Teptukais ginkluoti pilkieji scenos kardinolai

Rankų darbo magija

KVMT gali didžiuotis tuo, kad visos dekoracijos ir nusileidžiančios uždangos yra tapomos rankomis. "Užsienyje dabar jau yra mažai pieštinių dekoracijų, ten visą darbą atlieka automatai, piešinį perkeliant fotografijos būdu, – pasaulines tendencijas pastebi R.Staškevičiūtė. – Kartais tokios uždangos primena reklaminius stendus. Pieštinių uždangų ir dekoracijų – visai kitas ryškumas ir spalviniai niuansai."

Kolegei pritarianti G.Ramonaitė sako, kad paskutiniai pastatymai – "Vindzoro šmaikštuolės" ir "Kornevilio varpai", kurio premjera laukia rudenį – reikalavo ypač sunkaus darbo.

"Atvažiavę užsieniečiai scenografai norėjo būtent tik rankų darbo, – pastebi dailininkė. – Tačiau mes pasiilgstame medžiaginių dekoracijų. Dabar dažnai naudojami didžiuliai pastatų fragmentai, o anksčiau būdavo tiesiog nuleidžiama medžiaginė uždanga ir tie piešinukai suteikdavo daug jaukumo ir šilumos. Galbūt kažkada ateityje jos vėl atgims scenoje."

Kurdamos dekoracijas dailininkės išpildytojos jas perpiešia po tris keturis kartus. Pagrindinė priežastis – ne visada sėkmingas bendravimas su scenografu, ypač jei jis – iš užsienio. Kartais dailininkas idėjas perteikia ne visai aiškiai, kartais kūrybos proceso metu tiesiog pasikeičia pirminis sumanymas.

Būna, kad jau sumontavus nupieštas dekoracijas scenoje ir jas apšvietus spalvos įgyja nenumatytą atspalvį – dar sykį vėl viską reikia taisyti. "Viskas daroma dėl tos teatro magijos", – įvardydama sunkaus darbo varomąją jėgą šypsosi R.Staškevičiūtė.

Nesibaigiantys ieškojimai

"Norint pastatyti spektaklį reikia įdėti labai daug darbo. Ir jį atlieka labai didelė žmonių komanda – nuo stalių, suvirintojų, siuvėjų, mūsų – iki solistų, režisieriaus ir dirigento", – sako dailininkės.

Pačių dailininkių darbas, atrodo, tarsi ir paprastas, tačiau reikalauja kruopštaus pasirengimo ir didelės kantrybės.

"Daroma daug dekoracijų variantų, kol galiausiai randamas tinkamiausias sprendimas. Pavyzdžiui, statant "Vindzoro šmaikštuoles", italas scenografas Alessandro Camera norėjo, kad būtų 3D vaizdas, ir iš pradžių nepaaiškino, kaip tai reikėtų padaryti. Mums tai buvo tikras išbandymas, netgi šokas. Ne vieną kartą teko redaguoti pirminį variantą, kuris visai neatitiko dailininko vizijos", – pasakoja G.Ramonaitė.

Kai kurios sceninės detalės ar uždangos scenoje šmėkštelėja tik kelias minutes, o joms sukurti sunaudojama daug medžiagų, dažų ir prireikia daugybės valandų kruopštaus rankų darbo.

"Būna premjerinė karštligė, kai kartais tenka dirbti net ir naktimis, ir visą savaitgalį. Tačiau šiame darbe nėra rutinos. Kiekvienas spektaklis būna paremtas visai kitokiu sprendimu su vis kitomis technikomis. Tad kiekvieną kartą atrandi vis kažką naujo", – džiaugiasi cechui vadovaujanti Neringa Jakaitienė.

Naujų pasaulių kūrėjai

Paprašytos papasakoti apie dekoracijų, uždangų ir kitų scenai būtinų objektų gamybos procesą, pašnekovės pademonstruoja, kaip rengiamasi spalį vyksiančiai premjerai – operetei "Kornevilio varpai", kurią režisuoja austrų režisierius Hermannas Keckeis.

Dailininkės džiaugiasi: scenografiją kuriantis austras Maroine'as Dibas – vienas iš tų retų scenografų, kurie savo sceninės erdvės viziją išdėsto itin aiškiai ir detaliai.

Dailininkas yra parengęs scenos maketą, atspindintį jo viziją ir netgi nurodantį, kaip turi judėti dekoracijos.

"Jis norėjo vibruojančių linijų. Nupaišė keletą pavyzdžių, kokios jos turėtų ir neturėtų būti. Parašė netgi konkrečius matmenis. Kad būtų būtent tokios, o ne kitokios. Scenos uždanga kiek sudėtinga, kadangi ji tapoma ant tiulio. Pagal scenografo viziją reikia sukurti kažką panašaus į lėlių teatrus, kuriuos kadaise statydavo vaikai. Bus dar netikėtų, pastatomų figūrų. Bus ir laivų, kurie turės įplaukti į sceną ir išplaukti. Atrodo, premjera dar toli, bet jau dabar yra daug darbo. Šis maketas yra labai kruopščiai parengtas. Esame dirbę su nemažai tokių daugmaž maketų, o čia sužymėtos net ir mažiausios detalės – audinių raukšlės, kutai ir t.t.", – būsimos premjeros įspūdžiais dalijasi G.Ramonaitė.