Skelbiami 12-osios Kauno bienalės menininkai

  • Teksto dydis:

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO|PRIEŠ ATVYKSTANT tyrinėja kelionę plačiąja prasme, tarpinę būseną, procesus ir metaforas, Kauno daugiasluoksnius kontekstus ir kultūrinį identitetą.

Birželio 7-ąją atidaroma paroda apjungs viešąsias ir parodines erdves nusidriekdama Kauno traukinių stotyje ir jos prieigose, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Parodą PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT sudarys 26 menininkų darbai, iš kurių net 9 – sukurti specialiai Kaunui.

Parodos koncepcija

12-oji Kauno bienalė tyrinėja kelionę, kaip miesto, turinčio sudėtingą praeitį ir klestintį kultūrinį identitetą, metaforą. Pažvelgę į ne tokią tolimą praeitį pamatysime, kad Kaunui teko išgyventi nemažai politinių pokyčių; buvo pereita iš vieno režimo į kitą. Net ir dvidešimt metų trukusį klestėjimo etapą, kai Lenkijai užėmus Vilnių tarp 1919 m. ir 1940 m. Kaunas buvo tapęs laikinąja sostine, miestas praleido laukime – pasiruošęs vėl susigrąžinti antro pagal dydį miesto titulą po pirmosios sostinės išvadavimo. Deja, po to sekė sovietų okupacija, po jos – nacistinės Vokietijos, ir vėl sovietų, kol galiausiai Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 m. Šalis tapo Europos Sąjungos nare 2004 m. Ši įvykių grandinė ne tik atkūrė Lietuvos suverenitetą, bet ir sugrąžino Kaunui antrojo pagal dydį miesto statusą su nepajudinama laikinosios sostinės pravarde. Šie nesibaigiantys pokyčiai panardino miestą į kolektyvinę amneziją, kurią paskatino prieštaringos skirtingų kartų patirtys. Laukdamas savo Europos kultūros sostinės kadencijos 2022-aisiais, Kaunas siekia susikurti kelią į ateitį, grįstą savo paties sąlygomis, mitologizuodamas sudėtingą praeitį, kad užrašytų naujų, dabarties pasakojimų.

PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT naudoja Kauno istoriją, kaip išeities tašką, kad galėtų išnagrinėti platesnę perėjimo sąvoką asmeninių patirčių ir tarpgeneracinių struktūrų kontekste. Parodoje matyti kaip dezorientacijos jausmas, lydintis šiuolaikinę mūsų egzistenciją pasauliniu mastu, susipina su konkrečiomis tautos kūrimo sociopolitinėmis realijomis Naujuosiuose Rytuose, kur alternatyvūs Europiniai susivienijimai po truputį atsiskiria nuo praeities režimų. Be šių istorinių ir geopolitinių naratyvų, parodoje ieškoma poetiškesnių strategijų, kurios padėtų pavaizduoti, o galbūt ir įveikti nesaugumo būklę. Norint susiorientuoti neaiškioje teritorijoje naudojamos absurdo, mistikos ir humoro išraiškos priemonės. Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT šie pereinamieji momentai traktuojami ne tik kaip kontempliacijos, laukimo ar abejonės galimybė, bet taip pat, kaip raginimas veikti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – ieškant savo vietos pasaulyje.

12-osios Kauno bienalės menininkai

12-ai Kauno bienalei specialius kūrinius kurs Jasmina Cibic (Slovėnija, gim. 1979), Johanna Diehl (Vokietija, gim. 1977), Inga Galinytė (Lietuva, gim. 1988), Christian Jankowski (Vokietija, gim. 1968), Laura Kaminskaitė (Lietuva, gim. 1984), Arturas Morozovas (Lietuva, gim. 1984), Robertas Narkus (Lietuva, gim. 1983), Tamu Nkiwane (Didžioji Britanija, gim. 1990), Andrej Polukord (Lietuva, gim. 1990), Mykola Ridnyi (Ukraina, gim. 1985).

Parodoje PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT taip pat bus eksponuojami menininkų Céline Condorelli (Didžioji Britanija, gim. 1974), Ieva Epnere (Latvija, gim. 1977), Aslan Gaisumov (Čečėnija, gim. 1991), Alberto Garutti (Italija, gim. 1948), Francesca Grilli (Italija, gim. 1978), Laura Grisi (Italija, 1939 – 2017), Bas Jan Ader (Nyderlandai, gim. 1942), Taus Makhacheva (Rusija, gim. 1983), Adrian Melis (Kuba, gim. 1985), Deimantas Narkevičius (Lietuva, gim. 1964), Amalia Pica (Argentina, gim. 1978), Karol Pichler (Slovakija, gim. 1957), Ghenadie Popescu (Moldova, gim. 1971), Naufus Ramírez-Figueroa (Gvatemala, gim. 1978), Balint Szombathy (Serbija, gim. 1950), Gediminas ir Nomeda Urbonai (Lietuva, gim. 1966, gim. 1968) darbai.

Londone kurianti menininkė iš Slovėnijos Jasmina Cibic kuria pasirodymus, instaliacijas ir filmus. Savo darbuose J. Cibic pasitelkia įvairiausias medijų ir teatrinių taktikų suteikiamas galimybes, padedančias pergalvoti ar pakeisti požiūrį į tam tikras konkrečias ideologines formacijas, ir įvairias joms apibrėžti skirtas priemones, kaip menas ir architektūra. Jos darbuose sutinkamos paralelės tarp nacionalinės kultūros kūrimo ir jos vertės siekiant politinių tikslų, skatinant žiūrovą apsvarstyti psichologinių ir minkštosios galios mechanizmų be laikiškumą, kuriais naudojasi autoritarinės struktūros, savaip perkurdamos ir keisdamos realybę. Berlyne kurianti autorė Johanna Diehl išsiskiria konceptualia fotografine akimi. Menininkė pirmiausia suformuoja idėją ar temą, o tuomet leidžiasi į paieškas, kūriniuose sujungdama ideologiją, propagandą, politiką ir nesėkmes.

Menininkė Inga Galinytė savo meniniuose projektuose yra eksperimentavusi su įvairiomis medžiagomis ir medijomis, bet jos naujos patirtys teatre, šokyje ir meditacijoje, atvedė ją į scenos menus. Tai viena iš jaunųjų Lietuvos talentų kartos menininkų, pasitelkianti tarpdisciplinines menų praktikas ir ieškanti geriausio mediumo kiekvienam iš savo projektų. Pasaulinį pripažinimą pelnęs šiuolaikinės multimedijos menininkas Christian Jankowski kuria Berlyne ir dirba su vaizdine medžiaga, instaliacija ir fotografija. Lietuvos menininkė Laura Kaminskaitė naudodama objektus ir kalbą, žiūrovų ir klausytojų protuose kuria netikėtus scenarijus ir pasakojimus. Fotožurnalistas Artūras Morozovas, per pastarąjį dešimtmetį nušvietė nemažai svarbiausių Lietuvos ir užsienio įvykių, bei reagavo į įvairias jautrias socialines problemas regionuose, juose vykusių konfliktų metu, ir po jų.

Menininkas Robertas Narkus savo praktiką apibūdina kaip „sutapimo ekonomikos aplinkybių valdymą“. Lietuvos menininkas suvienija įprastą ir absurdišką suvokimo, ekonomikos, troškimų ir senėjimo sampratą.  Tuo tarpu menininkas iš Didžiosios Britanijos Tamu Nkiwane  savo darbuose nagrinėja jį supančią aplinką ir iš praeities sklindančius virpesius, pasiekiančius mus surenkant ir perrenkant tam tikras medžiagas ir objektus. Autobiografinio tyrimo motyvai sustiprina autoriaus kūrybą – ar jos centre būtų Londono gatvių šiukšlės, ar, iš naujesnių projektų, mažiau pažįstama Zimbabvės aplinka. Menininkas visuomet komunikuoja tai, kas nematoma ir pamiršta: per ritualinius surinkimo procesus, rašytinį tekstą ir garsą. Andrej Polukord savo tapyba, instaliacija bei atlikimu ir vaizdo menu sukuria nenuspėjamą aplinką ir absurdiškas situacijas, kurios suteikia dvigubą reikšmę ir dviprasmiškumą. Kylantis Ukrainos menininkas, filmų kūrėjas ir  kuratorius Mykola Ridnyi, darbuose apima daugybę medijų nuo ankstyvųjų kolektyvinių akcijų viešosiose erdvėse, iki įvairių įvietintų instaliacijų, skulptūrų, fotografijos ir judančių vaizdų, kuriuos galima dažnai sutikti šiandieninėje jo praktikoje.

 

 

12-oji Kauno bienalė PO IŠVYKIMO | PRIEŠ ATVYKSTANT vyks birželio 7 – rugsėjo 29 dienomis Kaune. 12-oji Kauno bienalė organizuojama bendrakuratorystės principu, ją kuruoja kylančių kuratorių komanda: Daniel Robert Milnes (Didžioji Britanija/Vokietija), Elisabeth Del Prete (Didžioji Britanija), Lydia Pribišova (Slovakija), Neringa Stoškutė (Lietuva) ir Alessandra Troncone (Italija), konsultuojantis kuratorius Lewis Biggs (Didžioji Britanija).



NAUJAUSI KOMENTARAI

zita

zita portretas
Algiui Lavinkis, Algi, kito kelio nėra.

ALGIS

ALGIS portretas
Kas per velnias ta bianalė , NEGI NĖRA LIETUVIŠKŲ ŽODŽIŲ
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių