Susitikimas su XVII a. artilerijos genijumi

"Lotynų kalba yra itin svarbi mūsų istorijos ir savęs pačių pažinimui", – įsitikinęs kultūros istorikas, vertėjas ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas Sigitas Lūžys.

Į lietuvių kalbą išvertęs Kazimiero Semenavičiaus veikalą "Didysis artilerijos menas" ("Artis magnae artilleriae pars prima"), akademikas šį Lietuvos istorijai svarbų leidinį atvėrė plačiajai visuomenei. Anot jo, pirmą kartą lietuviškai prabilęs garsaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės išradėjo veikalas ir šiandien yra aktualus bei stebinantis savo modernumu.

Už kruopštų ne vienų metų darbą S.Lūžys neseniai pagerbtas Martyno Mažvydo premija. "Kauno dienai" jis atskleidė, kodėl po 368-erių metų atgimusio "Didžiojo artilerijos meno" palikimas vis dar svarbus.

– Veikalo "Didysis artilerijos menas" vertimo darbai truko trejus metus. Tikriausiai ne be reikalo taip ilgai užtrukote – kas buvo sudėtingiausia šiame procese?

– Iš tikrųjų nemažai laiko užtruko ne tik vertimas, bet ir parengiamieji etapai, dėl to procesas taip užsitęsė. Versdamas užtrukau apie pusantrų metų – juk veikalas ne tik didžiulis, bet ir sudėtingas. Sunkiausiai sekėsi susidoroti su terminais ir jų susisteminimu, kadangi nelabai buvo kuo remtis. Turime nedaug išverstų to laikotarpio veikalų, tad nesusiformavusi ir mūsų vertimo kalba.

"Didysis artilerijos menas" apima ne tik artileriją, bet ir įvairių tautų matavimo vienetų sistemas. Pritrūkus lotyniškų terminų, autorius nevengia vartoti voces barbaras – barbariškų žodelių, t.y. vokiečių, italų, prancūzų, lenkų, hebrajų ir kitų kalbų. Rašydamas K.Semenavičius varijuoja – kartais pateikia lotynišką mato formą, tačiau kai kur palieka kitos kalbos terminą, tad buvo būtina surasti bendrą vardiklį, kad galėčiau viską susieti ir perteikti lietuviškai.

Problemų kėlė tai, kad ne viskas, apie ką rašoma knygoje, yra ištyrinėta mūsų istorijoje. Dėl šios priežasties tekdavo pavargti, kol surasdavau, kaip tiksliai lietuviškai įvardyti tam tikrą kamparo rūšį ar kokio kito objekto pavadinimą, kurio nėra lietuviškuose žodynuose. Nemažai keblumų sudarė ir K.Semenavičiaus pomėgis cituoti kitus autorius, pavyzdžiui, antikos klasikus Ovidijų ar Horacijų, Naujųjų laikų genijų Galilėjų ir panašias asmenybes. Tai neretai sustabdydavo darbą, tekdavo persiorientuoti – rodos, jau įpratai prie vartojamos leksikos ir kalbos struktūros, ir staiga sutinki citatą iš visai kito laikotarpio. Tada vėl tenka viską sustyguoti, apgalvoti, kaip tai perteikti lietuviškai tokiu būdu, kad K.Semenavičiaus ir jo cituojamo autoriaus kalba per daug struktūriškai nesiskirtų.

Lotynų kalbos populiarumas slūgsta ir jai atsiranda naujų grėsmių.

– Veikalas pirmą kartą išleistas dar 1650 m. Ar "Didysis artilerijos menas" sugebėjo išlaikyti savo moksliškumą – galbūt jame nemažai aspektų, kurie šiandien atrodo juokingai, nesuprantamai?

– Tokių juokingų elementų tekste tikrai yra. Pavyzdžiui, veikale baklažanas yra laikomas kenksmingu augalu. Jis pateikiamas prie nuodingų mišinių receptūrų kartu su pelės smegenimis ar tulžingos ir nevaisingos moters menstruacijų išskyromis. Tokie dalykai, aišku, kelia šypseną, tačiau reikia suvokti, kad darbas buvo parašytas prieš beveik 400 metų. Baklažanas tuo metu tikriausiai atrodė gana keista, apetito nekeliančios spalvos daržovė. Mūsų regionui šis augalas buvo nepažįstamas, greičiausiai tai ir lėmė tokį jo vertinimą. Vis dėlto nemokslinių dalykų, kuriuos būtų galima nustumti į šalį, nėra daug. Veikalas įdomus ne tik karybos požiūriu, bet ir iš kultūrinės pusės. Pavyzdžiui, paskutinėje jo knygoje susisteminti antikos ir mitologiniai vaizdai – Lietuvoje šis antikos perteikimo modelis tikriausiai iki šiol nėra pralenktas.

Įdomu tai, kad "Didysis artilerijos menas" paties K.Semenavičiaus ir yra suvokiamas kaip menas, o mes daugiau akcentuojame karybą. Veikale jis daug dėmesio skiria grožio aspektui – ko pridėti į sviedinio mišinį, kad pašaudymas būtų gražus. Reikėtų suvokti, kad artileristai ne visą laiką praleisdavo kautynėse ar mūšyje, tačiau tam, kad išlaikytų savo gebėjimus, autoritetą ir paklausą tarp didikų, kurie galėtų juos samdyti, stengėsi organizuoti įvairius fejerverkinius pasirodymus įvairiose šventėse, triumfo ir pergalių minėjimuose ar netgi vestuvėse. Tokiais būdais artileristas galėdavo sublizgėti ne mažiau nei atvirame mūšio lauke.

Tad, kalbant apie veikalo moksliškumą, jame tikrai yra nemažai dalykų, kurie ir šiandien atrodo modernūs ir aktualūs. Galų gale, netgi citavimas pateiktas gana šiuolaikiškai. Juk tai – XVII a. vidurys, o tekste laikomasi visų citavimo taisyklių, jis puikiai sukomponuotas.

– Apie K.Semenavičių nėra žinoma daug. Galbūt beverčiant veikalą pavyko sužinoti daugiau jo biografijos detalių?

– Beveik ne. Pavyko sužinoti tik tiek, kiek jis save pristato įžangoje. Belieka spėlioti dėl K.Semenavičiaus tautybės – lieka neaišku, ar jis buvo lietuvių kilmės, o gal kilęs iš lenkuojančių Lietuvos didikų. Vienintelis akivaizdus dalykas, kad jis buvo lietuvis bajoras – taip ir pasirašo antraštiniame lape: Eques Lithuanus.

Aišku ir tai, kad išradėjas buvo Abiejų Tautų Respublikos karininkas. K.Semenavičius laiko save tiek Lietuvos, tiek Lenkijos žmogumi ir tokiu būdu visiškai atliepia ATR pilietybę. Veikale jis taip pat šiek tiek kalba apie santykius su karališkuoju dvaru, įtakingais mecenatais. Užsimena ir apie žavėjimąsi Lietuvos karvedžiais bei karo etmonais, dalyvavimą mūšiuose. Vis dėlto, apie savo asmeninį gyvenimą K.Semenavičius daug nerašo, tačiau kalbėdamas apie veikalo pasirodymą mini, kad šeima norėjo jį išugdyti politiku, bet jis pasirinko kario profesiją.

Deja, konkrečių K.Semenavičiaus biografijos faktų, be dalyvavimo kautynėse Nyderlanduose ir Lietuvos kariuomenės mūšiuose, tekste nėra.

– Kaip apskritai susidomėjote lotynų kalba? Kokia buvo šios kalbos padėtis sovietmečiu, kai studijavote?

– Rimčiau susidomėti šia kalba paskatino jos grožis. Prie mano pasirinkimo nemažai prisidėjo tuometis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanas Albinas Jovaišas, kuris mus, stojančius į aukštąją mokyklą, ragino pasirinkti klasikinės filologijos specialybę. Jo išsakyti gražūs žodžiai tapo puikia paskata. Žinoma, vėliau pasirodė, kad jie – tik įvadas, po to laukė ilgas ir sunkus darbas.

Sovietmečiu lotynų kalbos padėtis nebuvo labai palanki – ji buvo stumiama iš plačiojo gyvenimo, kadangi suvokta kaip bažnyčios kalba, ypač Vakarų krikščionybės. Suprantama, ją studijuojant galima tyrinėti istorinius tekstus – ne tik antikos, bet ir lietuviškus. Tad atkūrus nepriklausomybę laukė tikras lotynų kalbos pakilimas. Vis dėlto dabar ši banga vėl yra nuslūgusi vos ne iki sovietinių laikų lygio. Iš tikrųjų lotynų kalba šiandieniniame pasaulyje vis dar yra labai reikalinga ir svarbi, todėl tarptautinėje erdvėje galima išgirsti pasiūlymų ją padaryti bendrine. Pavyzdžiui, pasiekti, kad ji taptų pagrindine ES kalba vietoje anglų. Tokie judėjimai, siekiantys prikelti lotynų kalbą naujam gyvenimui, yra ypač stiprūs Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Tad neretai tenka susidurti su tais, kurie puoselėja klasikinės kalbos tradicijas, tačiau Lietuvoje lotynų specialistų jau pradeda trūkti.

– Lotynų kalba šiandien vis dar svarbi teisėje, medicinoje, ji dėstoma aukštosiose mokyklose. Tačiau vyksta ir kiti procesai – pavyzdžiui, medikai pastebi, kad jaunieji kolegos vis rečiau taisyklingai vartoja šią kalbą, nevengia sutrumpinimų. Galbūt lotynų kalba ne tik nyksta, bet ir transformuojasi?

– Lotynų kalbos populiarumas slūgsta ir jai atsiranda naujų grėsmių. Kalbant apie jos tarimą, mes vadovaujamės vadinamuoju tradiciniu, kitaip sakant, viduramžišku tarimu. Manoma, kad taip buvo tariama, kai lotynų kalba pasiekė Lietuvą. Šios tradicijos laikosi visas mūsų regionas – lenkai, rusai, latviai. Tačiau, pavyzdžiui, italai taria kitaip  – jie kalbėdami lotynų kalba turi garsą "č". Mus šie pokyčiai taip pat greitai gali pasiekti. Neišvengsime to, jei vis mažiau dėmesio skirsime kalbos dėstymui aukštosiose mokyklose ir neturėsime pakankamai profesionalų, kurie galėtų išlaikyti mūsų tradiciją. Džiugu, kad bent Lenkija ir kitos šalys puikiai sprendžia šią situaciją. Mūsų vartojamas tradicinis tarimas skiriasi ir nuo rekonstruotojo – kai bandoma atkurti, kaip galėjo būti tariama, pavyzdžiui, II a. pr. Kr.

Gaila, kad Lietuvoje lotynų kalbą vartoja tik nedidelis akademikų ratas. Kad ir lituanistai – anksčiau šios krypties studentai mokydavosi kur kas daugiau lotynų, šiandien kai kurie jų šios kalbos net išvengia. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie kitų krypčių studentus. Vis dėlto, jaunieji medikai vis dar išlaiko tradicijas, bent jau kol senoji karta vis dar dėsto LSMU. Prieš lotynų kalbą vis dažniau juntamas ir anglakalbių spaudimas, bandymas šią kalbą išstumti, argumentuojant, kam reikia lotyniškų pavadinimų, kai galima vartoti angliškus. Beje, anglų leksikoje galima priskaičiuoti daugiau kaip 75 proc. lotynų kilmės žodžių šaknų. Kad ir kaip būtų, kol kas padėtis Lietuvoje dar netragiška – vis dar turime tų, kurie moko lotynų kalbos, ir tų, kurie jos mokosi. Esame turtingi ir tekstų, kuriuos derėtų pagaliau išversti į lietuvių kalbą.

– Kaip ir kiekvienam užsienio kalbų žinovui, tikriausiai glaudus sąlytis su svetima kalba daro didelę įtaką jūsų pasaulėžiūrai – kaip jus per ilgus metus paveikė lotynų kalba? Galbūt, pavyzdžiui, skaitote tik senuosius autorius?

– Iš tikrųjų ši įtaka tikrai didelė. Lotynų ar kitos klasikinės kalbos studijavimas išmoko matyti smulkmenas, paprastai nepastebimas detales, išmanyti, kaip perteikti vieną ar kitą aspektą, jį iššifruoti ir priimti. Ar tai būtų didelis veikalas, kaip "Didysis artilerijos menas", ar mažesni tekstai, pavyzdžiui, marginalijos – paraštiniai užrašai knygose, tai yra tam tikra kalbos archeologija. Šie dalykai leidžia praeities pasaulį pamatyti šiek tiek kitaip, susistemina begalę aspektų, kuriuos tu, kitu atveju, matytum ir suprastum visai kitaip. Lotynų kalba tikrai turi savo galią, tad džiugu, kad kartkartėmis iš jos išversti tekstai sulaukia mūsų visuomenės dėmesio.

– Neseniai už "Didžiojo artilerijos meno" vertimą ir reikšmingus pastarųjų penkerių metų mokslinius tyrinėjimus buvote apdovanotas prestižine Martyno Mažvydo premija. Kaip manote, ar toks jūsų darbo įvertinimas gali turėti įtakos jaunuoliams, kurie galbūt dar tik galvoja apie būsimą filologinę kryptį?

– Manau, tikrai gali. Džiaugiuosi, kad buvo įvertintas būtent su lotynų kalba susijęs darbas, – tai tampa netgi gražia tradicija. Juk pernai šią premiją pelnė literatūros istorikas Sigitas Narbutas, kuris iš lotynų kalbos išvertė didžiulį Alberto Kojalavičiaus-Vijūko veikalą "Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas". Todėl galiu teigti, kad lotynų kalbos tradicijos dar gyvuoja, o tokie įvertinimai palaiko aukštą jos lygį ir tampa paskata jauniems žmonėms, kurie galvoja apie pasirinkimą eiti šiuo keliu. Šis svarbus apdovanojimas yra tarsi signalas, kad lotynų kalbos specialistų darbas yra reikalingas visuomenei, galų gale mūsų kultūrai ir savęs pažinimui. Žinome, kad egzistuoja tam tikri mums svarbūs veikalai ir raštai, tačiau kalbos barjeras sutrukdo juos pažinti, pradeda rodytis, kad jie – ne mūsų. Tačiau šiuos tekstus prakalbinus lietuviškai, atsiveria istorijos lobynai.

Šiais išmaniųjų technologijų laikais mes gauname tiek informacijos, kad viskas atrodo ranka pasiekiama. Įvairūs interneto vertėjai sudaro įspūdį, kad galima suprasti bet kurią kalbą – tereikia suvesti tekstą į laukelį ir jį vienu kompiuterio pelės mygtuko spustelėjimu išversti. Tačiau susidūręs su sudėtingu tekstu žmogus suvokia, kad dirbtinis intelektas kol kas padėti tikrai negali. Tad senųjų kalbų išmanymas yra ypač svarbus – šių specialistų nepakeis jokios išmaniosios programėlės.


Unikali knyga

1650 m. Amsterdame išleistas veikalas "Didysis artilerijos menas" daugiau nei du šimtmečius Europoje buvo naudojamas kaip pagrindinis artilerijos vadovėlis.

Iki pat XVIII a. pabaigos neatsirado kito karo menui skirto veikalo, kuris pralenktų šį. Net ir XIX a., pasikeitus karybos taktikai, šis leidinys liko klasikiniu darbu, su kuriuo stengėsi susipažinti tiek mokslo, tiek kariuomenės atstovai.

K.Semenavičius pirmasis surinko ir apibendrino visas žinias apie raketas, išpopuliarino kietojo kuro (parako) reaktyvinį variklį, su visais brėžiniais pateikė nuosekliojo jungimo daugiakopės raketos principą, kuris vėliau, jį ištobulinus, atvėrė kelius į kosmosą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

>aitvarui

>aitvarui  portretas
Pastatytas jam paminklas.

aitvaras

aitvaras portretas
Kodel iki siol jam paminklas Lietuvoje nepastatytas,Ar taip lietuviai gerbia savo zymius zmones.Zydams ant kiekvieno kampo stato,o saviems sunkiai gimdo paminklus.Kas per tauta,genofondas matyt sunaikintas per karus ir sukilimus,vien mizniai liko.

augis

augis portretas
Jei koks asilas neturi ka parasyti komentare,tai geriau tegul ir neraso.Cia pora tokiu asilu islindo,po du tris kvailus zodzius parase.
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių