Skirtingas kartas jungia pagarba kūrybai

Kūryba – stiprioji pusė, sutartinai sako pedagogės ir mokinės duetas – tekstilės menininkė doc. Monika Žaltauskaitė-Grašienė ir šiais metais Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) Tekstilės katedroje magistro studijas baigusi Paulina Kunevičiūtė.

Su "Santakos" skaitytojais M.Žaltauskaitė-Grašienė (M.Ž-G.) ir P.Kunevičiūtė (P.K.) dalijosi mintimis apie menininko kelią, įkvepiančias ir palaikančias mokytojas, tekstilę, jos kaitą ir suartinusią – atminties – temą.

– Ar kūryba nuo vaikystės buvo jūsų saviraiškos forma? Koks buvo jūsų kelias link tekstilės meno? Kuo ši taikomojo meno šaka išsiskyrė iš kitų?

P.K.: Kelias į menus buvo netikėtas. Į Kauno dailės gimnaziją mokytis stojau sekdama paskui savo geriausią draugę. Mano šeima tam nepritarė, jie buvo įsitikinę, kad neįstosiu. Bet įstojau. Taip prasidėjo mano kelias. Dešimtoje klasėje, kai gimnazijoje reikėjo rinktis specialybės kryptį, dvejojau tarp tapybos ir tekstilės. Į tekstilę nuėjau dėl jos taktiliškumo, o susipažinusi su technikomis, supratau, kad noriu plačiau, giliau pažinti šią specialybę.

M.Ž.-G.: Mano kelias labai panašus į Paulinos. Šeimoje menininkų nebuvo. Viena jos dalis buvo medikai, kita – dėstytojai. Mano pasirinkimu šeimos nariai taip pat dvejojo. Vis dėlto buvau tvirtai apsiprendusi. Labiausiai mane paskatino  prof. Laima Oržekauskienė, su kuria susipažinau dar mokykloje. Ši menininkė padarė didelė įspūdį kaip asmenybė: jos intelektas, gyvenimo būdas, aprangos stilius. Būtent L.Oržekauskienė paskatino rinktis tekstilės specialybę. Kai stojau į VDA KF, tuo metu vekė taikomosios tekstilės katedra, joje buvo labai stipri pramoninės tekstilės kryptis, tačiau aš siekiau būti menininke, įprasminti save, gyventi su kūryba.

– Ar jau studijų metu identifikavote save kaip menininkes?

P.K.: Negalėčiau ir dabar pasakyti, kad esu menininkė. Šis įvardijimas man labai svarus ir daug reiškiantis. Menininkas man asocijuojasi su visuomenėje gerbiamu, inteligentišku, mąstančiu žmogumi. Manau, esu dar per jauna laikyti save menininke.

M.Ž.-G.: Kai baigiau studijas, menininko profesija buvo prestižinis dalykas. Galbūt toks mąstymas atėjęs nuo mūsų tėvų laikų. Menininkas – tai Dievo palytėtas, pažymėtas žmogus, nes jis prisiliečia prie esminių žmogaus gyvenimo prasmės klausimų. Tačiau dabar jaučiamas susiniveliavimas, menininko profesija tapo tokia pat kaip ir visos kitos. Ir įdomu, kaip šiuolaikinis jaunimas vertina menininko statusą, nes, kiek pastebiu, dabar būti menininku nebereiškia būti išskirtiniam, kitokiam. Todėl nedaug jaunų žmonių šią profesiją pasirenka, nes visiems akivaizdu, kad menininkui užsidirbti duonai yra sunkiau, todėl jį renkasi tik motyvuoti arba jaučiantieji savyje gilų norą išreikšti pasaulį tokia forma žmonės.

– Kada judvi susitikote?

M.Ž.-G.: Paulinai pirmame kurse vedžiau audinių dizaino kūrimo ir audimo paskaitas, kurių metu kūrėme skonio, kvapo audinius. Paulina kaip inspiraciją buvo pasirinkusi Indijos civilizaciją ir sukūrė įdomią, gražią, Indijos įkvėptą audinių kolekciją. Vėliau susitikome trečiame kurse, kuriame ji atsiskleidė kaip individualiai ir inovatyviai mąstanti asmenybė.

P.K.: Tačiau visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Visos jausdavome jos palaikymą tiek studijų, tiek peržiūrų metu. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

M.Ž.-G.: Studijuodama magistrantūroje Paulina pasirinko nagrinėti atminties temą, kurioje nuostabiai supynė (tarsi audinyje) individualias ir kolektyvines atmintis. Ši tema mus suartino, susiejo, nes ir aš ją nagrinėju savo kūryboje.

– Paulina, ką jums reiškia dėstytojos buvimas šalia, patarimai? Apskritai, kuo bręstančiam jaunam menininkui svarbus žvilgsnis į jo kūrybą iš šalies?

P.K.: Dėstytojo, mokytojo buvimas šalia reiškia labai daug. Studijuodama kiekvieną dieną galvodavau apie savo darbus, norėjau pasitarti, išgirsti kito nuomonę. Dėstytojos komentarai suteikė galimybę pamatyti papildomus savo darbų aspektus.

Visada, kai reikėdavo pagalbos, kreipdavausi į Moniką. Monika visad paskatindavo, nuramindavo, suteikdavo papildomos motyvacijos.

– O ką reiškia būti mokytoju? Ar tai didelė atsakomybė?

M.Ž.-G.: Studijuodamas jaunas žmogus turi daug laisvės, jaučiasi kūrėju, kupinu ambicijų ir tikslų, o išėjęs į gyvenimą susiduria su kitokia realybe. VDA KF Tekstilės katedros misija yra išauginti kūrybiškai ir plačiai mąstančias, savarankiškas, kuriančias asmenybes. Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti ir kurti unikalius dalykus. Šiuo metu Lietuvos tekstilės pramonė stabilizavosi, įmonės, kurios ištvėrė krizę, sėkmingai plečiasi, todėl į Tekstilės katedrą kreipiasi nemažai partnerių iš pramonės įmonių, norinčių bendradarbiauti, nes jiems reikia intelektualinių, kūrybinių produktų, todėl ir skatiname savo studentes susitelkti į kūrybą, kuri ir yra stiprioji mūsų pusė. VDA KF studijuojančių ir baigiančių studentų skaičius nėra didelis, tačiau tie intelektualiniai produktai, kuriuos gebame sukurti, yra autentiški, unikalūs. Plačiajam pasauliui, kuris šiuo technologijų laikmečiu tapo labai mažas, mes galime pasiūlyti ne gerai pagamintus daiktus, o mąstymo produktus, intelektualinius dalykus.

– Ar, pasirinkus būti tekstilės menininkėmis, niekada nekilo abejonių, noro išbandyti save kitur?

P.K.: Dėl tekstilės abejonių neturėjau. Nors dabar esu pasinėrus į apmąstymus, tačiau noriu sugrįžti į tą kūrybinį ritmą, kurio laikiausi studijų metu. Juolab kad turiu galimybę ateiti į katedrą ir pasinaudoti jos technine baze įgyvendindama savo idėjas.

M.Ž.-G.: Žinoma, laikui bėgant tai tampa gyvenimo būdu, ir dabar, kai manęs paklausia, ar nenorėčiau išbandyti kitos technikos nei žakardas (kuri yra sudėtingiausia audimo technologija), atsakau, kad dar yra neatrastų žemių šioje srityje. Kai surandi savo kryptį, pradėjęs gilintis suvoki, kad ribų nėra, randasi daugybė eksperimentavimo galimybių. Nors technika – tik viena kūrybinio kelio pusė.

– Kaip jūsų kūrybinėje trajektorijoje keitėsi paties tekstilės meno suvokimas? Ką naujo atrandate tekstilės mene?

M.Ž.-G.: Tekstilės medija yra labai plati, apimanti daug sričių: nuo pačios materijos iki mąstymo. Akademijoje studentes mokome įvairių technikų, kurias jos gali realiai panaudoti gyvenime, pavyzdžiui, pasidaryti šilkografijos tinklą, atspausti šilkografiją ant audinio, išausti audinį, pagaminti autorinį aksesuarą ir kt. Tai nėra tik žinios iš vadovėlių. Tačiau magistrantūros studijų metu daug laiko skiriame koncepcijos vystymui, tarpdiscipliniškumui. Tekstilė yra medija, kuri turi labai įvairias formas: nuo skaitmeninių dalykų iki tekstilinio mąstymo. Paulina magistro baigiamajame darbe plėtojo atminties temą, padarė tyrimą ir sukūrė instaliaciją, kuri vizualiai su tekstile nebuvo susieta, tačiau koncepcijos prasme gilinosi į atminties tinklą. Tai gražiai susisiejo ir atsiskleidė diplominiame darbe.

– Paulina, kaip keitėsi jūsų požiūris, suvokimas, temos, kurias renkatės analizuoti kūryboje (studijuodama ir baigusi studijas)?

P.K.: Atminties tema aktuali pasidarė tik magistro studijų laikotarpiu. Studijuodama bakalaurą gilinausi į tekstilės kaip medžiagos, audinio taktilines savybes, tekstilės pritaikymą aprangai, interjerui. Bakalauro studijos buvo skirtos tam, kad išmoktume technikų, žinotume, kaip jas panaudoti, pateikti ir taikyti, o studijuodami magistrantūroje gilinome žinias, suvokimą apie tekstilės mediją. Tai suteikė laisvės vystant temą ir galvojant apie jos pateikimą, įtaigumą, išmokė neprisirišti prie tekstilės, nes galbūt ji nėra koncepcijai geriausiai tinkanti materija, tačiau tekstilė visada lieka pagrindu, nes viskas prasideda būtent nuo jos.

– Kas jus inspiruoja kurti?

P.K.: Inspiracijos kyla iš įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, iš sesės piešinių. Nėra vieno konkretaus dalyko, kuris įkvėptų.

M.Ž.-G.: Visada yra kažkoks santykis su savimi ir kažkuo kitu, bei kažkuo, kas yra tik jausmas, intuicija. Mažiausia atsitiktinai pastebėta smulkmena, ar per žinias išgirsta naujiena, perskaityta antraštė įkvepia.

Aukštoji mokykla negali užtikrinti ją baigusiajam visų galimybių, tačiau gali paskatinti jauną žmogų mąstyti kūrybiškai, pasitikėti savo protu, gebėjimu fantazuoti.

– Kuo tekstilės menas aktualus šiandien? Ar būti tekstilės menininku perspektyvu?

M.Ž.-G.: Tekstilės pramonė atsigauna, todėl jaučiamas intelektinės kūrybos stygius. Įmonės ieško jaunų kūrėjų, kadangi vienas dizaineris, esantis įmonėje, negali aptarnauti kelių klientų, nes jų poreikiai skirtingi. Todėl reikia išplėstinės bazės, kad atsirastų kitoks braižas, nauja stilistika. Kiekviena įmonė turi specifinį segmentą, todėl gilinamės į jų poreikius, kalbame, diskutuojame, kokia nauda iš to studentui, akademijai, siekiame, kad bendradarbiavimas būtų lygiavertis. Reikia nusistatyti ribas, kad jis toks būtų. Tokia patirtis studentui yra svarbi, nes leidžia susidurti su gyvenimiška praktika, realiais užsakymais ir jų atlikimu. Studentės gauna naudos – išmoksta pristatyti savo darbų aplankus, susipažįsta su audinių kūrimo technologijomis ir pramoninės gamybos specifiškumu.

P.K.: Tačiau tikrosios kūrybos nebelieka. Kol esi studentas, gali kurti, o kai pradedi dirbti, nepaisant to, kad tavo darbas yra susijęs su specialybe, kurią baigei, turi derintis prie užsakovo poreikių.

M.Ž.-G.: Kalbant apie menininko kelią, yra galimybė dirbti dvigubą ar trigubą darbą – vieni dėsto, moko ir paraleliai vysto kūrybinę veiklą. Paulina sakė, kad išėjo iš visų savo galimų darbų ir dabar yra laikas pagalvoti, kur pasukti, ką daryti.

Dabar yra laikas, kai reikia apsispręsti, ar tikrai be kūrybos negali. Ir jei viduje kirba mintis, kurią jauti, kad turi įgyvendinti, reikėtų jos nepaleisti, nes tai galbūt ir yra atsakymas. Gal dabar atrodo, kad ta idėja niekam nebus įdomi, bet jei ją įgyvendinsi – ir pati pasidžiaugsi, ir galbūt dar kažkas pasidžiaugs, o tai suteiks stimulą judėti toliau. Juk menininkams yra galimybių: rašyti projektus, dalyvauti įvairiose programose, rezidencijose, yra galimybių gauti stipendijas, rengti personalines parodas. Tad, jei tik viduje justi tas vidinis kirbėjimas, galimybės pačios atsiranda.

Viskas šiam pasauliui yra reikalinga. Jei egzistuoja tuštuma, tai ir ji yra reikšminga. Manau, kiekvienas mūsų absolventas suranda nišą, kurioje reiškiasi.

*Povaizdis – tai kurį laiką akyse išliekantis regėto daikto antrinis vaizdas ar, per vaizdą iš apačios persišviečiantis kitas vaizdas. Interpretuojant šį apibrėžimą – dialogo tarp dviejų žmonių metu taip pat susiformuoja povaizdis vystomos temos atžvilgiu. Kiekvieno dialogo dalyvio požiūrio perspektyva pratęsia viena kitą, sukurdama ryšį tarp besikalbančiųjų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių