A. Šatas – išlauktų drobių kūrėjas

Alfredas Šatas (1948–2014) augo mylinčioje ir gamtai bei menui jautrioje šeimoje ramiame Kauno Žaliakalnyje. Vieni paskutiniųjų jo paveikslų kaip tik tapyti šeimos draugės sodyboje Dzūkijoje. Ryškiomis, gyvomis spalvomis išsiskiriantys, gyvenimo grožio ir džiaugsmo pajauta alsuojantys darbai liudija ne tik didelį tapytojo talentą bei kūrybinį įvairiapusiškumą, jo mamos įskiepytą meilę gamtai, bet ir atrastą vidinę ramybę. Pastaroji dvelkia ir iš šiuo metu Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje eksponuojamo tapybos darbų ciklo "...alsuoju Ramybę..."

Mirties akistatoje

Ramybė − siektinas, šviesus ir gražus jausmas, tačiau, pasakojant apie A.Šato kūrybos kelio pradžią ir vėlesnius jo vingius, reikia paminėti, kad šio dailininko kelias į meno pasaulį prasidėjo inspiruotas ne pačių ramiausių ir džiugiausių patirčių.

Dar vaikystėje menininkas susirgo sunkia širdies liga, daug laiko praleido ligoninėje, o XX a. 6–7 dešimtmečiais viena įdomiausių veiklų buvo spalvingai iliustruota vaikiška knyga. Ne mažiau nei nuotaikingos knygelių istorijos jį žavėjo žaismingos iliustracijos – būsimasis dailininkas tiesiog pradėjo jas kopijuoti, o vėliau ėmėsi piešti tolesnius knygų herojų nuotykius.

Galbūt ne itin teisinga bandyti šiose vaikiškose veiklose čiuopti pirminį kūrybinį A.Šato impulsą – sunku rasti vaiką, kuris nemėgtų piešti ir kuriam tai daugiau ar mažiau nesisektų. Tačiau šio dailininko atveju pačios aplinkybės susiklostė taip, kad jo vaikystės veiklų pasirinkimas buvo siauresnis. Natūrali pomėgių tąsa buvo mokslai Juozo Naujalio vakarinėje dailės mokykloje (mokytojai Laima Barauskienė, Sofija Juknienė, Algirdas Lukštas, Albinas Pivoriūnas) ir studijos Vilniaus dailės instituto Kauno vakariniame skyriuje. Čia A.Šatas kelerius metus studijavo tekstilę, kol rektorius profesorius Vincentas Gečas, nepaprastai susižavėjęs vienu jo gobelenu, pavadino jį tikra tapyba – studentas buvo perkeltas studijuoti tapybos ir studijas  galiausiai baigė jau sulaukęs trisdešimties.

Menininkas per savo gyvenimą ne kartą žvelgė mirčiai į akis, išgyveno klinikinę mirtį – ši akistata neabejotinai lėmė ir jo kūrybą. Lėmė gerąja prasme, kai kūryba išauginama iš pačių žmogiškosios esaties gelmių, iš kažko, nesibaigiančio tik žemiška būtimi.

Apkarto klouno tiesos

Lietuvos menininkų karta, kuriai atstovavo A.Šatas, įkvėpimo dairėsi europinėje kultūroje, bandydama užčiuopti vakarietiškos tapybos pulsą, būti nuošaliau nuo tuometės ideologinės sistemos įtakos. A.Šatas nesitaikstė su sistema, laikė disidentišką nonkonformistinę poziciją jos atžvilgiu.

Kaunietis dailininkas – viena esminių to laikotarpio Lietuvos tapybos figūrų, jau postmoderniai mąsčiusių tapytojų, brėžusių naujas kryptis Lietuvos dailėje, pasireiškusias radikalesnėmis tapybos temomis, grotesku, fundamentaliais, aštriais siužetais (neįgali, ratukuose sėdinti Pieta), vaizdo konstravimu (iš naujo permąstomi įprastiniai piešinio, kompozicijos, koloristikos ir faktūros principai), Ezopo kalba perteiktą tikrąjį tuometės socialinės būties vaizdą. Tereikia prisiminti, pavyzdžiui, "Pakartų klounų" seriją, anot paties kūrėjo, simbolizavusią tiesos vietą tuo laiku: "Tik klounas galėdavo sakyti karaliui viską. Jei karalius užpykęs klouną pakardavo, net jo nebelikdavo."

A.Šatas buvo įtaigus koloristas, genialus piešėjas, pasižymėjęs tapybinių plokštumų faktūrine įvairove. Kaip kūrėjui, jam įtakos turėjo ir arsininkų idėjos: sušabloniškėjusių meno formų atmetimas, orientacija į gyvenamąjį laikotarpį, siekis modernizuoti dailės formas, dėmesys meninės išraiškos priemonėms. Arsininkų liaudiškojo primityvizmo A.Šatas atsisakė nueidamas kiek kitu keliu. Ir tai buvo išties pasiteisinęs menininko pasirinkimas.

Kalbant tiek apie arsininkų tradiciją, tiek apskritai apie ankstesnių kartų meninį palikimą, visuomet patrauklesni būna menininkai, kurie nesistengia nei primygtinai paneigti, nei kartoti to savo kūryboje – veikiau vertindami palikimą, atsispirdami nuo jo vertingiausių ypatybių, nueina savo unikaliu keliu.

Būtent toks santykis susiklostė ir tarp arsininkų bei A.Šato, kuris įkvėpimo sėmėsi ir iš vakarietiško modernumo atgarsių. Ypač – žymaus britų menininko Franciso Beikono kūrybos, kuris realius vaizdinius iškreipdavo tam tikromis vaizdo deformacijomis, klaustrofobiška, erdvėje kybančių vaizdinių sistema, kurią mes aptinkame ir A.Šato kūryboje (pvz., "Balti marškiniai juodame fone", 1982 m.). Taip šiedu menininkai tarsi suliedavo į vieną lydinį jausmą ir logiką, žaisdavo nusistovėjusiais vaizdinio suvokimo šablonais ir, juos griaudami, išsiverždavo iš tų tradicinių tapybos rėmų, kanonų, susikaustymo, atsispirdami būtent nuo jų. A.Šato kūryba išties yra laisva nuo įprastų vaizdinio suvokimo dogmų.

Brandinta tapyba

A.Šato kūryba buvo ta, kurios reikia išlaukti. Tapytojo draugas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis yra dalijęsis A.Šato požiūriu į tapymą. "Nenorėk rezultato iš karto, nes aliejinė tapyba turi susistovėti, susisluoksniuoti, joje turi atsirasti faktūros. Ir tik tada, kai visi sluoksniai ir posluoksniai pradeda virpėti kaip pieva pavasarį arba rudenį, tik tada galime kalbėti apie meną, apie tai, dėl ko verta dirbti", – bičiuliui yra sakęs tapytojas.

Taip kantriai laukiant atsirasdavo ta nepaprastai žavinti paviršių įvairovė nuo švelniai, glotniai užteptų persišviečiančių paviršių, pro kuriuos it kokia paveikslo siela dar regėti gruntas, iki klampių, susišiaušusių, riebių, pastoziškų potėpių. Jei dar prisiminsime įvairiausius paplovimus, paklijavimus, užpurškimus ir t.t., tai suvoksime, kad tai iš tiesų buvo tekstūros meistras.

Spalvų žaismai

Ankstyviausiu kūrybos etapu (iki 1975 m.) A.Šato piešiniuose ir drobėse liejosi stipraus išraiškingumo savo tapyboje siekusių Edvardo Munko ir Vincento van Gogo nulemtas veržlus ekspresionistiškumas, stebėtinai nepriekaištingai derėjęs su kruopščiu akademišku tikslumu ("Senio portretas", 1975).

Vėliau A.Šato kūryboje spalviškai išsiskyrė du kūrybiniai etapai su būtent jiems būdingais spalviniais deriniais: baltasis ir juodasis periodai. Jo kūrybos pradžia, maždaug 1975–1983 m. laikotarpis, siejama su baltuoju periodu, mat tuomet jo kūryboje dominavo balta spalva, o 1983-iaisiais įvyko gana netikėtas spalvinis lūžis ir A.Šato darbai persirito tarsi į priešingą polį ir paniro į juodą tamsumą, juodą foną.

Šviesesni ar tamsesni A.Šato paveikslai visuomet buvo įvairiaspalviai ir ryškiaspalviai tiek tame savo baltume, tiek juodume. Dažnai ir pats juodumas nėra grynas, jis papildytas turtingu rubinišku raudoniu. Balta taip pat įvairiai niuansuota, maišant su kitais dažais.

A.Šatas buvo menininkas, nepabijojęs daug erdvės savo kūriniuose skirti baltai ir juodai, dažno menininko vengiamoms ir net nelaikomoms spalvomis, ir ta drąsa stulbinamai pasiteisino.

Ankstyviausio kūrybinio etapo ekspresyvumą sušvelninusi, nuskaidrinusi ir nušvietusi balta tarsi atvėrė menininko kūryboje pačią daiktų ir reiškinių esmę, o juoda suteikė paslapties, daugiareikšmiškumo, kartais dusinantį savotiško beprasmybės vakuumo pojūtį, o kartais net fantasmagorijos įspūdį.

Motyvų kalba

Tarp dailininko pamėgtų temų savo įtaigumu bene labiausiai išsiskiria ligoninės tematika, jo gausūs neįgaliųjų ratukai, šiek tiek primenantys dailininkės Marijos Teresės Rožanskaitės gyvenimo ir meno pajautą. Taip yra turbūt todėl, kad per savo asmeninę patirtį perleistas kūrinys yra labai paveikus emociškai ir A.Šato tapyboje plėtojama kančios ir ligos mitologija yra tikrai labai gili, slogi, drastiškai skaudi. Kažką beveik fiziškai sopa, žiūrint į šiuos darbus ir tarytum savo šnervėmis uodžiant iš paveikslų dvelkiantį ligoninės tvaiką. Atsiveria čia ir yrančio, kasdienybės žymes nusimetusio grožio prasmės, pažįstamos iš Ričardo Povilo Vaitiekūno darbų.

A.Šatas taip pat tapė pietas, aktus, natiurmortus, peizažus, portretus, figūrines ir abstrakčias kompozicijas. Faktiškai viską. Peizažai visame jo kūrybos kontekste išsiskiria ypač ryškiomis, gyvomis spalvomis. Kai kas tai netgi pavadina salonine tapyba, tačiau aš sakyčiau, kad tai gyvenimo grožio, pasaulio grožio pajauta. Pajauta to, kuris savo kailiu patyrė, kaip tai trapu, laikina ir brangintina.

A.Šato aktai ("Aktas", 1984, "Sėdinti moteris", 1985) dvelkia subtilumu, paslaptimi, dažnai net savotišku liūdesiu, efemeriškumu. Žiūrėdama į A.Šato pietas ir į aktus, pačia savo prigimtimi tokius skirtingus siužetus, drįstu įžvelgti panašius prasminius klodus, prisimindama menotyrininko Vido Poškaus įspūdį, kaip jis, žvelgdamas į A.Šato aktus, jaučia jų "lyg trapus paukštelis virpančią sielą". Aš A.Šato tapytų aktų, ypač ankstyvųjų, moterų veiduose kartais netgi matau Dievo Motinos, ant kelių laikančios mirusį sūnų, kenčiančiai tuščią žvilgsnį. Abu tokius skirtingus siužetus sieja panaši kūrinio nuotaika. Ir tai nekeista, nes Pietos ikonografija A.Šato kūryboje yra universalus visokeriopo žmogiško skausmo simbolis, o ne tik religinė nuoroda. Alfredo Pieta gali sirgti, gali tapti neįgalia, atsisėsti neįgaliojo vežimėlin. Jai nesvetimas žmogiškas skausmas. Ir tokia netikėta paralelė, nelauktas kontekstų sukryžminimas – dažnas svečias A.Šato meninėje veikloje.

Bohema ir įkvėpimas

Šiandien menininko kūryba yra plačiai pasklidusi po pasaulį. Jo darbų yra įsigiję tiek muziejai, galerijos, tiek ir privatūs asmenys, kolekcininkai ir meno mylėtojai. A.Šatas dirbo daug, produktyviai, įtemptai ir dažnai, kaip jis pats yra sakęs, iki nukritimo, tačiau viešumos, rodymosi jis privengė, savo laisvalaikį leisdavo su šeima ir artimiausiais draugais, intelektualiai šnekučiuodamasis prie puodelio mėgstamos gudobelių arbatos.

A.Šatas dirbo daug, produktyviai, įtemptai ir dažnai, kaip jis pats yra sakęs, iki nukritimo, tačiau viešumos, rodymosi jis privengė, savo laisvalaikį leisdavo su šeima ir artimiausiais draugais, intelektualiai šnekučiuodamasis prie puodelio mėgstamos gudobelių arbatos.

Nors dailininkas pats vengė eiti kažkur svečiuotis, žmonėtis, būtent jo namai yra išgarsėję kaip intelektualių visuomenės sambūrių vieta. Pas save jis svečius kviesdavosi ir kviesdavosi ne tuščiai prastumti laiko, o turiningai pabendrauti, pasimėgauti menu, pasiklausyti profesionalių muzikantų atliekamos muzikos paveikslų fone. Čia yra groję Vilhelmas Čepinskis, Vytautas Landsbergis, Martynas Švėgžda von Bekeris. Susirinkdavo 70–80 žmonių, kurie visais savo pojūčiais, visomis įmanomomis prasmėmis patirdavo meną ir Šatų namų jaukumą. Šio žmogaus namuose, jo šeimoje, jo draugų būryje visuomet vyravo ta kūrybinga, meninė atmosfera. Tai buvo žmogus, kuris menu tiesiog gyveno, visiškai, absoliučiai jam atsiduodamas.

Kai prieš kone dešimtmetį, A.Šatui dar esant gyvam, Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta jo šešiasdešimtmečio paroda, jos pagrindinė mintis, pagrindinis leitmotyvas buvo ne šiaip skambus parodos pavadinimas, bet dailininko viso gyvenimo atspindys ir jo veiklos moto: "Kūryba man – mano gyvenimas." A.Šatas išties degė tuo, ką daro, ir kitus šiuo savo pavyzdžiu uždegdavo. Ir kai aš kalbuosi su šiandien kuriančiais menininkais apie menininko būtį, apie įkvėpimą, apie kūrybinius impulsus ir procesus, tikrai ne iš vieno esu girdėjusi pagiriamųjų žodžių A.Šato atsidavimui darbui, jo atkaklumui, tikslo siekimui.

Itin įtaigiai tapytojas Deivis Slavinskas yra pasakojęs apie savo žavėjimąsi A.Šato "pasimaišymu", kartu teigdamas, kad būtent tas "pasimaišymas" dėl to, ką darai, ką kuri, ir daro menininką tikru meistru. Daugybė A.Šato tiek tiesioginių, tiek netiesioginių mokinių (kurie tiesiog žavėjosi, sekė jį iš šalies) laiko jį savo korifėjumi, idėjiniu mokytoju, sektinu pavyzdžiu, kiek savęs reikia įdėti, atiduoti, atsisakyti dėl kūrinių, kuriuos kuri.

Būtent iš A.Šato ne vienas mano pažįstamas menininkas teigė mokęsis gyventi kūryba ir kūryboje, tapyti ne tada, kai atsiranda minutė kita laisvo laiko, o atvirkščiai – atsisakyti visų gyvenimiškų banalybių, vagiančių laiką iš tapymo. A.Šatas nelaukdavo įkvėpimo ateinant. Jis sakydavo, kad atėjęs įkvėpimas jį jau turi rasti tapantį.

Viena vertus, toks A.Šato gyvenimo būdas buvo degimas, iš kitos pusės tai buvo ramybė. Ramybė žmogaus, atradusio savo kelią, savo gyvenimo prasmę ir nurimusio atradus tą savo pašaukimą, įprasminusio save kūryboje. Alfredas alsavo šią ramybę būdamas gyvas ir jo darbai vis dar skleidžia ir turbūt per amžius skleis ją juos stebintiesiems. Todėl ir Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje veikianti paroda neatsitiktinai vadinasi "...alsuoju Ramybę...", tarsi tai būtų nuoroda, kviečianti ieškoti savęs ir radus nuolankiai ir visiškai tam atradimui atsiduoti, išsipildyti jame.

Tokiame išsipildyme ir slypi ramybė, kurią alsavo ir kažkur, kitoje dimensijoje, tebealsuoja A.Šatas ir kurią pajusti iš jo darbų galėsite ir jūs, užsukę pasigėrėti vienais paskutiniųjų A.Šato tapytų darbų – Petroškų sodyboje gimusiu paveikslų ciklu "...alsuoju Ramybę..."


Kas? Paroda A.Šato kūrinių paroda "...alsuoju Ramybę".

Kur? Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikoje.

Kada? Veikia iki gruodžio 4 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Vidmantas

Vidmantas portretas
Puikiai surašyta, atgaivina visus prisiminimus apie nuostabų žmogų, nuoširdų draugą ir gilią asmenybę.

kaunietė

kaunietė portretas
Labai gražiai ir skoningai parašytas straipsnis.

Rička

Rička portretas
ech, jaunystė-visko atrodė dar bus ir mirtis dar toli ir darbo daug...Ačiū
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių