Solistas J. Janušaitis: be teatro neįsivaizduoju gyvenimo

  • Teksto dydis:

J. Janušaičio bagaže – per 50 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, suvaidinta daugiau kaip pustrečio tūkstančio spektaklių.

Prieš 35-erius metus Kauno valstybinio muzikinio teatro duris pravėrė ką tik Valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos akademija) baigęs dainininkas Juozas Janušaitis. Šiandien solisto bagaže – per 50 vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose, suvaidinta daugiau kaip pustrečio tūkstančio spektaklių.

60 metų jubiliejų ir buvimo scenoje 35-metį švenčiantis dainininkas puikiai žinomas ne tik teatro publikai, bet ir liaudiškos muzikos mylėtojams.

Aktyviai puoselėjantis lietuvių liaudies muziką, Lietuvos radijuje įrašė daugiau nei 30 duetų, su lietuvių muzikos ansambliu "Ainiai" koncertavo liaudiškos muzikos mylėtojams daugelyje šalių, su dainininku Česlovas Nausėda rengė koncertus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje.

– Per 35-erius metus teatro scenoje vaidinote daugiau nei 2000 spektaklių, kurių kiekvienas vis kitoks. Kokius vaidmenis mėgstate labiausiai?

– Nuo pirmojo vaidmens Lordo Tristano F.Flotowo operoje "Marta", iki šių dienų sukūriau per puššimtį vaidmenų. Bemaž be išimties tai charakteriniai vaidmenys. Nežinau kodėl, bet labiausiai limpa policininkų ir girtuoklių personažai. Gal kad beveik visi jie su komiškais elementais. Jie man ir brangiausi. Nors dauguma jų ne pagrindiniai, tačiau ne mažiau įsimintini (G.Kuprevičiaus operetėje "Kipras, Fiodoras ir kiti" vaidinau J.Tumą-Vaižgantą, I.Kalmano operetėje "Bajaderė" – Barmeną, daugybę kitų). Juolab kad mažytis vaidmuo labiau atriša rankas ir suteikia daugiau galimybių improvizacijai. Kuriant mažą vaidmenį režisierius dažniausiai leidžia naudoti daugiau spalvų. Toks vaidmuo nebūna griežtai įspraustas ir į muzikinius rėmus, tai suteikia nemažai laisvės kūrybai, yra didžiulė žodžio ir žaidimo laisvė, paįvairinta muzikos prieskoniu. Štai, kad ir Vilhelmas I.Kalmano operetėje "Silva" ar Monteronė G.Verdi operoje "Rigoletas". Pastarasis vos nesužlugdė mano, kaip dainininko karjeros. To spektaklio nepamiršiu kol gyvas būsiu, nes į prakeiksmo sceną taip įsijaučiau, kad beplėšiant ginklą iš užpuoliko rankų, butaforinio kardo dalis taip ir liko ano rankoje. Aišku, stovintys nugara į publiką ir veidu į mane choristai leipo iš juoko, kai aš, tramdydamas juoką, turėjau kuo įtaigiau ištarti fatališkuosius prakeiksmo žodžius. Arba Vilhelmas – visuomet lengvai įkaušęs ir nuolat krečiantis juokus. Tikrai nelengva kaskart sugalvoti kažką naujo.

– Jau ketvirtą dešimtmetį jus pažįstantys kolegos sako dažnai nesuprantantys, kaip sugebate suktis dirbdamas iškart kelis skirtingus darbus?

– Gyvenimas šalia teatro atsirado savaime, gal dėl neramaus mano būdo. Visą laiką norėjosi dar kažką nuveikti. Veiklą Šaulių sąjungoje pradėjau, nes tai ne tik karinė, sportinė, bet ir kultūrinė organizacija. Juk nuo Šaulių sąjungos ir dainų šventė prasidėjo. Prieškariu tai buvo pati stipriausia kultūrinė organizacija, vienijanti apie 80 orkestrų, per 100 chorų. Šios sąjungos iniciatyva įvyko svarbi prieškario pirmoji ir kitos dainų šventės. Dabar kuruoju organizacijos kultūrinę veiklą ir džiaugiuosi, kad jaunieji sąjungos nariai noriai dalyvauja mėgėjų meno kolektyvuose, nuolat vyksta meno kolektyvų apžiūros, koncertai, susitikimai ir įvairūs renginiai, kultūriniai projektai. O dar organizacinė veikla – na, kažkas turi tuos darbus nudirbti, nors ir nepaprasta išlaviruoti tarp teatro, poteatrinės veiklos ir šeimos, kuri likdavo labiausiai nuskriausta.

– Esate apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, Krašto apsaugos ministerijos Šaulių žvaigžde.

– Šaulių sąjungai atidaviau labai daug valandų, energijos, minčių. Ir tai neliko nepastebėta, mano triūsą įvertino.

– Jūs prisidėjote ir prie susivienijimo "Gerumo ąžuolas" įkūrimo.

– Susivienijimas "Gerumo ąžuolas" taip pat gimė natūraliai – tiesiog susirinko įvairių profesijų bendraminčiai: gydytojai, inžinieriai, aktoriai, dainininkai, verslininkai. Tai vis tas noras nuveikti kažką gero, būti naudingam. Pradėjome organizuoti įvairias akcijas, kurios tapo tradicinės. Na, kad ir pavasarį – inkilų kėlimo. Pernai jų iškėlėme per 100, taip pat daugiau kaip poros tūkstančių ąžuoliukų giraitę pasodinome. Akcijoje dalyvavo ir susivienijimo garbės narys, Jo Ekscelencija prezidentas Valdas Adamkus. Jis ąžuoliukus sodino žuvusiems lenkų kariams atminti.

– Ar abu sūnūs taip pat eina jūsų pramintu taku?

– Na, ne visai taip, vyresnėlis Liutauras pasirinko saksofoną, nors dar mokėsi groti akordeonu kaip ir mano brolis, bet juo nesusižavėjo. O štai grodamas saksofonu, jau po trejų metų skynė laurus respublikiniame konkurse. Baigęs Berklyje džiazo koledžą, labai sėkmingai muzikuoja toliau. Jaunėlis Lukas savo kolekcijoje turi daugiau nei 20 medalių, kuriuos iškovojo įvairiose irklavimo varžybose. O po treniruočių jis mokosi groti mušamaisiais.

– Kaip elgtumėtės, jeigu gyvenimo ratas pradėtų suktis iš naujo ir atsirastų galimybė kažką keisti?

– Ko gero, nekeisčiau nieko – kartočiau viską iš pradžių ir lygiai taip pat, nes be muzikos būtų blogai. O ir teatras taip įaugęs į kraują, kad be jo vargiai įsivaizduočiau savo gyvenimą, juk čia sukurta daugiau kaip pusšimtis vaidmenų, suvaidinta daugybė spektaklių. Į sceną eita tūkstančius kartų.


Kas? I.Kalmano operetė "Monmartro žibuoklė", skiriama solisto Juozo Janušaičio 60-mečiui, kuriame jubiliatas atliks Fransua Paradizo vaidmenį.

Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Kada? vasario 22 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių