Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų

Daina mums reiškia daug. Dainuojama buvo spaudos draudimo metais, tremtyje ir išeivijoje, ir net sovietmečiu, tarp privalomųjų okupacinės ideologijos kūrinių, būdavo dainuojamos ir širdis uždegdavo lietuviškos dainos.

Iš dainos tradicijos išaugusi Dainų šventė mums yra ne tik kartą į metus įvykstanti šventė. Tai yra tradicija, padėjusi išsaugoti lietuvišką tapatybę ir kalbą. Tai yra ir savotiška muzikos ir kultūros kalvė, kurioje vystėsi įvairūs tautinės kultūros žanrai ir kostiumai.

Pirmoji Lietuvos dainų šventė įvyko 1924 m., praėjus 20 metų po spaudos draudimo atšaukimo, septintaisiais nepriklausomos Lietuvos valstybingumo metais, Kaune, nes sostinė Vilnius buvo okupuota. Šimtametėje tradicijoje keitėsi laikai ir žmonės. Išgyvenome jaunos valstybės ambicijas, pasaulinius ir partizaninį karus, okupacijas, tremtį ir represijas, Sąjūdį ir Nepriklausomybės atkūrimą. Visą tą laiką dainų šventė, tarsi gyvas organizmas, buvo šalia, augo, keitėsi, atspindėjo kultūrinį ir politinį kontekstą. Šventė, kurioje dainuojama, šokama, grojama, per dainas perduodama ilgaamžė tautos išmintis.

Neįmanoma papasakoti visko, tad Kauno miesto muziejus nutarė parodyti Dainų švenčių šimtmetį Kaune, Žaliakalnyje – nuo Petro Vileišio aikštės iki ąžuolų apgaubto Dainų slėnio.

Istorija: ne vieno kauniečio šeimos albume galima rasti nuotraukų, kuriose užfiksuotos dainų švenčių akimirkos. Tarp giminės relikvijų „Kauno dienos“ skaitytoja Asta Savickienė rado senelio Vinco Petronio, aktyvaus įvairių renginių dalyvio, saugotą pirmosios Dainų šventės Dainų dieną darytą nuotrauką. / V. Petronio nuotr.

Ir išaugo ąžuolėlis

Įkvėpti šios šimtmečio Dainų šventės šūkio „Kad giria žaliuotų!” parodos pasakojimui pasitelkėme dainų šventėse Kaune dainuotas dainas – „Ir išaugo ąžuolėlis“, „O kaip augtų ir žydėtų“, „Augo girioj ąžuolėlis“, „Ąžuolais vainikuotas“ ir, be abejo, „Kur giria žaliuoja“.

„Ir išaugo ąžuolėlis“, kunigo Teodoro Brazio harmonizuotą dainą, pirmojoje Dainų šventėje dainavo bendras jungtinis choras, jam dirigavo Stasys Šimkus. Česlovo Sasnausko harmonizuotą dainą „O kaip augtų ir žydėtų“ pirmojoje Dainų šventėje dainavo Klaipėdiečių jungtinis choras, kuriam dirigavo Antanas Vaičiūnas.

Kaip Jurgio Gaižausko fantaziją lietuvių liaudies dainų temomis „Augo girioj ąžuolėlis“ 1974 m. ir 1975 m. Kauno dainų šventėse atliko jungtinis pučiamųjų orkestras, dirigavo Česlovas Šidlauskas, o kaip daina ji suskambo 1990 m. šventėje.

Algimanto Bražinsko daina „Ąžuolais vainikuotas“ (žodžiai Alekso Dabulskio) nuo 1982 m. pamažu tapo baigiamąja Kauno dainų švenčių daina. O Juozo Gudavičiaus daina „Kur giria žaliuoja“ (žodžiai Jono Vanagaičio) Kauno dainų švenčių repertuare atsirado tik 1979 m., mišriam chorui dirigavo Zita Abromaitytė.

Lietuvos dainų švenčių tradiciją tikrai galima palyginti su iš vienos gilės per šimtą metų išaugusia giria. Prasidėjusi latvių ir estų dainų šventėms skaičiuojant nebe pirmus dešimtmečius, lietuviška Dainų šventė buvo kaip iš ilgai brendusios sėklos išdygęs liaunas ąžuolėlis, tarp augesnių kaimynų jis nedrąsiai stengėsi kuo greičiau jiems prilygti.

Ambicingi organizatoriai norėjo didingos šventės greitai, o jauna valstybė skaičiavo vos septintus nepriklausomybės metus. O juk reikėjo suderinti repertuarą, parengti chorų vadovus, chorams išmokti dainas, išrinkti vietą, laiką, parengti estradą, žiūrovų vietas, išspręsti logistikos, nakvynių ir tiesiog buitines problemas. Istorijai liko nuotraukos, atsiliepimai spaudoje, dalyvių prisiminimai.

Tarp statistikos ir prisiminimų

Pirmoje Lietuvos Respublikoje įvyko tik trys visuotinės dainų šventės, tačiau daugybė mažesnių – organizacijų ir draugijų, netgi moterų! Juk tai, kad nenustota dainuota spaudos draudimo laikotarpiu, buvo kuriamos dainos, leidžiami ir į Lietuvą gabenami dainynai, padėjo tvirtus pamatus lietuviškai chorinei muzikai ir poreikiui dainuoti.

Pirmosios dainų šventės leidinyje nurodyti 86 chorai – bažnyčių, miestų, miestelių, mokymo įstaigų, draugijų ir organizacijų. 1928 m. Dainų šventėje – 173 chorai, 1930 m., Vytauto Didžiojo garbei skirtoje šventėje – 200 chorų. Profesionaliai išleistuose švenčių leidiniuose – ne tik programos, bet ir chorų dalyviai, straipsniai, dainų tekstai, nuotraukos, reklamos, tad kartu ir to meto kultūrinio konteksto atspindys.

Kritikuoti lengviausia, tad suprantama – visos šventės susilaukė įvairių komentarų. Gerai atsiliepta apie visus pirmosios Dainų šventės – Dainų dienos – dirigentus. Kritiškesni muzikai pastebėjo neišlavintus choristų balsus, susidainavimo trūkumą, rengėjų skubą – juk latviai ir estai tokiai šventei rengėsi ilgiau ir kruopščiau.

Ambicingi organizatoriai norėjo didingos šventės greitai, o jauna valstybė skaičiavo vos septintus nepriklausomybės metus.

Kritikuotas ir repertuaras, ne visos dainos pripažintos tinkamomis. Vis dėlto konstatuota: pirmoji, dvi dienas trukusi (rugpjūčio 23 ir 25 d.) Dainų šventė pavyko ir sujudino visą šalį. Būtent pirmojoje Dainų šventėje gimė tradicija susirinkti Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, gėlėmis pagerbti Nežinomo kareivio kapą, sugiedoti Tautišką giesmę ir eisena kilti į Dainų šventės vietą. „Kaip gyvas esu, o esu labai seniai gyvas, nesu girdėjęs taip puikiai giedant Lietuvių Tautos Himną, kaip giedojo Juozo Naujalio diriguojamas tūkstantas choras“, – apie pirmąją dainų šventę rašė kun. Juozas Tumas-Vaižgantas („Tautos vairas“, 1924 m., Nr. 23)

Kitų dainų švenčių rengimas liko chorvedžių draugijos rūpesčiu, o be Vyriausybės jie mažai ką galėjo nuveikti. Be to, po 1926 m. perversmo viskas pritilo, nenorėta į Kauną kviesti tūkstančių žmonių. Sudėtingą situaciją pablogino komiteto narių kaita, diskusijos dėl vyriausiųjų dirigentų kandidatūrų, repertuaro ir beveik ciniškas Vyriausybės požiūris į finansinius šventės poreikius.

Antroji Lietuvos dainų šventė įvyko 1928 m. liepos 1 d. Komentavusieji antrąją dainų šventę konstatavo: chorai šiek tiek stipresni, siekta aukštesnio meninio lygio, tačiau programa mažesnė nei pirmosios Dainų šventės.

Trečiąją, 1930 m. birželio 20 d. įvykusią Dainų šventę nutarta dedikuoti Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms. Skelbtą kantatos Vytauto Didžiojo garbei konkursą laimėjo Juozas Gruodis. Atmosfera ir vėl buvo įtempta: konkuravo toje pačioje vietoje planuotos rengti dvi – katalikiška ir dainų – šventės, ginčai ir abipusiai kaltinimai pasiekė spaudą, kėlė tarp chorų įtampą. Šioks toks kompromisas buvo pasiektas tik likus mėnesiui iki šventės, tačiau joje sudalyvavo tik dalis užsiregistravusių chorų.

Šventė turėjo būti iškilminga, bet dauguma atsiliepimų spaudoje kėlė apmaudą. Apie šventę atsiliepė ir patys rengėjai, aiškinę, kad gerai pasiruošti šventei reikia laiko, sutelkto darbo dėl bendro tikslo ir pakankamo finansavimo. Jiems teko aiškintis ir dėl nepakankamų lengvatų dalyviams, tvarkos, dulkėtos aikštės ir estrados. Buvo akivaizdu, kad tarpusavyje besiginčydami rengėjai pamiršo svarbiausia – lietuvišką dainą. Turėjo praeiti laiko, kad suprastume, ką mums reiškia vienybė.

O šalia didelių užmojų ir pompastikos, kaip visada, buvo ir tiesiog paprasti dalyvių poreikiai. Nors ir sparčiai augančiam, bet vis dėlto mažam, laikinai sostine „dirbančiam“ Kaunui sutalpinti daugybę dalyvių buvo sudėtinga, kaip ir pasirūpinti jų poreikiais. Pavyzdžiui, 1930 m. šventės aplinkraštyje rašoma, kad dalyvių nakvynei bus parūpinta šiaudų, rytais ir vakarais bus veltui dalijama arbata, tačiau puodeliu ir cukrumi reikėtų pasirūpinti patiems.

Tradicija: šokių kolektyvas per Kauno miesto Šokių šventę Sporto halėje, XX a. antroji pusė. / Nežinomo autoriaus nuotr., saugoma Kauno miesto muziejuje

Organizatoriai dainininkų prašė puoštis tautiniais drabužiais, tad dalyviai prisimena: dalis moterų dėvėjo dar močiučių drabužiais, o kitos siuvosi pačios. Dauguma vyrų buvo su paprastais balto milo marškiniais, o gimnazistai dėvėjo uniformas.

Miegota įvairiai – tiek pirmos klasės vagonuose, tiek ant šiaudais paklotų husarų pulko arklidžių daržinės grindų, ant savų paklodžių. Visus vienijo svarbiausias prisiminimas – šventėse buvo iki graudulio gražu.

Pirmųjų švenčių repertuaras

Pagrindinę dainų švenčių repertuaro dalį sudarė harmonizuotos liaudies dainos ir tik nedidelę – autorinės dainos.

Pirmųjų trijų dainų švenčių repertuare skambėjo Kazimiero Viktoro Banaičio, Jono Bendoriaus, T. Brazio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, J. Gruodžio, Aleksandro Kačanausko, Mykolo Karkos, Nikodemo Martinonio, J. Naujalio, Juozo Neimonto, Vlado Paulausko, Miko Petrausko, Č. Sasnausko, S. Šimkaus, Juliaus Štarkos, Juozo Tallat-Kelpšos, Antano Vanagaičio, Vydūno, Juozo Žilevičiaus kūriniai.

Šventėse dirigavo J. Naujalis, S. Šimkus, J. Štarka, V. Paulauskas, A. Likerauskas, A. Vaičiūnas, K. Gurevičius, M. Karka, J. Gruodis, N. Martinonis. Daugelis jų sovietmečiu buvo pamiršti.

Užsispyręs miškas

Pirmąsias Lietuvos dainų šventes galima palyginti su nekantriai aukštyn besistiebiančiu augalėliu, bet vėlesnis, sovietų okupacijos laikotarpis piešė visai kitokią realybę. Šiam jaunam medeliui teko patirti kitų medžių šešėlius, kenkėjus, sausrą ir šalčius. Trėmimų, diktatūros, partizaninio karo fone repertuaras ir dalyviai buvo griežtai kontroliuojami.

Kaune 1945 m. liepos 22 d. įvyko pirmoji miesto Dainų šventė. Dirigentai N. Martinonis ir Jonas Dambrauskas dirigavo kukliam dalyvių skaičiui. Šventė vyko uždaroje erdvėje, Kauno sporto halėje, su visais privalomais to meto atributais – valdžios priežiūra ir lozungais. Dar kurį laiką Sporto halė atrodė tinkama šokių šventėms. Tik vėliau Kauno dainų šventės, regis, visiems laikams apsistojo Dainų slėnyje, 1955 m. įrengtame pagal architekto Vladimiro Zubovo projektą.

Pirmoji sovietinė respublikinė šventė Vilniuje įvyko 1946 m. Kaip prisiminė dalyviai, į šventė jie buvo suvežti gyvuliniais nešvariais vagonais, apgyvendinti kareivinėse, akylai stebimi sargybinių.

Privalomais kūriniais tapo SSSR ir TSRS himnai, kiekvienai šventei buvo kuriamos partiją ir Leniną šlovinančios kantatos. Šiandien tokių kūrinių pavadinimai gali kelti šypseną, tačiau akivaizdu – dirigentams ir choristams smagu nebuvo. Štai keletas pavadinimų: „Partija – mūsų vairininkas“, „Ir platus gi kraštas“, „Skamba Stalinui mūsų daina“, „Kantata Tarybų Lietuvos dešimtmečiui“, kantata „Klestėk, Tarybų Lietuva“, „Linksmasis brigadininkas“, „Ant Nemuno kranto“, „Po jos šlovinga vėliava“, „Kosmonautų daina“, „Su Lenino vardu“ ir t. t.

Nors chorų repertuare okupacinė ideologija buvo išreikšta ryškiau, į dainų šventes atvykdavę šokėjai taip pat gavo savo „pyrago gabalėlį“. Greta gražiųjų lietuviškų Juozo Lingio šokių buvo šokami „Kolūkio pirmininkas“, „Pionierių stovykla“, „TSRS tautų draugystės siuita“, „Ant kolūkio lauko“, „Spaliukų ratukas“, „Mes statome“, „Studentai talkininkai“, įvairūs „broliškų“ respublikų liaudies ir sukurti šokiai.

To meto švenčių repertuaras būdavo itin margas: harmonizuotos liaudies dainos, autorinės, neretai sovietine ideologija persunktos dainos, liaudies motyvais pagrįsti ir sovietinių fabulų šokiai, dainos ir muzika iš kino filmų, estrada ir klasika, atliekama pučiamųjų, styginių ar akordeonų orkestrais. O kur dar „naujasis“ folkloras, kurį turėjo kurti ir šventėms pateikti švenčių dalyviai. To meto spaudoje rašyta, kad 1955 m. Kauno „Inkaro“ kombinatas sukūrė dainą „Mūsų kolūkiai“, o trikotažo fabrikas „Audimas“ – „Darbo pirmūnų dainą.“ Kad būtų dar „smagiau“, dokumentiniame 1955 m. filme „Lietuviškos dainos šventė“ pabrėžiama: Kaunas į šventę atsiuntė technikos inovatorių.

Net drabužiai sovietmečiu buvo štampuojami galvojant ne apie autentiką, o apie tai, kaip gražiau sukurti piešinį aikštėje. Spalvomis norėta atspindėti optimizmą ir patosą, kuris turėjo matytis visuose šventės kostiumuose – nuo mažiausių iki seniausių: šokėjų, muzikantų ir dainininkų. Lietuva privalėjo entuziastingai džiaugtis auksiniu narveliu.

Laisvės žiburėliai

Tuo pat metu vyko lėti, bet užtikrinti poslinkiai. Vis labiau rūpintasi kostiumų autentiškumu, repertuare atsirasdavo vis daugiau lietuviškų dainų.

Dainų šventė ne koncertas – tai šventė, kuriai įvykti reikia daugybės žmonių, repeticijų, logistikos sprendimų.

Kaune 1969 m., minint J. Naujalio 100-ąsias metines, įvyko jam dedikuota dainų šventė, kurios repertuaras buvo itin lietuviškas. Juk „lyg tyčia“ buvo ir pirmosios Dainų šventės 45-osios metinės! Tad tarp kitų jo dainų suskambo ir „Lietuva brangi“, kuri tikrai nebuvo įprasta šio meto dainų šventėse. Be abejo, duoklė sovietmečiui turėjo būti atiduota ir po poros savaičių įvyko moksleivių dainų šventė, dedikuota Leninui – su visais privalomais atributais repertuare.

Po dešimtmečio, 1979 m., ji vėl suskambo – tarp daugybės privalomųjų, sovietinės fabulos kūrinių, baigiamojoje dalyje, dainuojant visam jungtiniam chorui. Toje šventėje skambėjo ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, ir išeivio Juozo Strolios harmonizuota daina „Valiok, dalgeli!“. Nuo tų metų „Lietuva brangi“ pradeda šmėžuoti Kauno dainų šventėse.

Kaip į šiuos kūrinius reaguodavo dalyviai? Rengiant parodą muziejus vykdė apklausą „Dainų šventės – tradicija, atgyvena, pareiga ar privilegija?“. Vienas nuostabiausių atsakymų buvo tuo metu šešiolikmečio paauglio pasakojimas, kaip jis ir dar keletas žmonių giedant „Lietuva brangi“ Dainų slėnyje atsistojo – ši tradicija gyvavo ne vienuose namuose, ir kaip po šios giesmė ilgai plojo visas Dainų slėnis.

Chorvedžiai prisimena, kad tam, kad tokios dainos patektų į dainų švenčių programas, buvo imamasi įvairiausių gudrybių – dainose negalėjo būti minimas Dievas, buvo pritaikomi kiti žodžiai, į „saugesnį“ pakeičiamas teksto autorius. Taip šiandien neatsiejama dainų švenčių repertuaro daina, Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“, buvo priskirta kairiųjų pažiūrų Ksaverui Sakalauskui-Vanagėliui, o ne Jonui Vanagaičiui, pasirašinėjusiam Aužuolaičio slapyvardžiu. Deja, ši klaida ilgai užsiliko gaidų leidiniuose.

„Kur bėga Šešupė“ tuo metu skambėjo be prašymo Aukščiausiam apsaugoti mylimą šalį, J. Naujalio „Vasaros naktys“ – be Dievo meilės, šalia „entuziastingai“ dainuojant rusiškas dainas ar Vakarų Europos klasiką, irgi atsargiai keičiant tekstus ar detales juose. Tačiau nuostabiausiai buvo tai, kad po oficialių dalių chorai neišsivaikščiodavo ir dainuodavo. Tai, ko nebūtų galėję dainuoti oficialiai.

Kur giria žaliuoja

Nuostabu matyti, kaip atkurtos nepriklausomybės priešaušriu keitėsi dainų švenčių repertuaras Kaune. 1987 m. Kauno dainų šventėje dar skambėjo kantata „Tarybiniam žmogui“, bet šventė baigta J. Naujalio „Lietuva brangi“ ir A. Bražinsko „Ąžuolais vainikuotas“.

Tų metų šokių šventė oficialiai buvo dedikuota Spalio perversmo 70-osioms metinėms, tad repertuare buvo gausu atitinkamų kompozicijų. 1988 m. Kauno dainų šventėje buvo „Komjaunuolių veteranų daina“, bet pabaigoje skambėjo „Lietuva brangi“ ir „Ąžuolais vainikuotas“. O 1989 m. šventė jau buvo visai lietuviška, netgi su S. Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ (žodžiai Jurgio Zauerveino) ir Rolando Paulausko „Pabudome ir kelkimės“ (žodžiai Kęstučio Genio). O dainų švenčių laikraštis „Skambėk, daina“ blokadiniame 1990 m. numeryje neabejojo – dainavome ir dainuosime!

Labai gerai, kad ir šiandien apie dainų šventę yra diskutuojama, svarstomas jos aktualumas ir reikalingumas. Vadinasi, ji ir aktuali, ir reikalinga. Keista, kai griežtai skeptiškai apie šią šventę atsiliepia nė karto joje nedalyvavę arba stebėję ją kaip žiūrovai. Tačiau paklauskite tų, kurie dalyvauja šeimomis – tėvai, seneliai, vaikai, kuriems tai yra savaime suprantama pareiga. Dainų šventė ne koncertas – tai šventė, kuriai įvykti reikia daugybės žmonių, repeticijų, logistikos sprendimų. Kad žiūrovai išgirstų skambų tūkstančių dainininkų akordą, kad visa aikštė šokėjų susilietų į vieningą piešinį, reikia daug pastangų ir prakaito.

Natūralu, kad 100 metų skaičiuojanti Dainų šventė pasikeitė. Iš vienos dienos koncerto ji tapo daugybės dienų renginiu, apjungiančiu įvairius žanrus ir idėjas. Atgavus nepriklausomybę Dainų šventė tapo ne tik Lietuvos, bet lietuvių: įsijungė tremtinių, bažnytiniai chorai, aktyviai dalyvauja išeiviai. Įdomu tai, kad lietuvių išeivijoje XX a. pirmojoje pusėje ir po Antrojo pasaulinio karo buvo gausu chorų. Dabar, ko gero, daugiau šokių kolektyvų. Ir net jeigu antroje, trečioje kartoje nebelieka kalbos, vienija šokis, tapatybė. Mus visus vienija tikėjimas lietuviška tapatybe, šokiu ir daina.

Veidai: Kauno dainų ir šokių šventės „Žalgirio mūšiui – 600“ 2010 m. deglo uždegimas Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Iš kairės: meno vadovė, dirigentė Leokadija Januškienė, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis, vyriausioji baletmeisterė Margarita Tomkevičiūtė, meno vadovas Ksaveras Plančiūnas. / V. Babarsko nuotr., saugoma Kauno miesto muziejuje

Pareiga ir privilegija

Aukščiau minėtoje muziejaus klausoje buvo kviečiama pasidalyti nuomonėmis apie dainų švenčių, repertuaro, aktyvaus dalyvavimo, atributikos, tautinio meno ir kostiumo reikšmę, iškeliant tautinės tapatybės, patriotiškumo, sovietinės okupacijos temas ir Kauno kontekstą. Norime pasidalyti keliais įdomiausiais aspektais.

Dainų šventė respondentams siejasi su švente, geromis emocijomis, bendryste, lietuviška muzika, tradicija, paveldu, tautiškumu ir lietuvybe. Ji sukelia itin gerus jausmus – didybės, pasididžiavimo, vienybės. Šventė simbolizuoja Lietuvą, tautą, bendrystę.

Dauguma respondentų jaučiasi prisidedantys prie tradicijos kūrimo, ir taip pat dauguma mano, kad dainų šventė yra būtina Lietuvos kultūros dalis. Daugumai dalyvavimas šventėje yra patriotizmo išraiška, šventė vienija tautą ir prisideda prie pilietiškumo ugdymo.

Būtini repertuaro kūriniai – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir J. Naujalio „Lietuva brangi“. Pirmiausia prisimenami kūriniai – „Lietuva brangi“ ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Daug minčių sukelia atsakymai apie dainų šventes sovietmečiu – daugumai atrodo, kad repertuaras buvo gana lietuviškas, o sovietinės ideologijos buvo nedaug.

Nedaug respondentų atsakė tiesiog nežinantys, nesidomėję, bet numanantys, kad duoklė laikmečiui buvo atiduodama. Į bene svarbiausią, paskutinį, apklausos klausimą – ar dalyvavimas dainų šventėse yra pareiga ar privilegija beveik pusė respondentų atsakė, kad pareiga. Didžioji dalis nurodė, kad tai yra ir pareiga, ir privilegija. Galimybė perduoti tradiciją ir dalytis džiaugsmu.

„Vienam vainike susipynę, / balsais aplėkime Tėvynę“ – tai žodžiai iš Maironio eilėraščio „Dainų dainelės“. Šios eilės buvo publikuotos pirmosios, 1924 m. Lietuvos dainų šventės leidinyje. Šie žodžiai nepaseno ir kaip niekad tinka mūsų laikams.

Galimybė išvysti istorines akimirkas

Kauno miesto muziejaus urbanistinės parodos „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“ kuratorė, projekto vadovė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė; kuratorės Irma Grigaitytė ir Deimantė Kondrotaitė. Parodos architektai MB „Baukas“. Grafikos dizainerė Evelina Židelevičienė. Partnerė – Lietuvos audiosensorinė biblioteka. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parodos išdėstymo eiliškumas: Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų namų kiemelis (K. Petrausko g. 31); Pirmųjų Lietuvos dainų švenčių erdvėje, P. Vileišio aikštė (K. Petrausko / Aukštaičių g.); Sporto halės prieigose (Ąžuolyno g. / Paparčių g.); Ąžuolyne virš Dainų slėnio.

Kas? Paroda „Šimtas metų emocijų, bendrumo, šokių ir dainų“.

Kur? Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų namų kiemelyje (K. Petrausko g. 31).

Kada? Atidarymas birželio 28 d. 18 val. Veiks iki 2025 m. birželio 3 d. Parodos atidaryme koncertuos vokalinis ansamblis „Kadujo“. 18.30 val. ekskursija po parodą (registruotis tel. +370 696 75 737, e. p. mkp.kasa@kaunomuziejus.lt).