Tarpukario spauda: vardai, veidai ir principai | KaunoDiena.lt

Tarpukario spauda: vardai, veidai ir principai

"Santaka" tęsia pažintį su Lietuvos valstybės kūrėjais, kurie pristatomi Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje veikiančioje parodoje "Šimtmečio herojai". Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse – pažintis su tarpukario žurnalistais.

Žurnalisto darbas matuojamas ne vien parašytais straipsniais ar redaguotais leidiniais. Šioje srityje ypač vertinama principingumas, profesionalumas, patikimumas, asmenybės žavesys, darbu susikurtas žurnalisto autoritetas ir populiarumas visuomenėje. Sugebėjimas parašyti daug gerų straipsnių yra prielaida, kad asmuo gali tapti geru žurnalistu, bet žurnalistikos olimpą pasiekia tik tie, kurie tą sugebėjimą realizuoja patraukdami visuomenės dėmesį ir pasiekdami tuos tikslus, dėl kurių rašo.

Laikinosios sostinės žurnalistika, gimusi kaip entuziastingų ir gabių žurnalistų mėgėjų veiklos produktas, ilgainiui išaugo į profesionalią žurnalistiką, toliau vystomą žurnalistų profesionalų. Prie šios raidos daug prisidėjo tiek čia paminėtieji šimtmečio herojai, tiek daugybė kitų, po kruopelytę formavusių laikinosios sostinės žurnalistikos veidą.

Kiekvienas besidomintysis tarpukario žurnalistika galėtų sudaryti savo iškilių asmenybių dešimtuką ir jis tikriausiai skirtųsi nuo pristatomo parodoje. Nepretenduodami į žurnalistų veiklos vertintojus galime paliudyti kiekvieno pristatyto herojaus išskirtinumą laikinosios sostinės žurnalistikos padangėje.

***

Vytautas Bičiūnas (1893–1942, sušaudytas Sosvos lageryje, Rusija) buvo krikščionių demokratų spaudos pirmeivis ir ypač daug rašantis žurnalistas, teatro ir literatūros kritikas. Produktyvių žurnalistų tarpukario Kaune buvo ir daugiau. Galėtume paminėti Albiną Valantiną, Vytautą Alantą, Justą Paleckį, Aleksandrą Merkelį, Juozą Purickį ir kitus. Tačiau V.Bičiūnas išsiskyrė didžiule žanrų, tematikos, periodinių leidinių, kuriuose bendradarbiavo, įvairove. Universalus žurnalistas, įvairių sričių (teatro, literatūros, dailės, istorijos ir kt.) žinovas buvo vertinamas ne tik kaip devynių amatų meistras, bet ir kaip aukščiausio lygio profesionalas daugelyje sričių, kuriose dirbo. Minint V.Bičiūno 25 metų literatūrinio darbo jubiliejų apie jį rašė : "(...) Kas nežino Bičiūno vardo? Jo romantiniu lengvumu ir šiluma dvelkiančios kūrybos užtiksime daugely mūsų laikraščių ir žurnalų, o taip pat yra išleistas ir vienas kitas jo kūrybos rinkinys. Jis rašo įvairiausiais klausimais, kurie tik apsišvietusį žmogų gali dominti – meno parodų bei naujų beletristinių ir nebeletristinių leidinių recenzijas, šiaip straipsnius įvairiomis temomis, beletristinius fragmentus, aktualijas ir daug visokių, kurių nė nesuminėsiu. Anot jo paties, produktingasis ispanų Kalderonas, kurio kūrybos gausumu taip stebimės, palyginti su juo ne kūrė, bet atostogavo. Gal būt, kad tai tikra tiesa. Žodžiu, tai universalus žmogus, kurs be gabumų turi turėti ir stiprios sveikatos. (...)" (Rašytojo V.Bičiūno jubiliejus // Jaunoji Lietuva. –1936, bal. (Nr. 4), p. 250).

****

Felicija Bortkevičienė (1873–1945) buvo ryškiausias valstiečių liaudininkų spaudos veidas, išskirtinis pasiaukojimo šiai spaudai pavyzdys. Ji prisiėmė atsakomybę už "Lietuvos žinių", "Lietuvos ūkininko" publikacijas, nepatikusias cenzūrai, sudarydama sąlygas nevaržomam kitų žurnalistų ir redaktorių darbui. Neužėmė jokių politinių postų, bet turėjo milžinišką autoritetą tiek valstiečių liaudininkų partijoje, tiek oponuojančių valstiečiams liaudininkams periodinių leidinių redakcijose, Seime. Buvo pavyzdžiu, kaip reikia kovoti už savo leidinių materialinę bazę, už savo skaitytoją, nors ta kova ir nebuvo lengva. Žurnalistas Balys Paramskas taip apibūdino F.Bortkevičienę: "Nedidelio ūgio, judri, nuo senų laikų varginama kojų sklerozės ir šiaip fiziniai menka Felicija Bortkevičienė nuo tautinio atgimimo sąjūdžio iki nepriklausomos Lietuvos tragedijos buvo didelių darbų ir didžiųjų mūsų tautos sūkurių centre. Nebuvo ji rašytoja ir publicistė, bet caristinio valdymo laikotarpyje, kai lietuvių spauda buvo už įstatymų ribų, platindama "Varpą" bei "Ūkininką" ir būdama ryšininke tarp tų laikraščių bei spaustuvės Tilžėje, o taip pat ir vėliau, eidama dienraščio "Lietuvos žinios" ir savaitraščio "Lietuvos ūkininkas" atsakingos redaktorės pareigas, ji atliko didelį darbą lietuviškai spaudai. Nebuvo ji niekad ir valstybinėje tarnyboje, išskyrus Steigiamąjį Seimą, kurio ji buvo atstovė, tačiau jos nuolatiniai rūpesčiai bei domėjimasis Lietuvos valstybės reikalais, jos įtaka bei autoritetas mūsų politinėje kairėje ją statė aukščiau už daugelį valstybininkų. Neturėjo, pagaliau, ji nei jokio vadovaujančio politinio posto, tačiau prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių Demokratų partijoje ir vėliau, jau nepriklausomybės metu, Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungoje, jos balsas tų partijų vadovybėje buvo vienas iš svariausių. (...)" (Humaniškumo idealistė: Feliciją Bortkevičienę prisimenant / Balys Paramskas // Varpas. – 1970 / 1971, Nr. 10, p. 86).

****

Aleksandras Adomas Dambrauskas Jakštas (1860–1938) buvo vienas pradininkų humoristinės periodinės spaudos ir kartu vienas ryškiausių atstovų konservatyviojo, katalikiškojo spaudos sparno. Jis buvo svarbi tarpinė grandis, padėjusi susiformuoti nepriklausomos Lietuvos spaudai anksčiau gyvavusios spaudos pagrindu, buvo daugelio leidinių tiek iki nepriklausomybės paskelbimo, tiek jau nepriklausomoje Lietuvoje redaktoriumi, bendradarbiu. Mykolas Vaitkus apie A.Dambrauską-Jakštą rašė: "(...) Mažo ūgio, kresnas, didžgalvis, trumparegis, amžinai akiniuotas, dažnai per akinių viršų bežiūrįs į daiktą ar žmogų, nori geriau įsivaizdėt bei įsidėt. Rūsti išvaizda, o švelni širdis. Kadangi žmonės išvaizdą pirmiausia pastebi, o širdį tik žymiai vėliau pažįsta (jei iš viso pažįsta), tai apskritai prisibijodavo didžiojo Adomo ir jo vengdavo. O jie nežinojo, kad jis ilgis žmogaus bei žmonių draugijos, tik per savo kuklumą ir drovumą nedrįsta pats pirmą žingsnį žengt – taip ir pasilieka vienišas. Užtat jis visą laiką yra priverstas pavest mokslui bei raštui. (...)" (Per giedrą ir audrą. 1909–1918 : Atsiminimai / Mykolas Vaitkus. – London, 1965, t. 4, p. 93–94).

****

Juozas Eretas (1896–1984) buvo įvairiaplanė asmenybė, pačiomis įvairiausiomis spalvomis atsiskleidusi ir žurnalistiniame darbe. Jo įsteigti ir redaguoti periodiniai leidiniai liudijo J.Ereto interesų lauką, kuriame tilpo ir mokslo reikalai, ir pavasarininkų bei kitų katalikiškų organizacijų veikla, ir sporto organizavimo bei populiarinimo klausimai. Ateitininkų ir pavasarininkų veikėjas Balys Laukaitis apie J.Ereto žurnalistinius sugebėjimus rašė: "(...) Dėl prof. Ereto publicistinių straipsnių reikia pažymėti, kad jis juos rašo nepaprastai lengvai, jie išdygsta tarsi savaime. Tai teko man pačiam pastebėti praėjusio šiais metais Eucharistinio Kongreso metu, kai "Ryte", "M. Laikrašty" ir k. laikraščiuose vienas po kito buvo spausdinami propagandinio pobūdžio straipsniai. Tai buvo vis daugiausia prof. E. plunksna. Jis juos rašo tiesiog, be jokių ilgų svarstymų, apgalvojimų. Minčių jam ieškoti nereikia, planas savaime susidaro, sakiniai plaukte plaukia. Straipsniai išeina gyvai, vaizdingai ir tuojau patraukia skaitytoją. Prof. E. instinktyviai sugeba pagauti žmonių nuotaiką, sugeba atspėti žmonių norus ir pageidavimus. Jis žino, kas jiems įdomu ir ką jie mėgsta. Vargu atsiras kitas, kuris propagandos srityje parodytų tiek sugebėjimo minių dvasiai ir nusiteikimui pažinti, kaip prof. Eretas. (...)" (Prof. Eretas – spaudos darbininkas / B.Laukaitis // Pavasaris. – 1934, spal. 15 (Nr. 19), p. 556).

****

Liūnė Janušytė (1909–1965) ir Augustinas Gricius (1899–1972) buvo feljetono žanro Lietuvos periodikoje lyderiai, įdomios, populiarios savo gyvenimu ir veikla asmenybės. Skirtingo likimo, bet panašios kūrybos dvasia, nebijančia jokių autoritetų. Rašytojas, žurnalistas Juozas Petrėnas (slapyvardis Petras Tarulis), aprašo tragikomišką situaciją, į kurią papuolė redakcijos darbuotojai dėl A.Griciaus feljetono: "(...) Į redakciją, kurioje nesenai dirbo Pivoša, atėjo džentelmenas su gatavai paruoštu revolveriu rankoje ir tokiu tonu paklausė: – Kuris čia jūsų Pivoša? – kad visus buvusius redakcijoje šaltas prakaitas išpylė. Paties Pivošos nebuvo. Bet jo kolegos, kaip Kauno bogemoje pasakojama, išsigelbėjo tik po stalais, už šėpų ir kitose, toje kritiškoje padėtyje, daugiau ar mažiau saugiose vietelėse. Vėliau paaiškėjo, kad džentelmenas pažino save vienam Pivošos feljetonų. – Įsivaizduokite, viskas supuola, karščiavosi jis, – ir margą šunį turiu, ir pati vardu Marcelė, ir ties šuliniu susibariau su bobom! Duokit man Pivošą! Aš jį pamokysiu. Nors ne visados su revolveriu grasinama, bet atsitikimų, kada piliečiai pažįsta save Pivošos feljetonuose, esama ne maža. (...) Pivoša nevartoja jokių "gyvų" pavardžių ar pravardžių. Ir jei jo rašiniuos, kaip matėm, piliečiai labai dažnai save pažįsta, tai čia jo nuopelnas. Nes jis moka gyvai atvaizduot situacijas, pagauna mūsų gyvenimo charakteringus bruožus, tiksliai apibrėžia vaizduojamų asmenų veidus. (...)" (Apie Pivošos feljetonus / P.T. [Petras Tarulis, Juozo Petrėno slapyv.) // Naujas žodis. – 1928, rugs. (Nr. 15), p. 10). Daug aistrų sukeldavo ir L.Janušytės kūryba, už tariamą valdžios žmonių įžeidinėjimą feljetonuose ji net buvo pašalinta iš Lietuvos rašytojų draugijos ir Žurnalistų sąjungos. Ypač gyvai buvo aptarinėjamas jos satyrinis romanas su autobiografiniais elementais "Korektūros klaida", parašytas jai kaip Švietimo ministerijos stipendininkei stažuojantis Paryžiuje. Kodėl šis romanas buvo prieštaringai vertinamas, matome iš šios dar gana švelnios recenzijos: "(...) Feljetonas yra publicistinė idėja, įvilkta į beletristinę formą. Taigi, kuriant feljetoną reikia paimti gyvenimišką, aktualią temą ir meniškai apdirbti. Pas mus feljetonistų labai maža – beveik viena Janušytė šį žanrą dar palaiko. Jos "Važiuojam" buvo tikrai gan gausus feljetonų rinkinys, kuriame Janušytės šios rūšies tekstas aiškiai pasirodė. "Korektūros klaida" nėra feljetonų rinkinys, greičiau vienas ilgas feljetonas. Geriau pasakius čia yra Liūnės Janušytės "Curriculum vitae" Paryžiuje. Autorė aprašo savo gyvenimą Prancūzijos sostinėje. Tas aprašymas išrodo labai atviras ir nuoširdus. Lengva kelti kitų gyvenimo užkulisius – sunku savo. Tačiau Janušytei atvirumo užtenka. Čia ji aprašo savo kasdienius rūpesnius, darbą ir net meilę su negru Morisu. Viskas išdėstyta aiškiai, be didelių susilaikymų. Gal turinio ir intrigos atžvilgiu veikalas nebūtų įdomus, bet autorės sąmoninga plunksna skaitytoją patraukia." (Liūnė Janušytė. Korektūros klaida: (recenzija). – Rec. kn.: Korektūros klaida / Liūnė Janušytė. – Kaunas: Sakalas, 1938 // Kardas. – 1938, bal. 15 (Nr. 8), p. 204).

****

Juozas Keliuotis (1902–1983) redagavo ne vieną periodinį leidinį, bet jo išskirtinumui Lietuvos žurnalistikos istorijoje pagrįsti pakanka vieno jo įsteigto ir redaguoto literatūrinės krypties žurnalo "Naujoji Romuva". Šiame 1931–1940 m. leistame solidžiame kultūros žurnale buvo daug kūrybos, literatūros kritikos, jis buvo tarsi vizitinė Juozo Keliuočio kortelė. J.Keliuotis ne tik redagavo "Naująją Romuvą", bet ir pats joje paskelbė daug savo kūrybos, straipsnių. J.Girnius, charakterizuodamas J.Keliuotį, išskiria vieną jo bruožą –  entuziazmą: "(...) Ieškant vieno žodžio Juozui Keliuočiui kaip žmogui charakterizuoti, tur būt, geriausiai jį išsakytų entuziazmas. Galėtume dar pridurti: rytų aukštaičio entuziazmas (gimė prie Rokiškio mažame Joniškio kaimely ar vienkiemy). Entuziazmo esmę sudaro žavėjimasis tuo, kas aukščiau, leidimasis būti pagautam, užsidegimas tarnauti idealui. Šiaipjau Keliuotis buvo trapios sveikatos, visada varganai gyvenęs, nors tuo daug ir nesirūpinęs, netgi likęs be šeimos. Bet entuziazmas jam lyg atstojo ir sveikatą, ir vadinamąsias sąlygas. Pati jo kalbėsena ir mąstysena būdingai atspindėjo entuziastišką jo prigimtį. Kalbėjo lyg uždusdamas, kvapo pritrūkdamas, nes ne šaltai savo mintis dėstė, o kalbėjo pergyvendamas, ar vienu atveju kuo nors džiaugdamasis, ar kitu atveju kuo nors piktindamasis. Ir rašant jo mintis liejosi tarytum patvinusios upės srautu. (...)" (Sveikiname neužmirštamąjį Juozą Keliuotį / Juozas Girnius // Aidai. – 1972, Nr. 6, p. 301).

****

Aleksandras Merkelis (1907–1994) – išskirtinė asmenybė Lietuvos žurnalistikos padangėje ne vien dėl produktyvumo ar redaguoto oficiozo "Lietuvos aidas", bet ir dėl daugybės jo parašytų nekrologų, proginių straipsnių, pagerbiant įvairių sričių veikėjus. Dėl šio žanro išplėtojimo dar buvo vadinamas biografu, o dėl to, kad 1938–1939 m. buvo A.Smetonos sekretoriumi, buvo įvardijamas pilkuoju kardinolu. Pats A.Merkelis taip rašo apie atsakomybę už išspausdintą žodį: "(...) Skonis yra didelis dalykas. Skonio neturėjimas yra žmogaus nelaimė. Laikraščių redaktoriai, į kurių rankas patenka tokios banalybės, lengviausiai galėtų tėvynei patarnauti. Popierius ir spauda, rodos, pas mus nepigūs. Puodus žiedžia pagaliau ne šventieji, bet ir ne visi. Su pasakytu žodžiu dar šiaip taip: jis kaip paukštis išskrenda. Rašytą žodį tikrai reikėtų daugiau pagerbti. Nuo banalybių apsaugoti jį būtina. Blogiausia, kad banalybės, jeigu tik madnos, labai greit visur persimeta. Ir eina per pasaulį kaip saulė. Žmogus ima ir pradeda nebesusivokti: taip reikia, mano sau. Ir atsitinka, kad naujai perdažytą valsčiaus valdybos tvorą jau šventiname tėvynės vardu. (...)" (Apie rėkavimą, tėvynės meilę, žodžio vertę, laikraščių eilėraščius ir kovas ringe / A.Merkelis // Lietuvos aidas: savaitinis iliustruotas kultūros priedas. – 1939, kov. 11 (Nr. 113), p. 3).

****

Juozas Purickis (1883–1934) taip pat buvo labai daug rašantis žurnalistas, ypač nusipelnęs publicistikos žanro Lietuvos periodikoje raidai. Ypač nusipelnė organizuojant Lietuvos žurnalistų sąjungą, kurios veiklai vadovavo nuo 1930 m. iki mirties. Pats J.Purickis apie Lietuvos žurnalistų sąjungos organizacinius reikalus rašė: "(...) Mūsų periodinė spauda pradžioje dar negalėjo išlaikyti vien tik ja mintančių žmonių. Bet laikui einant tokių žmonių pradėjo atsirasti. 1922 m. tapo įsteigta "Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjunga". (...) Sąjunga ketino turėti savo rūmus: salę ir literatūros muziejų, steigti bendrą narių raštų leistuvę ir parduotuvę, turėti raštų leidimo fondą, iždą ir t.t. Žinoma, prie mūsų sąlygų iš šių plačių užsimojimų nieko negalėjo išeiti. Žurnalistų sąjungon įėjo nedaug, o rašytojų visiškai maža. Politinių partijų žurnalistai vengė sąjungos, ypač kairieji. Tokiu būdu sąjunga tik vegetavo, negalėdama įvykdyti nė vieno iš savo didelių siekių. Tik 1928 ir 1929 m. sąjunga pradėjo rodyti daugiau gyvumo. Iki tam laikui jau atsirado ir žurnalistų profesionalų, kuriems svarbu buvo organizuotai pradėti rūpintis savo reikalais. Tat buvo nutarta sąjungą reformuoti, sukuriant vien tik žurnalistų sąjungą. 1930 m. pradžioj pradėjo veikti reformuota "Lietuvos Žurnalistų Sąjunga". Jos tikslas šiaip nustatomas: "L.Ž. Sąjungos tikslas : a) kelti periodinės spaudos plunksnos darbuotojų solidarumą, draugiškumą ir profesinę etiką, neliečiant politinių, tikybinių arba pasaulėžiūros įsitikinimų ; b) ginti ir rūpintis jų moraliniais bei materialiniais interesais ir teisiška padėtim; c) rūpintis spaudos tobulumu, kad ji būtų doros, kultūros ir žmonių gerovės rėmėja ir platintoja; d) atstovauti Lietuvos periodinei spaudai. (...)" (Lietuvos periodinės spaudos dešimtmetis / J.Purickis // Pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, 1918–1928. – Kaunas: Vyriausias Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktuvėms ruošti komitetas, 1930, p. 404).

****

Matas Šalčius (1890–1940) pasižymėjo kaip žurnalistas keliautojas ir leidinių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje redaktorius ir bendradarbis. M.Šalčiaus redaguoto "Trimito" administratorius Stepas Lipnius aprašo įdomų epizodą iš M.Šalčiaus žurnalistinės praktikos: "(...) Kartą pirmininkas: (šaulių sąjungos centro valdybos, pst.) M.Šalčius įėjo į Trimito administracijos kambarį ir sako man: – O ar žinai, brolau, kad mes už savo klišes kitiems mokame nuomos mokestį ? Akis pastačiau ir labiau išsitempęs pečiais truktelėjau. – Taip, faktas, – pridūrė dar. – Taip toliau neturi būti! Paimk klišes savo žinion (ligi to laiko jos buvo redaktoriaus žinioje ir dar nebuvo jų jokio sąrašo) ir jas surašyk, kad žinotume, ką mes turime savo. Skolindamas gi kitiems – paimk parašus. Panašiai buvo ir su skelbimais. Po šio patarimo (negaliu pasakyti įsakymo, nes buvo draugiškai patarta) stvėriaus klišių ir skelbimų tvarkymo darbo, pradėdamas rašyti atitinkamas knygas, kurios teberašomos ir dabar. Po to nekartą teko išgirsti iš kitų, kad Trimite šioje srityje yra tvarka. (...)" (Keletas smulkmenų iš M.Šalčiaus gyvenimo / Stepas Lipnius: ("Trimito" administratorius) // Trimitas. – 1940, birž. 13 (Nr. 24), p. 584).



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių