Su liaudies šokiu ir daina – neišskiriami

"Serbentėlė" garsina Domeikavą

Domeikavos gimnazijos vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio "Serbentėlė" garsina seniūniją kaip liaudies dainą ir šokį mylinčių vaikų kraštą. "Serbentėlė" paneigia gajų stereotipą, esą etnokultūra, folkloru šiuolaikinius vaikus sudominti sudėtinga. Keturiose "Serbentėlės" amžiaus grupėse dainuoja, groja ir šoka per 80 moksleivių. "Iš kai kurių klasių po vieną kitą vaiką ateina, o iš kitų – beveik pusė klasės. Tie, kurie ateina po vieną, pasitaiko, prasidėjus paauglystei nubyra. O jei ateina visa grupelė, visi ir laikosi", – užsimena "Serbentėlės" vadovė Daiva Bradauskienė.

Mano serbentai – didžiulį kolektyvą meiliai vadina D.Bradauskienė. Baigusieji gimnaziją "serbentai" su kolektyvu atsisveikina sunkiai. "Kai kurie dvyliktokai sako: mes ateisime ir kitais metais, ar priimsite? Nevarau, tie vaikai vėliau natūraliai nubyra – tapę studentais, jie tiesiog fiziškai nespėtų lankyti dieną vykstančių repeticijų. Atskiros suaugusiųjų grupės prie "Serbentėlės" nesteigsiu. Negaliu persiplėšti: su skirtingomis "Serbentėlės" amžiaus grupėmis dirbu atskirai, šiuo metu ir LSMU Veterinarijos akademijos folkloriniam ansambliui "Kupolė" man tenka vadovauti, o kur dar biologijos pamokos gimnazijoje, kurioms taip pat reikia pasiruošti", – užsimena charizmatiška biologijos mokytoja ir kolektyvo vadovė.

Vyksta visa grupė

Ar iš kiekvieno vaiko galima išauginti dainorėlį? "Kartu su kitais dainuoti gali kiekvienas, bet vedančiuoju dainininku gali būti tas, kuris turi muzikinių gabumų. Jei neduota, tai ir nebus. Vedantysis turi sugebėti išlaikyti natą, net jei kas pašonėje ir traukia pro šalį", – sako D.Bradauskienė.

Aukso paukštės laureatai "Serbentėlės" nariai per devyniolika ansamblio veiklos metų yra išmaišę nemažai Europos šalių. "Buvome pakviesti koncertuoti Australijoje – ten būtume gavę visą išlaikymą, reikėjo tik už lėktuvo bilietus 600 dolerių susimokėti. Tačiau tik keletas kolektyvo vaikų galėjo susimokėti. Panašiai ir su Amerika buvo. "Serbentėlę" lanko daug vaikų, kurių tėvai nėra pasiturintys, rėmėjų mes taip pat neturime. Be to, laikausi principo, kad, jei esame kažkur kviečiami, vyksta visa tam tikra "Serbentėlės" amžiaus grupė. Būna: sako, priimsime devyniolika. Sakau: mūsų 21. Arba atvažiuojame visi, arba nė vieno", – principingos, visiems vienodos pozicijos laikosi D.Bradauskienė.

Per ugnį, vandenį ir triūbas

"Visi mes esame perėję ugnį, vandenį ir vario triūbas", – šypsosi Babtų kultūros centro pučiamųjų orkestro "Algupys" vadovas Jonas Girnius. Prieš 45 metus įsikūrusio kolektyvo atliekamus maršus anksčiau dažnai būdavo galima išgirsti tiek per babtiškių vestuves, tiek per laidotuves. "Būna, kad ir dabar mus pakviečia prie santuokų rūmų pagroti. O tradicija laidoti su, liaudiškai tariant, dūdų orkestru, apie 1995 m. nunyko. Nors per orkestrantų ar jų artimųjų laidotuves mes vis dar grojame", – sako 25-erius metus "Algupiui" vadovaujantis J.Girnius. Jis "Algupyje" groja nuo pat orkestro įsikūrimo. Pašnekovo žodžiais, per tą laiką repertuaras pasikeitė iš esmės. "Sovietmečiu gryną orkestrinę muziką grodavome. Anksčiau – valsas, polka, maršas, ir viskas. Dabar smagesnę muzikėlę – estrados, džiazo – daugiau grojame. Susigalvojame, kokį kūrinį norime groti, paprašome kompozitorių, kad mums aranžuotų, ir grojame", – pasakoja orkestro vadovas.

Nors per "Algupio" gyvavimo metus keitėsi tradicijos ir orkestro atliekama muzika, tačiau viena Babtų muzikinė tradicija išliko – orkestrantai per išleistuves visuomet lydi Babtų abiturientus iš gimnazijos į Sodininkystės ir daržininkystės instituto salę, kur vyksta šventė. Eitynės nutįsta per pusę miestelio, kasmet tai tampa ne tik gimnazijos, bet ir visos Babtų bendruomenės įvykiu.

Vienintelis pakaunės orkestras

"Algupys" – vienintelis suaugusiųjų orkestras pakaunėje. Be jo neapsieina didesnės Kauno rajono šventės, jis – nuolatinis respublikinių dainų švenčių dalyvis. Didžiausias kolektyvo pasiekimas – Lietuvos pučiamųjų orkestrų čempionate laimėtas Grand Prix diplomas. Vis dėlto įspūdingiausiu pasirodymu kolektyvo vadovas vadina koncertą tarptautiniame festivalyje Italijoje. "Ten buvo išskirtinė scena ir išskirtinė publika", – prisimena J.Girnius.

Prieš porą metų vyrišką "Algupio" kompaniją papildė dailiosios lyties atstovės – susibūrė orkestro šokėjų grupė. Šokėjos, kurių dauguma gimnazistės, per iškilmingas eitynes, o jose "Algupio" kolektyvui tenka dalyvauti gana dažnai, šokio žingsniu žengia orkestro priekyje. "Orkestro vyrams dabar linksmiau", – šypsosi kolektyvo vadovas.

"Algupyje" groja trijų kartų atstovai, kurių jauniausiam – dvylika, vyriausiam – beveik 70 metų. Pamaina vyresniesiems orkestrantams auga Babtų gimnazijoje – čia suburtam pučiamųjų orkestrui vadovauja Justinas Straukas iš "Algupio".

Vario triūbos vilioja ne tik vietinius: kolektyvo gretose – keturi kauniečiai. "Atvažiuoja tie vyrai iš miesto, kur pučiamųjų saviveiklos kolektyvų nėra likę. Kas jaunystėje Kauno technologijos universiteto orkestre grojo, kas – kitur, tą bacilą pasigavęs, ilgam suserga. Su triūbom kaip toj reklamoj: kartą paragavęs, negali sustoti", – žinomą reklaminį šūkį prisiminė J.Girnius.