Skirtybių gausa A. J. Krištopaičio kūryboje

Paveikslų galerijoje vykstančią Adolio Jono Krištopaičio (1925–2000) kūrinių parodą aprašyti nelengva: tapytojas savo kūrybos nespraudė į jokius stilistinius rėmus, jo kūriniuose galima įžvelgti ir Amedeo Modigliani, ir Pablo Picasso, Henry Moore'o tapybos manierą bei abstrakcijas.

Parodos koncepcija

Parodoje, kurią kuravo menotyrininkė tapytojo anūkė Violeta Krištopaitytė, eksponuojami patys stipriausi ir geriausi jo kūriniai. Paroda pažymi ir 90-ąsias dailininko gimimo metines. Taiklus pavadinimas "Pa(si)matymai" – užuomina, kad nepažįstantieji A.J.Krištopaičio kūrybos čia gali su ja susipažinti, o tiems, kuriems pasimatymų su tapytoju jau ėmė trūkti, – bent simboliškai susitikti su dailininku.

Kaip pastebi V.Krištopaitytė, daugelis žmonių A.J.Krištopaitį pažinojo tik iš vienos kūrybinės pusės – arba kaip tapytoją, arba kaip dizaino kūrinių – ekslibrisų, plakatų, iliustracijų, logotipų, spaudos dizaino darbų kūrėją, arba kaip taikomosios grafikos, arba sieninės tapybos kūrėją. Paroda "Pa(si)matymai" norėta atskleisti menininko kūrybos platumą.

Kitas tikslas – parodyti, kaip menininkas prieidavo prie galutinių kūrinių idėjos įvaizdinimo, todėl greta kai kurių kūrinių eksponuojami ir jų eskizai. Be to, parodoje galima išvysti, anot kuratorės, "mažesnio kalibro" kūrinius: sieninės tapybos, taikomosios grafikos, dizaino darbų.

Skirtingų stilių įtaka

Parodoje pristatomi dailininko kūriniai, sukurti XX a. šeštajame–dešimtajame dešimtmečiais. Eksponuojama darbų gausa atskleidžia A.J.Krištopaitį buvus portretų meistrą, tačiau net ir kurdamas pagal šį žanrą jis nebuvo vienalytis. Pagal vaizdavimo manierą portretai skirstomi į kelias grupes.

Portretai, kuriuose galima atpažinti A.Modigliani tapymo manierą (pailginti kaklai, migdolo formos akys, kai kur pernelyg oranžinės spalvos veidai) – tokie kūriniai kaip "Agronomo Algimanto Rinkevičiaus portretas (Žemaitkiemio kolūkis)" (1982). Kiti portretai itin skulptūriški: veidai dažnai pailginti, įdubusiais skruostais. Mėlyna, pilka, geltona spalvomis kuriama portretuojamų asmenų nuotaika, kuri, beje, labai skirtinga. Vieni įkūnyti asmenys atrodo šalti, tarsi nenorėtų prisileisti prie savęs žiūrovų. Kitur jaučiama nostalgiška nuotaika.

Pailginto kaklo motyvas ir migdolinės akys pasirodo ir kūrinyje "Scenografė Juzefa Čeižytė" (1970–1975). Figūra, įkomponuota į mėlyną foną, primena ir P.Picasso mėlynąjį kūrybos etapą, kai kubizmu jo kūryboje dar nedvelkė. Pats A.J.Krištopaitis apie šį kūrinį sakė: "Yra momentų, kai žmogaus veide būna parašyta jo gyvenimo istorija." Itin skulptūriškas moters veidas, trumpi pilkšvi plaukai, veido bruožai modeliuojami pilka spalva. Skvarbiausios – akys: vandenyno mėlynumo, tarsi be vyzdžių. Tik akylesnis žvilgsnis pamatys katės akių vyzdžius – plonas juodas linijas, kurios sukuria dar didesnį ne tik portretuojamos moters charakterio, bet ir viso paveikslo paslaptį.

Norint geriau suprasti, kokius charakterio bruožus A.J.Krištopaitis norėjo perteikti, būtina žinoti, kad portretuose įamžinti asmenys dailininkui nepozavo, todėl įspūdžio, charakterių esminių bruožų pagavos akimirka juose labai akivaizdus. "Portretams renkuosi žmones daugiau iš kultūros sferos, nes juos geriau pažįstu, suprantu, galiu įsigilinti", – yra sakęs menininkas, tad nieko nuostabaus, kad portretuose pasirodo tokie kultūros atstovai kaip scenografė Juzefa Čeičytė, menotyrininkas Stasys Budrys, scenografijos maestro Liudas Truikys, skulptorius Robertas Antinis jaunesnysis ir kiti.

Savitas ekspresionizmas

A.J.Krištopaitis kartais vadinamas santūriu, kartu ir vienu intelektualiausių bei originaliausių Lietuvos tyliojo modernizmo atstovų. Anot V.Krištopaitytės, aštuntasis dešimtmetis dailininko kūryboje buvo pats stipriausias, brandžiausias ir įdomiausias.

Vienus iš parodoje esančių darbų, liudijančių kiek ankstyvesnį A.J.Krištopaičio kūrybos laikotarpį, būtų galima pavadinti tamsių konstrukcijų ir gamtos vaizdavimo bei grubiųjų potėpių etapu. Spalvos čia ryškios, potėpiai aiškūs ir gana grubūs, jaučiamas noras kalbėti ekspresionistine tapymo maniera.

Šio etapo kūriniuose pasirodo architektūrinės konstrukcijos – pastatai, tiltai, žibintai, autostrados, dalijančios paveikslus į kelis planus, kelis aukštus, tarpai tarp jų užpildomi tamsių spalvų potėpiais.

Nors kūriniuose gaji ekspresionistinė tapymo maniera, priešingai nei dauguma kitų tokia maniera tapiusių lietuvių dailininkų, A.J.Krištopaitis nenaudojo depresyvaus lietuviško rudens dirvožemio spalvų, atsisakė purvinomis spalvomis pripildytos drobės įvaizdžio. Veikiau priešingai: kiekviena spalva turi savo plotelį drobėje, o kai persipina su kita, tai labai nežymiai.

Beieškant gamtos aptakumo

Visiškai priešingi šiam etapui – abstrakčia maniera atlikti kūriniai. Abstrakcijas A.J.Krištopaičio kūryboje galima įžvelgti dar praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio darbuose, bet labiausiai jie matomi sukurtuose devintąjį dešimtmetį.

Tapytojo abstrakcijose spalvos jau ne tokios ryškios, dominuoja šviesiai pilka, žydra, švelniai mėlyna ir auksinė. Kitokia ir potėpių struktūra: nėra trumpais potėpiais užpildytų drobės plotų, vyrauja ilgi ir ploni, sukuriantys tiek pirminės šalnos įspūdį, tiek ir pirmojo lengvo ledo, kuris užkloja balas, įvaizdį, miške šąlančius plonus nuogų medžių kamienus bei šakas.

Kiti A.J.Krištopaičio kūriniai prašosi vadinami "gamtos aptakumo paieškomis". Į tokią kategoriją įeina aštuntojo dešimtmečio pradžios kūriniai: "Rudens laukai ir avys" (1974), "Uostas (Kuršių nerija)" (1972), "Jūra" (1974), "Neringa" (1972). Šiuose kūriniuose dominuoja banguotos formos, puslankiai, o potėpiai nebe tokie ryškūs, jais tolygiai padengiama drobė.

Šiuose darbuose dominuoja jūros tema. Kaip teigė pats menininkas: "Mėginau piešti visokias jūras. Yra mano jūra – tamsesnė, niūresnė. Yra jūra, kurią mato visi, arčiau tikrovės, arčiau gamtos. Jūra su debesimis, lietinga jūra. Neišsemiama tema."

Kūrinyje "Uostas (Kuršių nerija)" – tarsi milžiniškame vandens laše įkomponuoti balti laiveliai, o "Jūroje" – didžiulėmis bangomis per paveikslo drobę vilnijanti jūra, tuo pat metu sukurianti ir kalnų, kalvų motyvą. Šie kūriniai prašosi meditatyvaus žvilgsnio, kviečia pasinerti į aptakias gamtos formas.

Kiti darbai atrodo taip, tarsi būtų įkvėpti skulptoriaus H.Moore'o darbų – tokios pat grakščiai aptakios formos, formuojančios žmonių kūnus. Minėtini kūriniai "Kompanija" (1972), "Moderniškoji Madona" (1969).

Improvizuota studija

Parodos lankytojai kviečiami užsukti ir į mažytę improvizuotą menininko studiją, kurioje yra A.J.Krištopaičio kurtų eskizų – tiek portretų, tiek ir gamtos vaizdų. Portretus menininkas eskizavo greita maniera, keliais pagrindiniais štrichais, bandydamas išsaugoti kilusį įspūdį. Laivų, tinklų, architektūrinių elementų motyvų ekskizuose daugiau detalių, matyti ir šešėliavimas, jaučiamas atidesnis tinkamos temos ieškojimas.

Greta eskizų pristatomi pagal juos sukurti paveikslai. Štai žvelgiant į kūrinį "Žirgai" galima pamatyti, kaip kito spalvos, paveikslo kompozicija ir emocija.

Atidžiau susipažinti su kūriniais leidžia ir išplėstinės etiketės, kuriose nevengiama naudoti tapytojo citatų.

"Stoju prie molberto tik sujaudintas matytų vaizdų, iš anksto net nežinodamas, kaip atrodys galutinis paveikslo vaizdas, o turėdamas vien koncepciją, idėją..." – ši A.J.Krištopaičio mintis bene geriausiai leidžia išskaityti koncepciją ir idėjas, kurias jis norėjo sutalpinti į savo kūrinius.

Galerijos erdvėje suformuota ir atskirta susitikimo su menininku erdvė – demonstruojamas dokumentinis filmas, dokumentinės nuotraukos. Čia pat – ne tik paties menininko autoportretas, bet ir kitų menininkų nutapyti A.J.Krištopaičio portretai. Sukurta ir nedidelė instaliacija, tarsi sustabdyta menininko gyvenimo akimirka – neatskiriamą tapytojo bruožą galantiškumą simbolizuojantys švarkas, kaklaraištis, lagaminas su kūriniais.

Kas? A.J.Krisštopaičio paroda „Ps(si)matymai“.
Kur? Paveikslų galerijoje.
Kada? veikia iki gegužės 3