- Justė Litinskaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Šiuolaikinio meno kūrėja iš Lenkijos Karolina Freino dar mažai pažįstama Lietuvos žiūrovams. Jos kuriamas menas, kuriame susipina šiuolaikinio meno kūrybos strategijos, istorinis kontekstas ir netikėti pasiūlymai kiekvienam žiūrovui, intriguoja.
K.Freino – viena šiųmetės Kauno bienalės menininkių. Gyvą santykį su jos kūryba bus galima užmegzti jau šį rudenį Kauno parodų erdvėse.
– Kaip trumpai pristatytumėte save kaip menininkę?
– Esu vizualaus meno kūrėja, jau kone dešimt metų dirbanti viešojo ir įvietinto meno srityje. Visų pirma įgijau skulptorės išsilavinimą Varšuvos dailės akademijoje. Jau tuomet prasidėjo mano susidomėjimas viešomis erdvėmis. Vėliau, po metų, persikrausčiau į Veimarą Vokietijoje, ten studijavau pagal viešojo meno ir meninių strategijų programą Bauhauzo universitete.
– Dar būdama studente šiek tiek laiko praleidote ir Edinburge, Škotijoje. Kaip visa ši tarptautinė patirtis pakeitė jūsų požiūrį į meną?
– Škotijoje praleidau vos vieną semestrą, nes buvau ten išvykusi su studijų mainų programa. Man tai buvo vidinio tobulėjimo laikas. Viskas buvo kitaip nei gimtojoje Lenkijoje: spalvos, kvapai, kalba, tradicijos. Bandžiau su viskuo apsiprasti ir daug dirbau su savo menine kalba.
Patirtis, kurią įgijau Veimare, buvo jau visai kitokia. Ten studijavau dvejus metus kartu su penkiolika kitų studentų iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Visi jie atvyko iš skirtingų kultūrinių kontekstų ir atsivežė tik jiems vieniems būdingą estetiką. Kartu lankėme paskaitas ir daug kalbėjome apie tai, ką kiekvienas iš mūsų kuria. Tai buvo puikus kultūrinių mainų, bendravimo ir bendrystės kūrimo laikas, man tapęs dideliu kūrybiniu stimulu. Negana to, programoje, pagal kurią studijavau, daug dėmesio skirta viešajam menui ir šiuolaikinio meno strategijoms, o tai labai prisidėjo prie mano meninės strategijos formavimosi. Iki šiol kuriu įvietintą meną, laikinas instaliacijas viešoje erdvėje.
– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Iš kur semiatės įkvėpimo?
– Kiekvieną kartą mano kūrybinis procesas kitoks. Kartais mane įkvepia perskaitytas sakinys, pamatyta nuotrauka, nugirsta istorija ar aptiktas socialinis fenomenas. Labai mėgstu vaikščioti ir taip susipažinti su vietomis, kuriose dirbu. Man tai būdas jas pajusti. Taip pat visuomet labai atidžiai klausau, ką man pasakoja žmonės. Kartą dirbdama menininkų rezidencijoje Turkijoje iš vieno draugo, kuris tuo metu mokėsi turkų kalbos, išgirdau, kad turkų gramatikoje egzistuoja pasakoms skirtas laikas, vartojamas pasakojant istorijas, kurių pasakotojas nėra pats išgyvenęs. Šis faktas įkvėpė mane sukurti projektą apie žiniasklaidą ir jos manipuliacijas.
Kartą dirbdama menininkų rezidencijoje Turkijoje iš vieno draugo, kuris tuo metu mokėsi turkų kalbos, išgirdau, kad turkų gramatikoje egzistuoja pasakoms skirtas laikas, vartojamas pasakojant istorijas, kurių pasakotojas nėra pats išgyvenęs. Šis faktas įkvėpė mane sukurti projektą apie žiniasklaidą ir jos manipuliacijas.
Kartą atlikdama tyrimą Katovicuose, Lenkijoje, kur aplankiau miesto muziejų, išgirdau istoriją apie tai, kaip vienoje miesto vietų per 100-metį vienas po kito stovėjo net penki skirtingi paminklai. Politikai išnaudojo monumentų kūrimą kaip priemonę įtvirtinti savo valdžią. Toks politinis istorijos panaudojimas mane labai sukrėtė ir tapo projekto "Katarakta" atspirties tašku.
– Šių metų Kauno bienalėje menininkai kalbės apie viešas erdves ir monumentus. Lietuvai išsilaisvinus iš Sovietų Sąjungos, greitai atsikratėme visų, su komunistų ideologija susijusių monumentų. Į viešas erdves sugrąžinome nacionalinius paminklus ir sukūrėme nemažai naujų. Deja, pastarieji nepasižymi šiuolaikiškumu. Kokia šiuolaikinių paminklų padėtis Lenkijoje? Ar jie vertinami labiau nei Lietuvoje?
– Lenkijoje situacija labai panaši. Kaip ir Lietuvoje, griuvus komunistiniam režimui, atsisakėme visų komunistinių monumentų, bet šiuolaikiniai paminklai ir pas mus formos atžvilgiu vis dar yra labai konservatyvūs, neretai prastos kokybės. Manau, kad abstrakčios kūrybos srityje, žvelgiant iš XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių perspektyvos, mes žengėme žingsnį atgal. Žinoma, išlikusi architektūra kalba apie savo laiką ir man labai džiugu, kad po truputį pradedame saugoti modernistinį architektūros palikimą.
– Kas turėtų nutikti, kad Lietuvoje ir Lenkijoje žmonės pradėtų labiau vertinti šiuolaikinius paminklus? Ar tai priklauso nuo kartos?
– Jei norime matyti naujos kartos pokyčių, turime daug dėmesio skirti jaunimo išsilavinimui. Niekas nepasikeis, kol pradėsime jau mokyklose su vaikais kalbėti apie meną ir skatinti jų kūrybingumą. Kol kas daugelis žmonių paprasčiausiai nesusipažinę su būdais, leidžiančiais suprasti modernų ir šiuolaikinį meną, o intuicijos pakanka ne visuomet.
Lenkijoje kone kiekviena viešoji meno įstaiga, muziejus ar galerija rengia edukacines programas vaikams bei paaugliams. Mano nuomone, tai tėra bandymas užglaistyti žiojėjančią švietimo sistemos skylę. Nekeisdami sistemos iš esmės, nepagerinsime dabartinės padėties.
Kas? XI Kauno bienalė "YRA IR NĖRA: paminklo [ne]galimybės klausimas".
Kur? Įvairiose Kauno erdvėse.
Kada? rugsėjo 15 d. – lapkričio 30 d.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Šių metų „Gintarinė pora“: žiūrovų laukia didelė staigmena!2
Bene vienas svarbiausių tikro ir šilto pavasario pranašų Kaune – pirmąjį gegužės mėnesio savaitgalį mieste vykstančios tarptautinės sportinių šokių varžybos „Gintarinė pora“. Šiemet jos bus surengtos ...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
H. L. Asbjørnsen – džiazo karalienė ir scenos katė
Kauno bigbendas, tik ką turėjęs įkvepiančius koncertus Birštono džiazo festivalyje ir Kaune su džiazo fleitininku Néstoru Torresu (Puerto Rikas / JAV), vėl kviečia į unikalų pasimatymą. Šį kartą – su džiazo primadona i...
-
Ketvirtoji Kauno literatūros savaitė jungs žemynus ir žodžius
Gegužės 8–12 dienomis Kaunas taps literatūros meka – čia jau ketvirtąjį kartą vyks tarptautinis knygų ir rašytojų festivalis „Kauno literatūros savaitė“. Renginys šiais metais suburs autorius ne tik iš Li...
-
Kultūros ir sporto renginiai Kauno rajone balandžio 23–28 d.
Balandžio 23 d. Raudondvario kultūros centras: 16 val. vaikų meno kolektyvų šventė „Parvažiavo saulė“ (Jurginės). Dalyvauja jaunučių liaudiškų šokių kolektyvai ir vaikų kapela „Karklynėlis“. Ilgakie...
-
Garbūs svečiai atvyko į A. Areimos premjerą „Dviejų Korėjų susijungimas“5
Balandžio 19-ąją publika rinkosi į režisieriaus Artūro Areimos Nacionaliniame Kauno dramos teatre režisuotą spektaklį pagal J. Pommerat pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. ...
-
KVMT scenoje – reveransas baleto įvairovei: nuo klasikos iki technomuzikos
Baletas gali būti labai įvairus ir turėti daugybę veidų. Tuo įsitikins žiūrovai, apsilankę Tarptautinei šokio dienai skirtame Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) koncerte. Balandžio 27-osios vakarą teatro scenoje atsiskleis tikra klasik...
-
Unikalus garso spektaklis tamsoje: ką girdi ausis, kai nemato akis?1
„Klausymasis – tai kita regėjimo forma“, – neabejoja garso spektaklio „eiti į pat vidurį“ kūrėjai. Garso menininkų kartu su neregiais sukurtas spektaklis vyksta visiškoje tamsoje, klausantis Jono Meko poeziją i...
-
Tarpininkai. Po kilogramą laimės, laisvės ir būties
Pokalbis su tapytoju Andriumi Miežiu – bendros meno parodos „Tarpininkai“ kontekste apie kultūrą, natūrą, meno kūrinio suvokimą; tarpininkavimą ir bendravimą su meno publika, atveriant jai meno pasaulius. Naujausius tapybos kūrinius...
-
Urbšienės faifoklokai Baniutės svetainėje9
Kačerginėje, buvusioje Mašiotų ir Urbšių šeimų vasarvietėje, kuri apima namelį ir parkų sklypus, daugiau nei 20 metų šeimininkauja Prano ir Jono Mašiotų palikimo puoselėtojų draugijos nariai. Šeimininkauja,...