Tapytojas R. Averincevas: skaudžiai, bet nuoširdžiai | KaunoDiena.lt

Tapytojas R. Averincevas: skaudžiai, bet nuoširdžiai

Tapytojo Romano Averincevo kūryba yra iššūkis žiūrovui: ekspresyvi, atvira, kupina energijos ir ryžto išsivaduoti iš betoninių išorinio pasaulio standartų. O juk tai, kas tikra, autentiška, gąsdina, nes tampa akivaizdžiu įrodymu, kad mus kontroliuoja baimė, kuriai mes sąmoningai nesipriešiname.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Savęs suvokimas, manau, yra pirmapradis dalykas, o autoportretu santykinai galima vadinti visą menininko kūrybą. Reprezentavimas yra savęs pristatymas visuomenei, o kiekvienam kūrėjui santykis su aplinka yra būtinas, nes kūryba vien pačiam sau pasmerkta ir ilgai netrunka, nors gali būti ir ne mažiau vertinga. Man netoleruotinas yra dėmesio vengimas, bėgimas nuo kritikos ar liaupsių. Kūrėjas jokiu būdu negali būti bailys.

– Koks kūrinyje yra tikrovės ir pagražinto "aš" santykis?

– "Pagražinto" pakeisčiau į "paryškinto". Manau, ne viską savyje turime ryškinti. Turime pabrėžti savo stipriąsias savybes, o niveliuoti silpnąsias. Spręsti, kurios savybės silpnosios, o kurios stipriosios, manau, galima palikti pačiam savybių savininkui ir jo sąžinei. Kiekvienas tikras kūrėjas privalo būti nuoširdus.

– Kuo žvilgsnis į save, tapant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save? Autoportrete žvilgsnis fokusuojamas į save, pro save?

– Autoportretų esu nutapęs ar nupiešęs anglimi vos keletą ir tai buvo labai seniai, paauglystėje. Paskutinis iš autoportretų buvo eksponuojamas septintojoje personalinėje parodoje "Kelionė į tuštumą". Ko gero, žvilgsnį reikėtų nutaikyti į tai, kas svarbiausia. Kūrėjas privalo būti egoistas. Žvilgsnio fokusavimas pro save yra paprasčiausias bėgimas nuo savęs ir bailumo apraiška.

– Kūrinys labiau savianalizės ar saviraiškos rezultatas?

Savianalizė yra būtina norint išgauti saviraišką.

– Savianalizė yra būtina norint išgauti saviraišką. Nuo savęs niekur nepabėgsi, o jeigu norite užsiimti vien bėgimu – kūryba yra ne jums. Visi pasaulio turtai slypi mumyse, tereikia jų paieškoti ir drąsiai kūryboje juos perteikti.

– Ar autoportrete atsiskleidžia jūsų charakteris?

– Tikiuosi, kad taip, jeigu to nėra, vadinasi, aš gyvenu svetimą gyvenimą.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Manau, kad vienas svarbiausių faktorių – humoro jausmas ir savikritika.

– Kurdamas autoportretą esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūrinyje siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Nuo savęs aš nebėgu, todėl svarbus yra autoportreto kūrimo kontekstas ir aplinka. Ji turi būti trapi ir laikina, nes menininkai yra akimirkų stabdytojai ir amžinybės kūrėjai.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Daug žinomų žmonių portretų esu sukūręs naudodamasis fotografijomis, tačiau autoportretui pakanka atspindžio lange ar veidrodyje, o kartais – tik kūno fizinės pajautos ir pačiuose genuose užkoduotos atminties.

– Kuo rėmėtės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Niekada nebuvau ir nebūsiu dekoratoriumi ir gražintoju. Kursiu skaudžiai, bet nuoširdžiai. Ir niekada nedarysiu iš savęs Johnny Deppo ar Brado Pitto.

– Kokia fono reikšmė kūrinyje?

– Foną derinu prie vaizduojamojo objekto ir juo paveikslą užbaigiu, nes jis gali kardinaliai pakeisti paveikslo nuotaiką – iš džiugios paversti ją į niūrią arba atvirkščiai.

– Darbo formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Niekada nekūriau didelio formato darbų ir jų dėl dydžio nesureikšminu, manau, kad juo tikrai neįmanoma nustebinti.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Esu nepataisomas optimistas. Dažniausiai visi šie trys išvardyti dalykai susilieja į visumą ir vienas kitą papildo.

– Kiek seansų truko nutapyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Aš savąją kūrybą ir patį kūrybos procesą lyginu su kūdikio gimdymu. Gimsta jis, be abejo, skausmingai, visiškai tam atsidavus. Ir ką tik jam gimus aš įkomponuoju savąjį parašą ir prie jo daugiau niekada nebesiliečiu. Kaip kad motina, pagimdžiusi kūdikį, netobulina jo išvaizdos.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Tiek autoportretai, tiek ir kitų žmonių kurti portretai – neša tą pačią žinią, kurią palyginčiau su atverstos knygos perduodamu pageidavimu kiekvienam ją matančiajam: "Imkit mane ir skaitykit!"

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kokios dabarties laiko aktualijos jame atsiskleidžia?

– Dabartis visuomet kinta. Nuolatinis ir neišvengiamas jos efemeriškumas yra vienas pačių žavingiausių gyvenimo, taip pat ir kūrybos momentų.

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūrinyje, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Kiekvienas mano nupieštas personažas išsivaduoja iš manosios nuosavybės gniaužtų, ir aš nebeturiu į jį jokių teisių. Po kiekvieno portreto sukūrimo – jie priklauso tik žiūrovui ir niekam daugiau.


Kas? Personalinė R.Averincevo paroda "Vairuotojai". Parodos organizatorius – Irenos Mikuličiūtės dailės galerija; parodos kuratorė – Irena Mikuličiūtė.

Kur? Kauno miesto muziejaus Kauno rotušės skyriuje (Rotušės a. 15, Kaunas)

Kada? Veikia iki vasario 6 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Hhh

Hhh portretas
Tiesa...

bomzo ...

bomzo  ... portretas
menine israiska ...ir samprata apie MENA.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių