Su kuo valgomas šiuolaikinis menas?

Režisieriaus Andrzejaus Wajdos visuomenei mažai žinoma kūrybos pusė, lietuvių ir užsienio menininkų sukurti kino, video-, fotomeno darbai, instaliacijos – visa tai galima išvysti festivalio "Kaunas mene. Sklaida. Pažintys" antrosios dalies parodose ir projektų pristatymuose.

Kino kalbos novatorius

Bene didžiausias dėmesys šioje šeštojo tarptautinio šiuolaikinio meno festivalio "Kaunas mene" dalyje skiriamas garsiausiam pasaulyje Lenkijos kino režisieriui A.Wajdai. Plati paroda, pristatanti įvairiapusę kino kalbos novatoriaus, vieno iš Lenkijos kino mokyklos pradininkų, kūrybą, veikia M.Žilinsko dailės muziejuje. Čia galima pamatyti A.Wajdos filmų ištraukas ir trumpametražius filmus, dokumentinį filmą apie šį menininką, kuriame jis dalijasi prisiminimais apie kūrybos sąlygas sovietinėje pokario Lenkijoje ir galimybes apeiti cenzūrą, pasitelkus metaforinę kino kalbą.

Parodoje atskleidžiama ir Lietuvoje mažai žinoma A.Wajdos kūrybos pusė: piešiniai ir tapybos darbai. "A.Wajda yra prisipažinęs, kad kaip menininkas jis susiformavo Jano Matejkos vaizduojamųjų menų akademijoje Krokuvoje, kur studijavo tapybą. Vėliau šias studijas metė ir baigė Kino mokyklą Lodzėje. Tačiau ir tapęs metaforinio, asociatyvaus kino kūrėju, A.Wajda kino kalboje kartu liko ištikimas vaizduojamajam menui, dailei: kai kurios jo filmų scenos labai tapybiškos, kai kur jis interpretavo žinomus dailės kūrinius", – sakė parodos kuratorius Krzystofas Stanislawskis. Jis pabrėžė, kad tokios sudėties paroda, apimanti režisieriaus ir vaizduojamųjų menų atstovo kūrybos retrospektyvą, surengta pirmą kartą.

A.Wajdos kūrybos parodoje daug sąsajų su kitais garsiais, įtakingais Lenkijos menininkais. Parodoje eksponuojamus jo filmų plakatus kūrė garsūs Lenkijos dailininkai, nuotraukose iš filmavimo aikštelių – režisierius su garsiais aktoriais, kitų sričių menininkais. Trumpa pilnametražių A.Wajdos filmų programa rytoj prasidės šio garsaus kino menininko dedikacija revoliuciniam lenkų teatro režisieriui Tadeuszui Kantorui (1915–1990): filmas "Mirusi klasė" (1976) išplečia to paties pavadinimo T.Kantoro spektaklį ir suteikia jam naujų prasmių.

Sudėtingų klausimų neiškėlė

Atidarius kino grandui skirtą parodą, dalis publikos skubėjo į kitą festivalio renginį – menininkų iš Prancūzijos "Zwann Ei Collective" performansą "Apnėja" galerijoje "Meno parkas".

Performansas greičiau priminė šiuolaikinio šokio pasirodymą: ant galerijos sienų ir grindų rodant vaizdo įrašus, primenančius temstant sąmonei atsirandantį raibuliavimą akyse, prancūzų menininkė šiuolaikinio šokio kalba bandė išreikšti pagrindinę pasirodymo mintį: balansavimą ties šio ir kito pasaulio riba, kurį sukelia apnėja – kvėpavimo sulaikymas. Performanso autorius domino sąmoningos kai kurių žmonių dedamos pastangos ilgesniam laikui sulaikius kvėpavimą, beveik alpstant patirti ribines sąmonės būsenas. Sukurti šį performansą menininkus įkvėpė tiek "nekalti" vaikystės žaidimai, sukeliantys pridusimą ar alpimą, tiek perversiški ir itin rizikingi suaugusiųjų erotiniai žaidimai, ne vienu atveju pasibaigę jų dalyvių mirtimi.

Performansą publika vertino nevienareikšmiškai. Kauno šokio teatro "Aura" vadovė Birutė Letukaitė, prancūzų pasirodymą stebėjusi kartu su "Auros" šokėjais, apibendrino: "Kūrinys manęs nesukrėtė, bet aš tiek visokių šokio pasirodymų esu mačiusi, kad mane sukrėsti sunku."

"Vis duodu išankstinių kreditų šiuolaikiniam menui, bet kiekvienąkart juo nusiviliu", – dar nesibaigus performansui palikdama galerijos erdvę sakė neprisistačiusi mergina.
B.Letukaitė pastebėjo, kad eidami į šiuolaikinio meno renginius kai kurie žiūrovai tikisi gauti paruoštus atsakymus. "Tačiau šiuolaikinis menas atsakymų nepateikia – jis tik  kelia klausimus. Tiesa, labai sudėtingų klausimų šis performansas man neiškėlė taip pat.

"Šiemetis festivalis "Kaunas mene" orientuotas į plačiausią auditoriją: pristatomi kūriniai, projektai turėtų būti suprantami ne vien menininkų ir menotyrininkų bendruomenei. Kad būtų aiškiau, einančiai į šiuolaikinio meno renginius publikai visada patariu iš anksto pasidomėti, kas vyks, paskaityti kūrinių aprašymus – šiuo tikslu mes esame parengę nemokamą festivalio leidinį, kurį dalijame į kairę ir į dešinę", – ragino galerijos "Meno parkas" direktorius, festivalio "Kaunas mene" vadovas Arvydas Žalpys.

Filmą "ištraukė" iš ekrano

Kitoje "Kaunas mene" erdvėje – galerijoje "Post" – pristatomi kino, videomeno darbai ir instaliacijos. Čia eksponuojami savarankiškai ir festivalio užsakymu menininkų sukurti projektai, tarp jų – "Magiškas prisilietimas", peržengiantis kino rėmus.

Pasakos bruožų turintis 17 minučių trukmės jauno danų kino režisieriaus Tobias Gundorffo Boeseno filmas tuo pačiu pavadinimu turėtų nesunkiai rasti kelią į publikos dalies, galbūt ir visai nežinančios, su kuo valgomas šiuolaikinis menas, širdis. Kita projekto dalis – Agnės Matulevičiūtės instaliacija – greičiausiai bus įdomesnė būtent šiuolaikinio meno mylėtojams. Jauna lietuvių menininkė sukūrė filmo plėtinį: padėjo filmui nužengti iš ekrano į garsą ir fotografiją.

"Šio filmo garso takelis turtingas įvairių, kartais – paslaptingų – garsų, kuriuos sukeliančių objektų filme neišvystame. Aš sumaniau šiuos garsus vizualizuoti: netiesioginiu, asociacijų, metodu susiejau juos su fotografijomis. Norėdama fotografijas priartinti prie kino, kurį riboja ekranas, naudojau veidrodinį principą: fotografijas sudvigubinau, naudojau įprastą ir apverstą vaizdą. Taip atsirado tam tikras kompozicinis rėmas, artimas ekrano rėmui", – paaiškino jaunoji menininkė.

Mintis kiną išplėsti kitomis medijomis gimė kuratorei Ievai Vitkauskaitei. Ji surado menininkus, galinčius įgyvendinti šią idėją: kino filmą ištraukti iš ekrano ir kino salės rėmų ir parodyti, kaip filmas gali atlikti ir kitas funkcijas – tapti instaliacijos dalimi, duoti impulsą kitiems meno kūriniams atsirasti.

Sukelia daugybę asociacijų

Gretimoje salėje eksponuojamas Vokietijoje kuriančios lietuvių menininkės Patricijos Gilytės trijų projekcijų videomeno kūrinys "Tri – galaxian L4116". Trijuose ekranuose stebimas vaizdas sukurtas naudojantis itin paprastomis priemonėmis: menininkė nufilmavo daugybės žvakučių liepsną. Skirtinguose kadruose jos užsidega ir užgęsta tamsoje, taip kiekvienąkart sudarydamos kitokias eiles, jungtis ir asociacijas. O asociacijų čia – begalė: nuo minčių apie Vėlines ir mirusiuosius, laikinumą ir amžinumą, iki mirguliuojančių miesto žiburių, žvelgiant iš oro, ar tiesiog užsimiršimo žvelgiant į liepsną. Iš Kauno šis kūrinys keliaus į fotografijos ir videomeno mugę "MIA&D Fair" Singapūre, kur jį ir autorę pristatys kauniečių galerija "Meno parkas".

Galerijoje "Post" taip pat eksponuojamas tarptautinio videomenininkių kolektyvo "FemLink" 24 vaizdo darbų koliažas "Gyvybinis" ir Rimanto Milkinto "Projektas "X" – specialiai šiai erdvei sukurta skulptūrinė instaliacija, kurioje autorius žaidžia tvirtų ir minkštų, trapių ir ilgaamžiškų medžiagų ir jomis susijusių prasmių ryšiais

Kita dalis – lapkritį

Nemažas dėmesys šioje "Kaunas mene" dalyje skiriamas fotografijai. Kauno fotografijos galerijoje veikia austrų menininkės Lenos Lapschinos paroda "Medžiai ir poetai, miestietiškumas (Urbanisto abėcėlė)". Pasitelkdama fotografiją, menininkė tiria miesto struktūras, gatvių gyvenimą ir siūlo fotografinę-abėcėlinę kelionę po vieną JAV miestų.
Su JAV menininko Steve'o Yateso specifinės vietos instaliacijų paroda "Pagamintos būti fotografija" galerija "Meno parkas" dar plačiau atveria duris į naujai suremontuotą trečiąjį galerijos aukštą. Atidarymo dalyviai pastebėjo, kad JAV menininko sukurtos industrinių konstrukcijų iš Rytų ir Centrinės Europos fotografijos, papildytos pieštinėmis detalėmis, praplečia mansardinę, šlaitinio stogo ribojamą galerijos erdvę.

Kita festivalio "Kaunas mene" renginių dalis laukia lapkritį: vyks didžiulio žiūrovų susidomėjimo Venecijos bienalėje sulaukusio Latvijos menininko Kasparo Podnieko projekto "Rommelio pieninė", lietuvių Lino Liandzbergio, Artūro ir Roko Valiaugų projekto "Duona, vynas, laikmena" ir šiuolaikinio bulgarų videomeno projekto "Gyvenant postsocializme" pristatymai.