Su Kaunu susidraugavusi prancūzė paniro į mėlio gelmę

Kaunas ir Grenoblis – susigiminiavę miestai, todėl natūralu, kad rudenį šiame Prancūzijos mieste prisistatys kauniečiai dailininkai, o šiuo metu į savo parodą Kauno įvairių tautų kultūros centre kviečia tapytoja Anne Marie Redt, gyvenanti Grenoblyje.

– Ar Kaunas jūsų parodų žemėlapyje atsirado dėl Lietuvos ir Prancūzijos miestų giminystės?

– Taip, nors gimiau Lotaringijoje, tačiau jau seniai gyvenu Grenoblyje, kuris yra susigiminiavęs su Kaunu. Iš pradžių užsimezgė draugystės ryšiai tarp miestų, o paskui jau ir tarp žmonių. Susidraugavau su Algimantu Taruta, Birute Strakšiene, Alvydu Laiškoniu. Ši paroda jau buvo surengta Grenoblyje, paskui buvau pakviesta pas jus, į Kauną, ir tuo labai džiaugiuosi.

– Atvykote su savo vyru Micheliu Cailluet, kuris yra asociacijos "Menas be sienų" prezidentas?

– Taip, atvažiavome savo automobiliu. Anksčiau Michelis į Lietuvą atvykdavo 3–4 kartus per metus, nes rūpinosi labdara Lietuvai, už labdaringą veiklą jis apdovanotas Santakos ženklu. Kai Kaunas su Grenobliu susigiminiavo, iš pradžių jis buvo šios giminystės komiteto prezidentas.

Kita labai stipri Michelio aistra – menas, taigi natūraliai jis tapo ir asociacijos "Menas be sienų" prezidentu.

– Galbūt pažįstate ir lietuvių menininkų?

– Geriausiai pažįstų kaunietį dailininką Klošarą (Anatolijų Michailovą – red. past.). Dar prieš kelerius metus mane sužavėjo iš jo paveikslų spinduliuojanti jėga, stiprios, gilios sąsajos su gamta, primityvus impresionizmas ir nuoširdumas.

– Per parodos atidarymą minėjote, kad dailę pasirinkote dar vaikystėje. Kas maitina jūsų kūrybą?

– Mano kūryba kyla iš emocijų ir improvizacijų įvairiomis temomis. Temų, kurios tuo momentu jaudina ir nuneša į dar neištirtus pasaulius. Visiškai atsiduodu pojūčiams ir utopinėms formoms, kurias bandau tyrinėti, o šios formos transformuojasi į kūrybos ciklus. Ir nors man labai svarbi emocija, tačiau ir ji – ne pati svarbiausia. Paveikslas – tai nuotykis, susitikimas, nes, kad ir kaip būtų, dailininkas nedirba vienas, vien sau, jis kuria visiems, o tas apsikeitimas mintimis ir yra pats svarbiausias.

Neatsigėriu spalvomis, jos įaugo į sąmonę dar vaikystėje, kai gyvenau plieno lydymo regione Lotaringijoje, kur gamyklų kaminai dieną naktį leisdavo įvairiaspalvius dūmus ir versdavo patikėti, kad debesys nebūtinai turi būti mėlyni... Tai jie išmokė skirti pėdsakus, atspaudus, atsitiktinius ženklus sielos gilumoje.

Įkvėpimo semiuosi iš kiekvienos šio pasaulio dalelytės, neatsispirdama net mados pagundai ir įvairioms srovėms, nes noriu išsaugoti smalsumą ir sugebėjimą žavėtis. Pastaruoju metu mėginu savo kūryba tarsi rašyti gyvenimo knygą, į kurią nepastebimai įsilieja eskizai, padiktuoti laiko, tačiau vyrauja abstraktus meilės veidas. Nors savo jausmus išreiškiu saikingai, esu laiminga vien dėl to, kad galiu išlieti ant baltos drobės jausmų akimirkas, kurios virsta spalvomis.

– Ši paroda nukelia į mėlio gelmę. Tai gylio ir transcendencijos spalva.

– Labai bijau vandens, o mėlyna spalva asocijuojasi su juo, taigi savotiškai puoliau į vandenį norėdama įveikti baimę. Beje, ne vien su mėlyna spalva dirbu, čia tiesiog toks ciklas, kurį atvežiau į Lietuvą, nes jūsų šalis yra prie Baltijos jūros, manau, šio ciklo darbai jūsų žiūrovui bus artimi.

Man įdomus kiekvienos spalvos permatomumas, o ypač mėlynos, kuri atsiranda, kai išties giliai panyri į gelmę, kurioje atsiveria kiek kitokios spalvos. Man giluma asocijuojasi su aukščiu, nes panirus paprastai pajunti jėgą, kuri tave meta aukštyn.

– Minėjote, kad bijote vandens, vadinasi, taip giliai panirusi nebuvote? Padėjo meninė intuicija, fantazija?

– Menininkas savyje nešiojasi labai daug egzistencinio nerimo, kurį bando įveikti, ir neretai su juo žaidžia. Taip yra ir man.

– Per parodos atidarymą minėjote, kad menas daro žmogų laimingą ir protingą.

– Taip, šiuo metu Prancūzijoje vyrauja nauja meno aiškinimo tendencija: atliekami moksliniai tyrimai, kurie tik patvirtina teiginį, kad kai žmogus analizuoja ar tiesiog žvelgia į meno kūrinį, jo smegenys gauna tam tikrus impulsus ir organizme ima gamintis vadinamieji laimės hormonai.

– Turėjote omenyje žiūrovą. O menininkas? Kada jis būna laimingas?

– Menininkas tikrai niekada nebūna laimingas, bet jis nuolat tos laimės ieško ir visada būna kelyje. Tarkime, aš esu savotiška mazochistė: kai tapau – kenčiu, drobėje paprastai nepavyksta išreikšti tų jausmų, kurie manyje tuo metu verda, bet visa tai verčia judėti į priekį.

Paprastai kenčiantis žmogus tarsi atsitrenkia į savotišką sieną ir išgyvena itin skaudžią nelaimingumo būseną. Menininkui atsitinka kiek kitaip: kentėdamas jis ieško, eina tolyn, siekia tikslo, tobulybės, o tas ėjimas idealo link ir yra laimė, giliai viduje jis tą žino, taigi kenčia ar yra nelaimingas kiek kitaip. Nesakau, kad jam lengviau, bet jis savotiškai praskrodžia dugną.

– Taip, laimė greičiausiai niekada nebūna aiški ir baigtinė.

– Tai nepasiekiama žvaigždė, kuri verčia judėti, ir visa tai sudaro gyvenimo prasmę: lyg ir žinai, kad ji nepasiekiama, bet tas judėjimas, ėjimas to nepasiekiamo link ir yra laimė arba net gyvenimo prasmė.

– Taigi panirus į mėlio gelmę, visko neužgoš vien mėlyna spalva, atsivers ir daug kitų.

– Taip atsiveria spalvos embivalentiškumas, kontrastai – visas jos turtas.

– Žmogui, išgyvenančiam didžiulį liūdesį, skausmą ir panirusiam į neviltį, t. y. savotiškai pasiekusiam emocinį dugną, taip pat paprastai atsiveria gelmė arba bent jau kietas pagrindas, nuo kurio jis gali atsispirti, išnirti ir regėti įvairias spalvas.

– Tiesa. Ten, apačioje, neretai atsiveria nuostabūs dalykai arba tie, tikrieji, ir išnyri iš to dugno jau kitoks, pasikeitęs ar pakeistas ir dažnai – stipresnis. Nes tai, ką išgyvenai, ką radai, praturtina sielą. Kita vertus, žmonės labai susiję vienas su kitu ir matomais, ir nematomais saitais. Kalbant apie matomus – aš su žmogumi bendrauju ir perduodu jam savo sukauptą informaciją per paveikslus, spalvas. Tikiu, kad ieškantis ar žinantis žmogus tai perskaitys ir galbūt jam taps lengviau.

– Neišvengsime ir gana tradicinio klausimo: koks įspūdis atvykus į Lietuvą?

– Lietuvoje esu jau ketvirtą kartą. Pirmą kartą, kai atvykau, buvo labai egzotiškas įspūdis, ypač lietuvių kontaktas ir dialogas su gamta. Tarkim, vaikštinėdami viename miške apstulbome aptikę skulptūrą – iš medžio, šakų ir samanų sukurtą krokodilą. Prancūzijoje nieko panašaus nerasi.

Kai atvykome antrą kartą, nuvažiavome į Nidą ir, stebėdami saulėlydį Baltijos jūroje, patyrėme itin gilių emocijų, man iki šiol Lietuva asocijuojasi su saule, panyrančia jūron. Grįžusi į Prancūziją daug šia tema tapiau, kai ką atvežiau ir eksponuoju šioje parodoje.

– O dabar, kai atvykote, kokia jums pasirodė mūsų šalis?

– Atvažiavome su vyru ir abu matome nemažai pasikeitimų.

– Gerų ar blogų?

– Pridygę labai daug prekybos centrų (juokiasi). Vyras pastebėjo, jog labai akivaizdu, kad Europa daugiau pinigų davė Vilniui, o ne Kaunui, tai juntama ir važiuojant jūsų keliais automobiliu. Kad ir kaip būtų, visame pasaulyje turime labai daug draugų, tačiau galime tvirtinti, kad patys ištikimiausi yra iš Lietuvos.


Šiame straipsnyje: menininkėdailėAnne Marie Redt

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Jaunimas šturmavo varžytuves „Grok, Jurgeli“
    Jaunimas šturmavo varžytuves „Grok, Jurgeli“

    Šeštadienį Kauno sporto halėje vyko tradicinės linksmybės, kasmet pritraukiančios minias liaudiškos muzikos mylėtojų. Varžytuvės „Grok, Jurgeli“ šiemet vyko jau 48 kartą. ...

  • „Queen“ Kaune prikėlė roko karalių
    „Queen“ Kaune prikėlė roko karalių

    Legendiniai britų rokeriai „Queen“, net ir be grupės sielos Fredžio Merkurio Kauno „Žalgirio“ arenoje įvykdė planą „maksimum“ – klausydami senųjų kūrinių lietuviai kartu ir dainavo, ir verkė. ...

    6
  • Pelenės istorija pagal J. Straussą – nepelnytai užmirštas grožis
    Pelenės istorija pagal J. Straussą – nepelnytai užmirštas grožis

    Tai iškart atpažįstamas Johannas Straussas, tik dar niekur negirdėtas, – taip apie naująją Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą "Kita Pelenės istorija" sako spektaklio muzikinis vadovas Virgilijus Visockis. ...

  • Tai, kas neleis subyrėti Europai
    Tai, kas neleis subyrėti Europai

    Lapkričio 22–23 d. Kaune renkasi trylika Europos platformos "Magic Carpets" ("Stebuklingi kilimai") partnerių iš įvairių Senojo žemyno taškų. Kažin, ar verta stebėtis, kad šiai ES finansavimą užsitikrinu...

    2
  • Parodoje – melo dėsnių pasaulis
    Parodoje – melo dėsnių pasaulis

    Šiuolaikinio meno POST galerijoje veikia skulptoriaus Tomo Martišauskio instaliacijų paroda HABAS. Erdves užpildžiusi kompozicija kuria kelionę po iliuzijų ir melo dėsnių pasaulį. ...

  • Šauniausios Lietuvos kapelos susirungs Kaune
    Šauniausios Lietuvos kapelos susirungs Kaune

    Jau rytoj legendinės Kauno sporto halės stogą kilnos liaudiškos muzikos kapelos iš Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos ir Žemaitijos. Varžytuvėse „Grok Jurgeli 2017“ dėl taip aistringai geidžiamo nugalėtojos titulo rungs...

  • Kauno bienalės pamokose – įkvėpimo paieškos
    Kauno bienalės pamokose – įkvėpimo paieškos

    Šiųmetė Kauno bienalė savojo tikslo – tyrinėti, kokių paminklų kokiose erdvėse mums (ne)reikia – siekia subūrusi ne vien Lietuvos ir užsienio menininkus, bet ir moksleivius, kuriems parengtos specialios edukacinės programos. ...

    4
  • Restauratorius I. Stankus – mažas didis žmogus
    Restauratorius I. Stankus – mažas didis žmogus

    Ignas Stankus (1953–2013) dailininkas restauratorius, vienas svarbiausių restauratorių, naujam gyvenimui prikėlusių Pažaislio vienuolyną. Minint šio ypatingu kruopštumu pasižymėjusio dailininko mirties sukaktį, Kauno viešojo...

    2
  • Prancūzų ekspresionizmas: prisikelti peržengus ribas
    Prancūzų ekspresionizmas: prisikelti peržengus ribas

    Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje veikia unikali paroda "Šiuolaikinis prancūzų ekspresionizmas ir ne tik". ...

    2
  • Kuo kvepia M. K. Čiurlionio rūkas?
    Kuo kvepia M. K. Čiurlionio rūkas?

    Teiginiu, kad menas matomas ne akimis, bet širdimi, galėjo įsitikinti M.K.Čiurlionio dailės galerijos lankytojai, dalyvavę sensorinėje ekskursijoje "Pojūčių paveikslai". Šis unikalaus Lietuvoje ir pasaulyje "Pojūčių tea...

Daugiau straipsnių