Tapytojas V. Lingys: norėčiau būti šviesioji pasaulio pusė

Vilnietis tapytojas Vytenis Lingys didžiausią iki šiol Lietuvoje rengtą personalinę parodą "Šešėlio šviesa" pristato Kaune. Retrospektyvoje atsiskleidžia 40 metų nuolat kintantis autoriaus kūrybinis kelias.

43 personalinės parodos

Nors daugiausia dėmesio skiriama V.Lingio tapybai, greta eksponuojami ir piešiniai, scenografijų bei instaliacijų dokumentacija, filmas pagal R.Lileikio ir K.Mašanausko Requiem. Žiūrovai kviečiami į pastebimai pasikeitusią Kauno paveikslų galerijos erdvę.

V.Lingys gimė 1956 m. Vilniuje. Studijavo tuomečiame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) tapybą (dėstytojai Jonas Švažas, Antanas Gudaitis).

Be tapybos ir piešinių, kūrė scenografijas kino filmams, dekoracijas ir kostiumus Šiaulių, Kauno, Vilniaus Jaunimo bei Sankt Peterburgo teatrams. Yra surengęs 43 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja grupinėse parodose.

Menotyrininkas ir filosofas profesorius Antanas Andrijauskas V.Lingį vadina vienu intelektualiausių dabartinių Lietuvos tapytojų, kurio darbai išsiskiria originaliu, metaforišku mąstymu, jautriomis meno formomis, autoriui būdingomis spalvomis.

Baltos paletės meistras

Šiandien V.Lingys žinomas kaip elegantiškos linijos ir subtilios baltų tonų paletės meistras. Link abstrakcijos artėjančiose drobėse – rytietiškos estetikos, Vakarų dailės istorijos ir gamtos atspindžiai. "Kiekvienas žinome, kaip atrodo pragaras. Bet kaip atrodo rojus – sunku pasakyti," – sako menininkas, savo kūryboje nuolat ėjęs šviesos link, besiskleidžiančios baltų tonų ir grynų spalvų skambesiu.

Parodoje galima pamatyti ir intriguojamų, ilgą laiką niekur neeksponuotų sovietinio laikotarpio, 1976–1991 metų, V.Lingio paveikslų. Tuo metu menininkas nepritapo nei prie socialistinio realizmo reikalavimų, nei prie arsininkams būdingos, vadinamosios lietuviškosios koloristinio ekspresionizmo tradicijos. 8–9-ojo dešimtmečio paveikslai – siurrealistinės scenos, kuriose kažkur keliauja kupranugariai, vyksta papūgų medžioklė ir vaikštinėja baltas asiliukas su raudonu pavadėliu.

Kūryba keičia erdvę

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrus galimybėms keliauti bei pažinti svetimas kultūras, V.Lingio kūryba ėmė keistis, ženklai ir metaforos įgijo brandumo, tapymo maniera – lengvumo, vis drąsiau formavosi savitas koloritas.

Scenografo patirties turintis menininkas nusiteikęs pastebimai pakeisti ir žiūrovams įprastą Kauno paveikslų galerijos ekspozicijų salės vaizdą. Tam buvo pasitelkta per 50 papildomų šviestuvų, neįprasti kūrinių eksponavimo būdai, specialiai šiai parodai ant sienos bus kuriamas laikinas piešinys.

Parodoje  galima ne tik išsamiai susipažinti su V.Lingio kūrybos visuma, bet ir pamatyti, kaip kūrybiškas požiūris gali pakeisti aplinką.

Dvylika klausimų tapytojui

– Su kokiu žodžiu geriausiai rimuojasi žodis tapytojas? – prieš parodos atidarymą paklausėme V.Lingio.

– Nesirimuoja. Man šis žodis – atsiskyrėlis vienuolis.