Statistinis vienetas kūrėjo ložėje

Kritikuodamas šiuolaikinės masinės kultūros ženklus iš praeities ir dabarties perspektyvų, skulptorius Lukas Šiupšinskas reflektuoja supančią aplinką, akcentuodamas sarkastiškas jos briaunas. Menininko vaizduojamas pasaulis atrodo lengvas, nuotaikus ir šmaikštus, bet nepraradęs savo gylio. Kūriniuose skulptorius subtiliai balansuoja ties realistiško tikrovės atspindėjimo ir jos iliustravimo riba. Į "Autoportreto" svetainę šįkart jį ir pasikvietėme.

– Autoportretas – tai kopija, atspindys ar akcentuota mentalinės, dvasinės jausenos išraiška?

– Tai mentalinės būsenos, savitos pasaulėjautos ar kitų pajautų išraiška. Kopija ar atspindys gali būti paso nuotrauka arba asmenukė, bet net ir už jų dažnai slypi sociokultūriniai komentarai. Kitaip tariant, jeigu pasirenkama sudėtingesnė medija: tapyba, grafika ar, mano atveju skulptūra, tai natūraliai sufleruoja, kad kalbama nebe apie paviršinius dalykus.

– Kas tampa lemiamu faktoriumi pasirenkant autoportreto atlikimo techniką?

– Techniką padiktavo noras panaudoti bareljefą, kaip nuorodą į ikonas, šventųjų paveikslus, bažnytinį meną. Tai buvo reikalinga kūrinio idėjai atskleisti, bet ne autoportretui pataikauti. Kūriniui reikėjo statistinio, mano kartos atstovo bareljefinio portreto, todėl nusprendžiau kaip statistą panaudoti pats save.

– Kūrimo procesas vyksta remiantis natūra ar naudojantis fotografijos medija?

– Nei natūra, nei fotografija, tik impresijos ir įsivaizdavimai šiuo atveju duoda rezultatą. Galima atsiriboti nuo paviršinių vaizdų, naudoti tik tai, kas naudinga, reikalinga. Tarsi uogaujant – pasiimi tam tikrus bruožus ar detales reikalingas kūriniui.

Užbaigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus.

– Kuo remiatės ieškodamas autoportreto spalvinės išraiškos?

– Nemėgstu, kai spalva konkuruoja su forma, dėl to kūryboje naudoju juodus, baltus arba labai ryškius monochrominius spalvinius elementus. Atliedinau kelis vienspalviu taip pat margus šio bareljefo variantus iš gipso, betono, tačiau nenorėjau kūrinio perkrauti, todėl likau prie balto varianto.

– Ką kūriniui reiškia fonas?

– Šiame darbe nėra fono – viskas yra visuma ir vienas planas.

– Kūrinio formatas – formali kūrinio sudedamoji dalis ar požiūrio į save, savivertės išraiška?

– Formatas tikrai turi santykį tarp to, kiek laiko žadama praleisti dirbant / kuriant ir žiūrint į save. Nemanau, kad tam skirti daug laiko būtų sveika. Šiuo konkrečiu atveju formatą padiktavo optimalus dydis tarp to, kiek vietos turi užimti kūrinys, kad pradėtų veikti (ties šia riba ir sustojau).

 

– Kuo žvilgsnis į save, lipdant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Lipdydamas autoportretą išskiriu kelis momentus ir juos hiperbolizuoju, kaip ir piešdamas šaržą: atrandama tik tai, kas reikalinga ir autentiška, o visa kita yra detalės ir triukšmas.

– Kur fokusuojamas autoportreto žvilgsnis?

– Žvilgsnis fokusuojamas tarsi į nepažįstamąjį, kaip į statistą, kuris daugiau iliustruoja savo aplinką negu pats save.

– Autoportrete fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Tai yra to periodo, kuriame kūriau, fiksavimas: baigtas kūrinys jau išeksponuotas galerijoje, todėl aš – jau kitas žmogus. Tai ypač ryšku skulptūros žanre, kuriame procesas yra ypač imlus laikui.

– Kiek seansų truko nulipdyti šį autoportretą? Ar jų metu kito jūsų nuotaika, jausenos?

– Procesas truko apie keturis mėnesius, kartais grįžtant prie kūrinio. Nuotaikos ir jausenos gyvenime gali kisti, tačiau prie darbo grįžti tik su jam tinkančiu nusiteikimu. Kaip niekada nesumaišai paletėje esančių dažų į vieną spalvą, lygiai taip pat elgiesi ir su jausenomis bei nuotaikomis kūrybiniame procese.

– Ar kuriant autoportretą atsiranda baimių?

– Baimių – ne, atradimų – visada. Dar pradedu ir raukšlių rasti naujų, bet to baime nepavadinčiau.

– Kuo šis darbas skiriasi nuo kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Jame nesiekiau realistinio savęs atvaizdavimo. Su didele saviironijos doze norėjau reflektuoti eilinį savo kartos atstovą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Žinomos tekstilininkės M. Sinkevičienės darbuose gvildenama lietuviška istorija
    Žinomos tekstilininkės M. Sinkevičienės darbuose gvildenama lietuviška istorija

    Šiuo metu LR Užsienio reikalų ministerijoje, veikia žinomos tekstilininkės Marijonos Sinkevičienės paroda “Atmintis”. Paroda šiais metais jau buvo eksponuota: LR Seimo rūmuose, Vilniaus Rotušėje, Kėdainių daugiakult...

  • Keturios knygos vasaros popietėms <span style=color:red;>(apžvalgos)</span>
    Keturios knygos vasaros popietėms (apžvalgos)

    „Selfų slėnis“ Monika Budinaitė Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 Virtualiam tinklui tapus mūsų sąmonių ir kūnų tęsiniu, interneto fenomenai tampa ir visaverčiu kultūros objektu. Reiškinį įvairiais rakursais...

  • Brangiausias Kinijos filmas patyrė epinio masto nesėkmę
    Brangiausias Kinijos filmas patyrė epinio masto nesėkmę

    Brangiausias visų laikų Kinijos filmas, turėjęs 113,5 mln. dolerių (96,8 mln eurų) biudžetą, patyrė epinio masto nesėkmę ir iš kino teatrų buvo atšauktas jau pirmąjį demonstravimo savaitgalį, nes uždirbo tik 7,3 mln. dolerių (6,2...

  • Apie ką knygas rašo vabzdžiai?
    Apie ką knygas rašo vabzdžiai?

    „Ši knyga nėra žmonių parašyta“ – skelbia knygos anotacija. Ir ją perskaityti sunkoka – čia nei dantiraštis, nei piktografijos, nei raidynas. Tarsi ideogramos, bet nė vienas ženklas nėra identiškas ki...

  • „370“ vasaros kino repertuaras: ką verta pamatyti?
    „370“ vasaros kino repertuaras: ką verta pamatyti?

    Nors ir vasara, bet kino teatruose (ar kino teatruose po žvaigždėmis) bus ką veikti, ne tik slėptis nuo karščio. Dalijamės savo vasaros repertuaro rekomendacijomis (filmai kino teatruose rodomi šiuo metu arba bus rodomi vėliau ši...

  • Filmas „Izaokas“ atvers diskusiją apie tamsiąją istorijos pusę
    Filmas „Izaokas“ atvers diskusiją apie tamsiąją istorijos pusę

    Penkerius metus kurto lietuviško istorinio filmo „Izaokas“ komanda laukia, kai jį galės išvysti žiūrovai. Nors filmas beveik baigtas filmuoti, laukia postprodukcijos darbai, kuriems filmo kūrėjai lėšų neturi ir bando ja...

  • Milijonas žingsnių, šimtai eilėraščių
    Milijonas žingsnių, šimtai eilėraščių

    Misija baigta. Gegužę trys vyrai į Lietuvos miestus ir miestelius nešė lietuvių autorių poeziją. Naujieji knygnešiai. Jie – tai aktoriai Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas bei operatorius Edvinas Bandorius – žmonės, pėsčio...

  • M. Kavtaradzės „Vasara“ – apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma
    M. Kavtaradzės „Vasara“ – apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma

    Buvo „Vyrų vasara“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Sangailės vasara“, „Birželis, vasaros pradžia“. Daugiau nebetęsiu. Ką tuo noriu pasakyti? Pasidžiaugti vasara, filmais, kurie buvo, ir anonsuoti vieną, kuri...

  • Penkių muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti?
    Penkių muzikos albumų apžvalgos: kurį pasirinkti?

    THE STATION DRAMA (Self-released) Vieno esminių Lietuvos viešųjų ryšių specialistų Mykolo Katkaus grupė „The Station“ iš pradžių tik atrodė kaip ambicingas profesinės sėkmės sulaukusio vyro užmojis ...

  • Spektaklis „Voicekas“: apie žmogiškąją patologiją
    Spektaklis „Voicekas“: apie žmogiškąją patologiją

    2015-aisiais pilotas Andreasas Lubitzas pasiunčia savo vairuojamą lėktuvą myriop kartu su 144 keleiviais. 1836 m. Georgas Büchneris parašo dramaturgijos klasika laikomą pjesę „Voicekas“, kurios dėl ankstyvos mirties taip ir nesp...

Daugiau straipsnių