Šiurpios pasakėlės prieš miegą arba ko galime pasimokyti iš „baubų“

  • Teksto dydis:

Šiuolaikiniams vaikams sukelti švelnų baimės šiurpuliuką ne taip ir paprasta. Baugios pasakaitės didaktiškai pamokančios ko ir kaip nedaryti, įtaigios ir išsamios iliustracijos atjungiančios vaiko vaizduotę, žiovaujanti mama ar tėtis skaitantis tą pasakaitę prieš miegą. Tai tėvų duoklė vaikams. Bet ar visada taip buvo?

Kokie baubai gąsdindavo mūsų tėvus ir senelius? Nebuvo  „Scooby doo“ ir vaiduoklio „Kasparo“, net ir televizoriaus nebuvo, o šiurpuliukų norėjosi ir mažiems ir dideliems. Siaubo filmus atstojo vaizduotę įaudrinantys siaubo pasakojimai, kurie dažnu atveju prasidėdavo labai nekaltai, kulminacijoje klausytoją sustingdydavusi baimė, o pabaiga pasirodydavo racionaliai paaiškinama ir netgi komiška.

Vienas iš senųjų pasakorių Bronius Knygauskas (89 m.) ko gero drąsiai galintis save vadinti tikru vaiduoklių ir kitokių baubų specialistu, turi papasakoti ne vieną komišką – vaiduoklišką istoriją ir įvykį, nutikusį jo jaunystėje.

„Kuomet dar buvau jaunas bernas, eidavom su kaimo jaunimu į vakarones. Diskotekų, tokių kaip dabar nebūdavo, šokius pasidarydavome patys. Taigi vieną žiemos vakarą, jau po naujų metų, susitariau su kaimynu Jeronimu į šokius eiti. Laukiu sutartoje vietoje, o lauke šalta, net tvoros braška, o kaimynas vėluoja. Mane jau taip reikalas prispyrė, kad susiradau atokesnį kampą prie tvoros po krūmais, nusisegiau diržą ir tupiu.

Žiūriu, atlekia patvoriais Jaronimas. Manęs šabakštyne nemato, tai aš šokau iš to krūmo ir prunkštelėjau, kad palauktų. Tai jau kaip suspigo tas mano draugas, kaip dėjo į kojas, rūko ir nurūko. Nieko nesupratęs, nuėjau į šokius. O Jeronimo nėra. Kitą dieną nuėjau pas jį į svečius. Duris atidarė išsigandusi jo motka, besižegnodama pasakoja, kad sūnus velnią matė, atsigauti negali, greičiausiai protas pasimaišė. 

Išsigandau, kad mane apkaltins jos sūnų sužalojus, jei išsiduosiu, kad tas velnias tai buvau aš. Nieko nesakęs nuėjau pas savo senelę, kuri buvo žolininkė ir visokių burtų išmanė. Pagulėjo Jeronimas lovoje savaitę, pagėrė žolelių nuovirų ir atsigavo. Į šokius daugiau nėjo, bet kaime apie matytą velnią tikrą legendą sukūrė.“

Tai tik vienas iš pasakojimų, kuris kelia ir juoką ir vaizduotę sužadina. Gąsdinimų ir vaiduokliškų pasakojimų yra daug, o smagiausia kai jie pasakojami ir perduodami ateities kartoms ne per TV ekranus ar išmaniąsias technologijas, bet iš lūpų į lūpas.

Gegužės 19 d. visoje Europoje naktį atsivers muziejai ir kitos kultūros įstaigos „Muziejų nakties“ lankytojams. O vaiduoklių ir šiurpų ištroškusiems bus puiki proga apsilankyti Lietuvos liaudies buities muziejaus klojimo teatre, kur bus rodomas lietuviškas kinas su šiurpių, legendų bei padavimų motyvais. Po kino seansų bus galima pasivaišinti ant laužo kepta kiaušiniene, pajodinėti žirgais. Be to, lankytojai išgirs šiurpių pasakojimų ir visokių vaiduokliškų nutikimų.


Kas? Muziejų naktis’18.

Kur? Liaudies buities muziejuje.

Kada? Gegužės 19 d. 20 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

tam reikalui yra

tam reikalui yra portretas
gražių lietuviškų pasakų pvz "nė velnio nebijau". Yra ir kitų tautų pasakų su siaubo elementais, bet pamokančių ir vaikams priimtinų
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių