Smuiko rokerio širdyje – meilė klasikai ir rokenrolui

Rusų kilmės smuikininkas – dvyliktąjį veiklos sezoną pradedančio Kauno miesto simfoninio orkestro (KMSO) svečias. Kauniečių kolektyvas, įrašęs ne vieną kūrinį su tokiomis pasaulinio ryškumo žvaigždėmis kaip Dmitrijus Chvorostovskis, Ildaras Abdrazakovas ir Lawrence Brownlee, žada dar vieną nepakartojamą vakarą su mūsų šalyje iki šiol nekoncertavusiu atlikėju. Koncerto programoje – ne tik įspūdinga technika atliekamas Niccolo Paganini Koncertas Nr.2 smuikui ir orkestrui, bet ir paties A.Markovo sukurti kūriniai, pritaikyti išskirtiniam, specialiai šiam talentingajam muzikantui pagamintam, elektriniam smuikui.

Koncerto išvakarėse susitikęs su "Santakos" žurnaliste A.Markovas prasitarė, kad su neįprasta savo programa – pirmiausia klasika, paskui – roku, jis stengiasi į koncertus pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių.

– Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą į rankas paėmėte smuiką?

– Kadangi užaugau smuikininkų šeimoje, turėjau laimės anksti pradėti mokytis. Pirmą kartą smuiką į rankas paėmiau penkerių metų. Tėtis buvo pagrindinis mano mokytojas.

– Ar tai buvo jūsų idėja paprašyti tėvo, kad pamokytų groti, ar vis dėlto tai buvo tėvų sprendimas?

– Mane įkvėpė tėvas, motina, pats taip pat labai norėjau pradėti mokytis. Be abejo, tėvai pasinaudojo mano entuziazmu ir tėvas pradėjo mane lavinti.

– Labai dažnai žmogus, pradėjęs mokytis groti kokiu nors instrumentu, susiduria su dideliais sunkumais, nelengvai perpranta techniką. Kaip buvo jums?

– Aš jaučiausi taip, lyg groti smuiku man būtų visiškai natūralus procesas. Iškart supratau, kad smuikas yra mano pašaukimas, tarsi nuo pat gimimo žinojau, kad taip ir turėjo būti. Kai kurie iš mano kolegų susidurdavo su didesniais sunkumais mokantis, tačiau aš niekaip nesuprasdavau, su kokiais ir kodėl, nes man smuikavimas buvo įaugęs į kraują nuo pat pradžių.

– Ne paslaptis, kad klasikinę muziką mėgstate ne mažiau nei roką. Bet, pavyzdžiui, gitara – daug įprastesnis instrumentas atliekant sunkiąją muziką. Ar nesusiduriate su tokia kritikų nuomone, kad smuikas yra skirtas tik klasikai atlikti?

– Iš mano pusės viskas atrodo labai paprasta. Žymūs gitaristai, tokie kaip Jimi Hendrixas, Ericas Claptonas ir panašios žvaigždės, iškėlė ypač aukštą kartelę atliekant roko muziką, ir ji buvo pradėta sieti su abiem muzikos stiliais: tiek klasika, tiek roku. O būtent smuikininkų, grojančių ir kuriančių roko muziką smuiku, dar nebuvo. Visi žinomiausi smuikininkai priklausė klasikų kategorijai. Be abejo, tokios asmenybės kaip N.Paganini, iki maksimumo išvystė muzikos atlikimo smuiku techniką ir tai, ką jis darė, yra įspūdinga, tačiau smuiko pasaulyje vis vien dar nebuvo atsiradęs naujas J.Hendrixas. Tai mane ir įkvėpė – ta tuščia erdvė, kurioje nėra nė vieno smuikininko rokerio, galimybė ją užpildyti pačiam. Na, o atsakant konkrečiau į jūsų klausimą apie kritikus – man jie visiškai nerūpi. Aš jaučiu neapsakomą aistrą muzikai, tiek klasikinei, tiek rokenrolui. Žinau, ką darau, ir ką sako skeptikai, man tikrai nesvarbu.

– Savo koncertuose jūs sugebate suderinti klasiką ir roką, tačiau ar kada nors darote tokius eksperimentus, kad, pavyzdžiui atliekate vieną iš klasikinių 24 N.Paganini kapričo roko stiliumi?

– Kalbant apie atlikimo stilių, aš mėgstu naudoti ir atlikti originalią kūrinio versiją. Yra labai daug žmonių, kurie kryžmina įvairius muzikos stilius, roką paverčia elektronine muzika, elektroninę klasikine... Norite tikėkit, norite ne, aš esu puristas. Ir man – originalioji versija visuomet bus pati geriausia, aš nemėgstu kopijų. Galbūt todėl man taip stipriai patinka rokenrolas, ši muzika yra originali įvairiomis prasmėmis.

– Tai jokių mišinių jūsų koncertuose neišgirsime?