogas) stabtelėjus prie kiekvieno K.Brazdžiūno tapybos darbo, laukiant kol įsikraus kiaušinis ("Still waiting"), nurims įkaitęs, degantis telefonas ("Priekalas") ar suvizgins uodegą auksinis šuo ("Tekila/reposado").

Persmelkti nerimo

Natūralu, kad jauno, atviro, nuoširdaus, giliai mąstančio autoriaus darbai – skausmingi, persmelkti nerimo, pasaulio pabaigos nuojautų (juose nefigūruoja žmogus, tačiau būtent apie žmogų jie kalba daugiausia), analizuojantys egzistencinius dalykus.

Paveikslų spalvos nėra natūralistinės, jos šaltos, nukelia į kitą dimensiją, metafizinę erdvę, kurioje šis, realus pasaulis apšviestas kitaip: atrodo panašiai, yra atpažįstamas, bet kitas, nebeturintis aiškios ribos tarp sapnų, pasąmonės, būto ir nebūto, išsigalvoto ir tikro, išgyvento ar prasimanyto.

Kita vertus, eksponuojamuose tapybos darbuose yra labai daug šmaikščios ironijos, todėl skausmas nėra vien liguista depresija, neveikli desperacija ar koks juodas raištis ant akių. Aiškiai juntama, kad skausmas yra tikras, sveiko, jauno žmogaus, žvelgiančio į mūsų gyvenimų konformizmo luobą, kurio mes ne tik nebejuntame, bet priimame tai kaip savo odą. K.Brazdžiūnas – ačiūdiev – dar neužsiaugino storos odos, jo jutimai jautrūs ir, regis, teisingi, nes įtaigūs ir veikia dar ir dėl to, kad nesumeluoti, be jokios pastangos pasirodyti gudriam, žaismingam, kietam ar performatyviam.

Beje, parodoje vis dėlto figūruoja žmogaus veidas, bet turintis ikoniškumo, ženklo segmentą. Šalia didelio formato raudonų tonų paveikslo "Persekiojimas", kuriame pavaizduotas didžiulis kryžius – žmogaus kančios simbolis – pakabinti Karlo Gustavo Jungo ir Vytauto Mačernio nedidelio formato nutapyti portretai.

Grįžtant prie jau minėto išgyvenimų skausmo, kuris nėra depresyviai juodas, verta prisiminti V.Mačernio poezijos eilutę: "Aš laimingas esu,/ Laimingesnio pasauly nėra./ Netikėkite mano skausmu" – ši eilutė ypač taikliai atskleidžia ir šį tapybos darbą: kryžius yra ir skausmo, ir laimės simbolis, nes suvokti savo misiją, kad ir kokia ji būtų skausminga, jau yra laimė. Menininko išgyvenama kūrybinė satisfakcija taip pat yra laimė, nors trumpa ir efemeriška.

Nutapytas V.Mačernio portretas ne tik puiki nuoroda skaitant, jaučiant, reflektuojant , o iš tiesų – pamatant K.Brazdžiūno paveikslus, bet ir atskleidžia jų pačių poeziją – tarkim, tuščios, sustingusios, magiškos šviesos apšviestos sūpynės, už kurių plaukiantis, haliucinuojantis miško vaizdas ("Festivalis!") ar ištapyta magnetinio rezonanso užfiksuota kaukolės nuotrauka ("Artefaktas"), pagaliau tas pats "Persekiojimas" parodoje suskamba tarsi eilėraščiai – skaudūs, jautrūs, atviri, bet savaip šviesūs, neįklimpę liguistame nihilizme ir turintys savąsias perspektyvas.

Tarp sąmonės ir pasąmonės

Parodoje eksponuojamas K.G.Jungo portretas taip pat yra aiški nuoroda, ko reikėtų ieškoti ir galbūt atrasti šioje parodoje. Sąryšio tarp sąmonės ir pasąmonės, šešėlių (jų – ypač) archetipų, anima bei animus, taip pat kolektyvinės pasąmonės ženklų. "Šiuose darbuose aš analizuoju ne tik savo, bet kartu ir visos mano kartos būklę, žinodamas, kad tam tikram sąlyčio taške mes galime atrasti bendrą kalbą", – teigia K.Brazdžiūnas.

"Autorius lieja aliejiniais arba purškia aerozoliniais dažais, kai kada preciziškai ištapo, o kartais tik duoda primityvias užuominas, – analizuodama K.Brazdžiūno darbus pastebi dailininkė Vaida Opolskytė. – Taip įvairiai taikant technikas bei metodus taip pat atsiskleidžia asmenybės nevienalytiškumas, kaip būsena egzistuojanti tarp dviejų ar net daugiau skirtingų asmenybių. Taip intuityviai kuriami paveikslai apima fantaziją, atsiminimus, kitų pasakojimus, istorijas ar net nebūtus įvykius. Šia strategija menininkas ištransliuoja tam tikrus tapybinius (pa)sąmonės vaizdinius, o defragmentuota paroda tampa visų šių segmentų vizualiniu koliažu".

Taigi defragmentuodamas patį save, K.Brazdžiūnas išgyvena tapybines vizijas, o "vizija tampa tikra tik tada, kai pažvelgi į savo širdį. Kas žiūri į išorę, tas tik svajoja, o kas pažvelgia vidun, prabunda", – taip yra teigęs K.G.Jungas ir ši mintis puikiausiai atskleidžia paslaptį, kodėl iš skausmo gimusi paroda yra šviesi, be klyksmo, be nevilties, be pykčio. Todėl, kad ji prabudusio žmogaus. Gyvo. Jautraus ne tik sau, bet ir pasauliui.