Šimtmečio asmenybių mozaika: lietuvių kalbos krikštatėviai

"Santaka" ir Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyrius tęsia pažintį su žmonėmis, kūrusiais 1918-aisiais nepriklausomybę vėl atgavusią Lietuvos valstybę. Šįkart dėmesys – kalbininkams.

Kalbininkas Jonas Jablonskis yra pasakęs "Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti." Uolieji anglų kaip tarptautinės bendravimo kalbos garbintojai žymiam kalbininkui paprieštarautų, kad užsienio kalbų mokėjimas – tai mūsų integracijos į pasaulinius procesus būtina sąlyga. Tačiau ta integracija bus nieko verta, jei ji bus vykdoma aukojant gimtąją kalbą.

Visais laikais kalbininkai suprato, kad tokia intervencija pavojingiausia valstybei, jos identitetui. Kalba yra valstybės pamatas, o kalbininkai rūpinasi, kad tas pamatas būtų tvirtas ir gerai prižiūrėtas. Tačiau pastačius gražų valstybės rūmą kuklūs kalbos puoselėtojai dažnai būna pamirštami bei nepakankamai įvertinami, o jų pastangos apginti kalbą nuo svetimybių įtakos kartais panašėja į kovą su vėjo malūnais.

Laikinosios sostinės žymiausių kalbininkų pastangos nenuėjo veltui. Jie padėjo jaunos Lietuvos valstybės kalbos pamatus, buvo lietuvių kalbos teorijos ir praktikos pirmeiviai ir savo darbais išsikovojo net tarptautinį pripažinimą. Nors materialiai jie buvo nepakankamai skatinami, kartais net jautėsi nesuprasti, bet savo gyvenimu ir darbu įrodė, kad dažnai puikių rezultatų galima pasiekti ir minimaliomis sąlygomis. Ir dabar, minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį, būtina prisiminti tuos gerai žinomus ir mažiau girdėtus laikinosios sostinės lietuvių kalbos puoselėtojus.

Kalbininkas prof. Juozas Balčikonis (1885 03 24 Ėriškiuose, Ramygalos vlsč, Panevėžio apskr. – 1969 02 05 Vilniuje, palaidotas Ėriškiuose) daugiausia nusipelnė lietuvių leksikografijos srityje, buvo lietuvių kalbos žodyno vyr. redaktoriumi (1930–1952). Šio žodyno redakcija 1932–1940 m. buvo Maironio pasistatytame name Aleksote, dabartinis adresas Amerikos lietuvių g. 9, kur gyveno ir pats kalbininkas. Pirmasis jo redaguoto "Lietuvių kalbos žodyno" tomas pasirodė 1941 m., antrasis – 1947 m., o iš trečiojo tomo redakcijos J.Balčikonis jau buvo pašalintas. Kalbininkas Pranas Skardžius apie J.Balčikonio redaguotojo žodyno rengimo peripetijas straipsniuose "Gimtosios kalbos" ir "Aidų" žurnaluose rašė:

[...] J.Balčikonio redaguotasis žodynas iš esmės skiriasi nuo K.Būgos pradėtojo žodyno: K.Būga buvo pasiryžęs į savo žodyną sudėti visa, ką tik jis žinojo ir turėjo surinkęs – akcentologiją, žodžių istoriją, geografiją, etimologijas ir kt., ir surinktąją medžiagą spausdino daugiausia įvairių šaltinių rašyba bei paaiškinimais, o J.Balčikonio žodynas yra vien tik aiškinamasis, be jokių kalbotyrinių išvedžiojimų. Paprastai duodami tiek lietuviški žodžiai, tiek plačiau žinomi skoliniai, išskyrus tarptautinius, tik iš knygų pažįstamus žodžius. Daugiau vertindamas šių dienų kalbą, jis daugiau vietos duoda ir gyvosios žmonių bei vėlyvesnių raštų kalbos žodžiams ir lytims, o senesnių šaltinių žodžius ir ypatingai jų lytis kiek mažiau paliečia ir paprastai deda tolesnėje, paskutinėje vietoje. Naujadarų ir skolinių kilmę nurodo tik santrumpomis, nors ne visai nuosekliai ir teisingai. [...] (Juozas Balčikonis / Pr. Skardžius // Gimtoji kalba.-1960, Nr. 2, p. 25).

[...] Didįjį lietuvių kalbos žodyną, kaip žinome, pradėjo ruošti K.Būga, bet staiga 1924 m. miręs, jis tesuspėjo spaudai paruošti tik mažą jo dalį – platoką įvadą ir raidę A iki žodžio "anga". Likusioji žodyno medžiaga, niekieno neliečiama, universiteto palėpėj išgulėjo ligi 1930 m. pabaigos, kada Švietimo Ministerija J.Balčikoniui pavedė suorganizuoti naują šio žodyno redakciją. Ir jis tuojau tą darbą pradėjo : sudarė redakcinį žodyno kolektyvą, redakcijos sekretoriumi pasikvietė savo buvusį mokinį kupiškėną Napalį Grigą, baigusį Panevėžio mokytojų seminariją, sutelkė gausų būrį žodžių rinkėjų iš įvairių Lietuvos vietų ir per pirmą dešimtmetį K.Būgos žodyninį palikimą (613553 lapelius) keleriopai padidino (ligi 2 milijonų kortelių). [...] (J.Balčikonio netekus / Pr. Skardžius // Aidai.-1969, bal. (Nr. 4), p. 153-154).



NAUJAUSI KOMENTARAI

magnolija

magnolija portretas
lenzperdis lietuviskai sneka be priekaistu,bet ar moka gerai idis.Butu geda pries Jablonski.Ui.

Ir vėl...-

Ir vėl...- portretas
Lietuvių (ir kitu Sarmatu genčių) kalba gyvuoja tūkstantmečius, butų ir toliau be “krikštatėviu” išgyvenusi. Gerai, kad rūpinosi, kure taisykles ir t.t. Bet sakyti-kalbos kūrėjai, tai jau tikrai per daug.

Vincas Kudirka

Vincas Kudirka portretas
„Kalba – tautos pamatas, kalba – tautos gyvybė, stipri kalba – stipri tauta, miršta kalba – miršta tauta.“
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių