Šiuolaikinį meną pristato fotografijos subtilybėmis

Šiuolaikinio meno erdvė POST galerija pristato parodas, reprezentuojančias platų meno lauko horizontą – nuo skulptūros iki garso meno ir instaliacinių projektų. Ne išimtis ir paroda "Pinhole/Camera obscura # 2", nagrinėjanti fotografijos techniką ir jos subtilybes.

Sena virsta nauja

Techninė revoliucija fotografijoje prasidėjo praėjusio amžiaus maždaug dešimtajame dešimtmetyje sulig kompaktinių fotoaparatų išradimu, kuris pamažu persismelkė į kasdienio žmogaus gyvenimą – tokį aparatą galėjo įsigyti ir juo naudotis kone kiekvienas. Lietuvoje šie lengvai gaminami spalvoti kadrai meninėje fotografijoje neišpopuliarėja. Vėliau, atsiradus skaitmeniniams fotoaparatams, Lietuvoje – kaip ir visame pasaulyje – analoginė fotografija palaipsniui nyksta. Dar daugiau: nuotraukos tampa nebepatikimos ir laikinos, nes jas galima perdaryti, perduoti ir pamiršti. Kitaip tariant, susiduriame su visapusišku vaizdo nuvertėjimu.

Fotografija yra greita, akimirksniu atsirandanti ir pradingstanti vaizdų jūroje. Tokiame laike tarsi atsvara tampa fotomenininkai, pasirinkę analoginį procesą ir senąsias fotografijos technikas. Taip akcentuojamas asmeninis autoriaus santykis su kūriniu, t.y. rankų darbas, meno kūrinio unikalumas ir galbūt menininko įprasminimo klausimas (ar kiekvienas yra fotografas, jei fotografuoja?). Tad POST galerijoje vykstančioje parodoje galima stoti į akistatą su ta kita fotografija, tokia svetima šiandien.

Reikėtų pradėti nuo to, kad paroda organizuojama antrą kartą: 2012 m. dar veikusioje Kauno "Fluxus" ministerijoje "Pinhle/Camera obscura" debiutavo kaip parodų ciklo "Opusai" dalis, kurioje buvo pristatyti 20 lietuvių autorių iš penkių Lietuvos miestų. Šįkart parodos kuratoriai Andrius Pukis ir Giedrius Petrauskas POST galerijos ekspozicinėse erdvėse analoginę fotografija atsiskleidžia per skirtingus autorių kurtus pinhole fotografijos ciklus.

Mėgavimasis lėtumu

Visi norintys pamatyti parodą iš pradžių priversti praeiti camera obscura vidurius, t.y. tamsų kambarį, kuriame pro skylutę praėję spinduliai priešais esančioje sienoje kuria apverstą miesto vaizdą. Taip žiūrovas, ar nori jis to, ar ne, tiesiogine žodžio prasme susipažįsta su senąja fotografija iš vidaus ir tik tuomet patenka į salę, kurioje iš tiesų kabo darbai.

Kaip sakė A. Pukis, čia eksponuojami autoriai pasirinkti norint atskleisti nevienalytę Lietuvos analoginės fotografijos tėkmę: fotografų nesieja nei amžius – tai įvairių kartų atstovai, nei fotografinis įdirbis.

Pirmojo Mindaugo Česlikausko darbai atkreipia dėmesį dėl pačios darbų ekspozicijos: kiekvienas užsilenkusiais šonais stačiakampis lapelis prikaltas prie sienos vinimi vienas šalia kito, sudarant tarsi padidintą nuotraukos formatą. Autorius, naudodamas savo gamybos kamerą, iš viršaus fiksuoja savo kambarį vis kitomis akimirkomis: keičiantis apšvietimui, paklotai ar nepaklotai lovai, atsirandant ir dingstant dviračiui ir t.t. Sakytumėte, labai maži ir neverti fiksuoti pokyčiai, bet ar ne iš tų, taip sunkiai pastebimų kasdienių dalykėlių, susideda jei ne visa, tai didesnė dalis mūsų gyvenimo?

Žvelgiant į kūrinius, kaip priešpriešą dabartinėms nuotraukoms, susidaro įspūdis, kad tokia pasirinkta jų išdėstymo forma, nebematoma šiandien, oponuoja "gražiems" vaizdams, kurių taip apstu kiekviename žingsnyje.

Netobulybės tobulumas

Panašiai kalba ir Vadimas Šamkovas, savo natiurmortiškais kūriniais, rodos, fiksuodamas tylą. Atrodo, apie netobulą gyvenimą kalba ir Giedrius Petrauskas: pro nuotraukos įtrūkimus ir patamsėjimus galima įžvelgti stovintį žmogų prie upės. Netvarkingai iškirpta nuotraukos forma, apsilupę kampai primena negrabiai atliktus darbščiųjų rankų būrelio darbus – tai, kas estetizuotoje dabartyje iš tiesų šokiruoja. Kartu atrodo, kad autorius siekia atidengti tą tikrumą ir ne tik fotografijos, bet kaip ir M. Česlikausko atveju, oponuojant šiandienius "tobulo gyvenimo" vaizdus.

Fotografė Inga Dinga, nagrinėjanti moteriškų aktų temas, renkasi tradiciškesnį, estetišką vaizdą. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, atrodo, jog autorei svarbi intymumo akimirka ir ne vien dėl paties akto žanro, kiek dėl pasirinktos technologijos medžiagiškumo: nuogus moterų kūnus fotografė liečia ryškindama vaizdus. Be to, naudojant senąsias technologijas, įamžinti pasirinktą vaizdą užtrunka kur kas ilgiau nei fiksuojant skaitmeniniu fotoaparatu – kad ir ką kalbėtume apie tai, kad nuotraukas galima pamatyti tik po kurio laiko – vadinasi, nuogus moterų kūnus stebėta taip pat atidžiau.

Vaizdo alchemija

Arūnas Kulikauskas ir Gintautas Trimakas analoginėje fotografijoje atranda dar kažką kitą. Pirmasis autorius, naudodamas soliografijos metodą, piešia saule ir mėnuliu – menininkas palieka fotografinę dėželę kuriam laikui (autoriaus pasirinkimu) ir išryškinęs leidžia mums pamatyti saulės arba mėnulio raštus (trajektorijas).

Visiškai kitoks iš visų parodos (ir pirmos ir antros) autorių yra Gintautas Trimakas, konceptualiosios fotografijos atstovas. Pasitelkęs senus archyvinius popierius autorius lyg alchemikas žaidžia spalvomis, mums palikdamas tik lakštą, tarsi dokumentą to, kas įvyko.

Iš kitos pusės, nuotraukos prie juodos sienos pritvirtintos taip, jog šias galime ne tik liesti, bet ir visaip sukioti. G. Trimakas analoginę fotografiją parodo konceptualiai ir visiškai naujai, aprėpdamas ir šios medžiagiškumo, ir technikos temas.

Trumpai tariant, paroda "Pinhole/Camera obscura # 2" yra verta dėmesio net tokiu atveju, jei analoginio fotoaparato gyvenime į rankas nebuvai paėmęs. Čia lengvai gali atsidurti jo viduje arba vadinamąją mirties mediją pažinti visiškai naujai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių