„Salomėjos genomas“: netikėta S. Nėries versija

Jei Salomėja Nėris kurtų šiandien, būtų tinklaraštininkė, instagramo ir asmenukių gerbėja, tikėtina, neišsitektų tekstinėje eilėraščio formoje ir kurtų vaizdo performansus. Tokia Salomėjos Nėries versija jau visai netrukus bus instaliuojama interaktyviame spektaklyje-ekskursijoje „Salomėjos genomas“. Apie Salomėją (Nėrį), kaip diegiamą dirbtinio intelekto programą ir šiuolaikinio teatro projektą, pasitelkiantį DNR ir robotikos specialistus, kalbamės su spektaklio režisiere Saule Norkute.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Ir kas tau pačiai pasirodė įdomiausia įsitraukiant į šį projektą?

– Viskas prasidėjo nuo dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės atsiųstų nuotraukų iš Salomėjos Nėries memorialinio muziejaus, kur ir rodysime šį spektaklį. Esu režisierė, kurianti teatrą ne teatrinėse erdvėse. Erdvė man svarbi kaip bet koks kitas spektaklio elementas. Ši erdvė – tai ne tik muziejus, bet ir Salomėjos bei jos vyro Bernardo Bučo namai – daug nusako apie ten gyvenusius žmones, padiktuoja, kokiu būdu ten gali vykti spektaklis, netgi daro įtaką pasirenkamoms priemonėms, dramaturgijai ir kitiems elementams. Pati ten nuvykusi, gyvai apsižvalgiusi, pabendravusi su ten dirbančiomis muziejininkėmis, supratau, kad Gabrielė ne veltui tas nuotraukas siuntė. Įkvėpta erdvės, ten dirbančių žmonių ir, žinoma, mitais apipinto Salomėjos Nėries gyvenimo bei jos pasirinkimų, supratau, kad čia būtina kurti spektaklį.

Ruošdamiesi spektakliui vykdėte tyrimą apie Salomėjos Nėries asmenybę ir kūrybą, organizavote kūrybines dirbtuves su tiksline projekto auditorija – paaugliais, su kuriais neseniai turėjote ir bandomąją repeticiją. Papasakok apie kūrybinį procesą, kas buvo įsimintiniausia? Ir kokia galėtų būti šiuolaikinė Salomėja? Ką ji veiktų šiame laike? Kokie galėtų būti jos pomėgiai?

– Pavyzdžių ir jos galimų šiandieninio gyvenimo versijų toli ieškoti nereikia. Šiuolaikiniai lietuvių poetai, tokie kaip Gabrielė Labanauskaitė, Žygimantas Kudirka ir kiti, man regis, atspindi, ką reiškia būti poetu šiandien. Tai ryškios asmenybės, veikiančios įvairiomis kryptimis, socialiai aktyvūs, pasisakantys, eksperimentuojantys su įvairiais formatais, dirbantys su žodžiu kaip medija. Šiandienos kūrėjai yra geriau informuoti, mokosi iš istorijos. Galbūt šiandieninė Salomėja elgtųsi kitaip, bet manau, kaip ir seniau, tai darytų aistringai, o jos prioritetu išliktų poezija.

Atliekant tyrimą, įspūdį paliko jos fizinį buvimą įrodantys faktai kaip ligos istorija ir jos pozavimo kitimas per metus, jos sąsiuviniai, rašyti ir perrašyti eilėraščiai. Tyrinėdama šiuos šaltinius suvokiau, kad tai ne tik istorinė asmenybė, bet ir kažkada gyvenęs žmogus, turėjęs kūną, vaikščiojęs, kvėpavęs, sirgęs.

Salomėja buvo labai atkakli asmenybė, kad jos eilėraščiai pasiektų tą versiją, kurią mes skaitome, ji perrašydavo ir taisydavo. Ji tarsi turėjo vieną pagrindinę programą – kurti eilėraščius. Salomėja Nėris žinojo, kad ji bus įžymi, rašydama savo dienoraščius norėjo pati tapti savo istorijos pasakotoja, norėjo būti matoma, skaitoma. Manau ir šiandieninė Salomėja dokumentuotų savo buvimą, rašymą įvairiomis formomis, galbūt tai net darytų 24 valandas per parą.

Tai yra patirtinis spektaklis, kurio metu Salomėjos androidas, vedžiodamas žiūrovus po Salomėjos Nėries namus, pasakoja apie savo atkūrimo procesą.

Kurdami spektaklį daug galvojome, kokia ji būtų šiandien ir ką reiškia „sušiuolaikinti“ Salomėją. Tyrimo metu paaiškėjo, kad Salomėja kaip tema ir kaip sudėtingu laikotarpiu gyvenęs žmogus yra aktuali įvairioms kartoms. Jos politinės krypties kitimas, ne visada pateisinami veiksmai ir pasirinkimai nepalieka žmonių abejingų. Tai tragizmu persismelkusi asmenybė. Būtent tai leido suvokti, kad nors jos ir fiziškai nebėra, mes ją nuolatos atkuriame savo sąmonėje. Vis naują jos versiją.

Taip gimė sumanymas su paaugliais dirbtuvių metu pabandyti patyrinėti, o kas būtų, jeigu Salomėja būtų atkurta, ką tai reikštų, kaip reikėtų atkurtąją Salomėją paversti Salomėja Nėrimi, kokių naujų savybių reikėtų jai įdiegti, kad galėtų išgyventi šiandien. Kūrybinio proceso metu tai ir darėme. Konsultuodamiesi su DNR ir robotikos specialistais ieškojome, spekuliavome, kokiu formatu ją būtų geriausia atkurti. Taip gimė Salomėjos kaip dirbtinio intelekto, androido sumanymas. Ši forma leidžia tyrinėti, kaip veikia mūsų atmintis, smegenys, kur prasideda ir baigiasi mūsų ribos ir kas mus padaro mumis.

Nuo pat pradžių žinojome projekto formatą, mūsų išbandytą kituose projektuose, spektaklį-ekskursiją su įvairiomis instaliacijomis. Tai yra patirtinis spektaklis, kurio metu Salomėjos androidas, vedžiodamas žiūrovus po Salomėjos Nėries namus, pasakoja apie savo atkūrimo procesą.

– Tavo kūrybai būdingas kameriškumas, mėgsti kurti spektaklius-projektus vienu metu priimančius itin mažą grupę žmonių. Kokia tokio formato stiprybė?

– Mane domina teatras, prisitaikantis prie erdvių, kur erdvė, ten gyvenantys ar būnantys žmonės tampa šaltiniu ir spektaklio kryptimi. Man įdomu persvarstyti ten išgyventas patirtis ir jas transformuoti į spektaklio turinį. Dirbant su tokiu teatru atsiranda daug galimybių kurti daugiasluoksnį pasakojimą, o tam, kad žiūrovas galėtų jį aprėpti, padeda fizinis judėjimas per istoriją, išsidėsčiusią po visą erdvę. Kurdama tokius spektaklius aš galiu koreguoti buvimą erdvėje, režisuoti naujas ir vietoje gimstančias situacijas. Tai kaip eksperimentas, nors ir žinai visas sudedamas dalis, tačiau tik atėjus žiūrovui ir jam pradėjus kelionę, matai, kas veikia, neveikia ir kaip galima padėti jiems įsitraukti.

– Spektaklyje keliama itin aktuali ir vis sunkiau išvengiama dirbtinio intelekto tema. Koks tavo, kaip menininkės, santykis su šiuo diskursu? Manai, ši tema aktuali ir meno lauke? Ar menininkams gresia pavojus būti užgožtiems dirbtinio intelekto ir programų kuriamų kūrinių? Gal visa tai jau vyksta?

– Man visada įdomu svarstyti, o ką apie mus pasako mūsų kūriniai, kokius klausimus kurdami dirbtinį intelektą mes bandome kelti ir atsakyti. Juk dirbtinis intelektas – tai mūsų pačių projekcija ir bandymas suvokti, kaip mes veikiame, iš kur mes ir kas esame. Mes tampame tarsi dievais kurdami ir nuolat tobulindami naują gyvybės formą. Juk jeigu pavyktų sukurti dirbtinį intelektą, kuris prilygtų arba netgi perspjautų žmogų, mes atsakytume į klausimą, o kas vis dėlto yra žmogus. Šis dievo ir kūrinio klausimas senas ir kamuojantis žmoniją nuo pat mūsų atsiradimo. Pasaulyje, kai mūsų patirtys nuolat medijuojamos įvairiomis formomis, mes suvokiame savo ribotumą ir autonomiškumo trūkumą. Manau, kad mes dažnai ne daug kuo skiriamės nuo laboratorijose gimstančių dirbtinio intelekto programų, mes taip pat turime įvairias programas, kurias galime pakeisti tik įdėję nežmonišką kiekį pastangų, mokomės iš klaidų. Mes kaip ir Salomėja, kuri buvo užprogramuota kurti poeziją, kiekvienas turime savo programą.

– Dirbai su paauglių grupe. Kas tampa svarbiausia kuriant spektaklį šiai, sakyčiau, įnoringai, informacija persisotinusiai kultūros vartotojų grupei?

– Jiems svarbu, kad istorija būtų pasakojama ir nuolat kistų, kad jie patys galėtų būti aktyvūs dalyviai, jaustų kontaktą. Čia labai svarbiu aspektu tampa priemonės, kuriomis pasakojama istorija. Spektaklyje naudojame jiems gerai pažįstamas, kasdienines priemones, tokias kaip išmanusis telefonas, vaizdas, skaipas ir t.t. Salomėja atsiduria visose priemonėse, kuriomis jie naudojasi kasdien.

– Jūsų siūlomas itin šiuolaikiškas ir technologiškas spektaklio-ekskursijos būdas, regis, išties gali prikelti muziejus naujam gyvenimui. Ar tokia galėtų būti muziejų ateitis?

– Muziejui, teatrui ar bet kuriam kitam reiškiniui svarbu suaktyvinti dalyvaujančiojo vaizduotę. O mūsų vaizduotę aktyvina dalykai, kurie jai palieka erdvės. Svarbu, kaip pasakoji istoriją, kur palieki tarpus, kaip įtrauki žiūrovą, leidi jam pačiam kurti savąją patirtį. Kūrybingas šiuolaikinių technologijų panaudojimas ir gyvas pasakojimas gali ir turbūt jau yra muziejų ateitis.


Naujo žurnalo „370“ numerio ieškokite kavinėse, baruose, universitetuose, įvairiose kultūrinėse erdvėse. Visos platinimo vietos čia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Salomeja

Salomeja  portretas
Komentarui Idomu 11.03. 21:14 Sauliaus dukrai skambinkite 864089998 Tevelis išejęs prieš 10 metų.

Visiska nesamone

Visiska nesamone portretas
Blogeriai, instagramo ir asmenukiu gerbejai - zmones be fantazijos, nekurybiski, tusti viduje. S. Neris, patinka ji jums ar ne, buvo visiska to priesingybe. Nebegina niekas isejusiu Anapilin, todel bet koks kvailys gali juos tampyti kiek ir kaip nori

matosi

matosi portretas
kažkas aiškiai neturi ką veikti. Eikite geriau S.Nėries eilėraščių paskaityti, kažin ar skaitėte bent vieną.
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių