A. Vaitkūnui atminti: vakar dienos tapyba šiandien

Jeigu kada nors galvoje vis kirbėjo mintis, kad galbūt per menkai žinote apie Arūno Vaitkūno (1956–2005) kūrybą, dabar būtų tinkamas laikas tokiai minčiai vėl gimti. Šiomis dienomis Kaune net keliose skirtingose galerijų erdvėse eksponuojami šio tapytojo ir jo mokinių kūriniai.

Ištrūkęs iš laiptinių

A.Vaitkūnas – stiprų ekspresionizmą mėgęs tapytojas, tęsęs tiek lietuviškosios, tiek europietiškosios ekspresionistinės tapybos tradicijas ir geriausiai buvęs žinomas bei atpažįstamas dėl apleistų laiptinių motyvų savo darbuose. Pagrindinėje parodoje apie A.Vaitkūno kūrybą parodos kuratorė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė sąmoningai atsisako eksponuoti menininko tapytas laiptines, taip norėdama parodyti šį kūrėją, kuriam šiais metais būtų sukakę 60 metų, kitokiu kampu. Kai kuriuose kūriniuose laiptinių motyvas vis dėlto šmėsteli – kaip simbolinė skirtis tarp jau pažįstamo ir dar nepažinto gyvenimo ir viso pasaulio.

Parodoje, pavadintoje "Tapybos principas" (vyksta Kauno paveikslų galerijoje), eksponuojami 35 menininko kūriniai (sukurti 1982–2004). Jie paveikūs tiek savo spalvomis ir motyvais, tiek masteliu, kuris padėjo tapytojui laisviau reikšti mintis ir išlaisvinti potėpius, o parodos lankytojams suteikia galimybę atidžiau įsižiūrėti į spalvų derinius, potėpių emocionalumą ir storus dažų sluoksnius. Juk būtent dėl pastarųjų A.Vaitkūno drobių paviršiai atrodo tokie gaivališki ir kupini energijos.

Parodos kuratorė A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė pasakojimą apie A.Vaitkūno kūrybą suskirsto į tris dalis – kiekvieną jų pradeda paties menininko žodžiai apie kūrybą ir jos santykį su gyvenimu.

"Medžiagos alchemija – aliejus, pigmentai. Spalvota materija, spalvota gamta. Patepimas aliejumi religijoje. Betarpiškas fizinis lietimasis su materija. Pačios materijos savybės. Paveikslo uždavinys – ne išnaudoti dažus, o naudojantis jais sukurti naują pasaulį?" – nedatuotoje citatoje retoriškai klausia menininkas, o jo paveikslai tarsi turėtų bandyti į šį jo paties klausimą ir atsakyti.

Pagirtina tai, kad parodoje eksponuojami kitose parodose dar nerodyti menininko kūriniai, o jos fizinis pateikimas sukurtas remiantis fotografijomis ir kita dokumentine medžiaga, kurioje buvo fiksuota, kaip pats dailininkas pristatydavo savo parodas.

Tapyti tik esmę

"(...) Štai šitą man reikia nutapyti, pvz., šitą orą. Kaip tai padaryti – aš nežinau. Aš turiu drąsos ir galvoju tik apie orą. Turiu suspėti, negaliu daryti antraeilių dalykų, turiu nutapyti esmę (...)" – ant galerijos sienos prie parodos anotacijos skaitome šiuos 2004 m. išsakytus A.Vaitkūno žodžius.

Menininkas darė taip, kaip sakė: tapė tik esmę. Tik kokia ji? Emocijos, jausmo, minties pagava? Staigus impulsas, sukilęs galvoje ir kalantis per širdį? Ar nematerialaus daikto pavertimas į materiją ir atvirkščiai?

Kūrinyje "Šventmarė" (1989 m.) dominuojančiu akcentu tampa langas, langinių padalytas į šešias dalis. Spalvomis ir potėpiais, kurie vienas kitą, rodos, net kapoja, menininkas sukūrė saugumo jausmą: vien tik žvilgsnis į šį langą jau parodo patį pasaulį – visą jo grožį ir visą jame slypintį pavojų, todėl ir eiti ten, kas atsiveria už lango, jau nereikia. Menininkas tarsi ant padėklo, ant pjedestalo sustato visa tai, ką žmogui reikia žinoti apie jį supantį pasaulį.

Kūrinyje "Laiptų narvelis" (1982 m.) dominuoja visai kitokios spalvos: čia vien tik pilka, ruda, niūriai žalia. Tačiau, kaip rašė Raminta Jurėnaitė, "pilka Vaitkūno drobėse turi tiek pat niuansų, kaip kito tapytojo visa paletė".

Ir iš šių pilkos spalvos niuansų atsiveria visa šios menkos, skurdžios laiptinės galybė. Išklerę laiptai sukuria mistiškumo nuotaiką, jie, rodos, tave veda ten, kur dar niekada nesi buvęs – ne į palėpę, ne į kitą aukštą, ir net ne ant stogo, pamatyti miesto panoramos, bet kur kas giliau – į save patį.

Kitame kūrinyje, kuriame taip pat dominuoja laiptinės tematika, "Laiptinė tamsoje", pilkos spalvos vietą užima geltona su mėlyna ir raudona priešakyje. Tačiau laiptai veda ten pat.

Kūriniuose "Forto gyventojas" (2001–2002 m.) ir "Medinis manekenas" (2002 m.) skamba tos pačios spalvos, bet kūrinių nuotaika – nevienoda. Nuo veržlumo, tvirtumo ir galingumo, (kūrinys "Forto gyventojas") menininkas peršoka iki trapumo, nerangumo ir nestabilumo (kūrinys "Medinis manekenas"). Tokios impulsyvios, nevienodos, kintančios bei iš lėto susikuriančios nuotaikos ir emocijos – būtent tai paveikia žvelgiant į menininko kūrinius. Būtent čia pasirodo jo paties ieškota esmė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių