Režisierius V. Rumšas: meile, būk gyva amžinai!

Sekmadienio vakarą sutemų gaubiamoje Kauno pilies papėdėje atgims režisieriaus Vytauto Rumšo paliesta legenda "Barbora Radvilaitė".

Barbora pagal V.Rumšą

Goštautų valdų paveldėtoja, antroji Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė vis dar tebėra daugelio kūrėjų mūza – baltoje drobėje atsargiais teptuko potėpiais dailininkai kutena jos skruostus ir dailią nosytę, mados podiumo dievai aikčioja dėl gražuolės elegancijos ir nepriekaištingo tam laikmečiui skonio, režisieriams kunigaikštienė tarsi meilės ir žmogiškosios laimės simbolis.

"Tai stichiškai kontrastinga figūra, kurioje dera viskas: aistra ir lyrizmas, racionalumas ir vaikiškas naivumas, altruizmas ir nihilizmas. Barbora buvo gerai išauklėta, progresyvi, pažangi, madinga ir išmintinga. Svarbiausia – į gyvenimą ji ėjo su meile. Ji gyveno čia ir dabar", – istorinės asmenybės portretą žodžiais piešė režisierius V.Rumšas.

Prieš daugelį metų įsikūnijęs į Barboros mylimąjį, Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą, kurį Pažaislio muzikos festivaliui prikėlė režisierė Irena Bučienė, šiemet menininkas kurs savąją Barboros ir jos meilės istoriją – ją kauniečiai galės išvysti sekmadienio vakarą.

Įsiplieks amžini konfliktai

Paklaustas, kuo Barbora, kurią jis mylėjo anuomet, skirsis nuo tos, kurią kūrė dabar, V.Rumšas tikino, kad kis tik tam tikros detalės, bet ne pačios Barboros veidas – aktorė Toma Vaškevičiūtė, kurios lūpomis prabils to meto ikona, susirinkusiesiems Kauno pilies dauboje atskleis pačias gražiausias ir stipriausias moteriškas savybes. Tas pačias, apie kurias kadaise kalbėjo ir režisierė I.Bučelienė.

"Dekoracijos, drabužiai – jau anuomet viskas buvo gana aukšto lygio. Spektaklio turtingumu nenusileisime ir dabar. Tiesa, mano režisūrinis sprendimas bus arčiau šių dienų, – scenarijų detalizavo kūrėjas. – Noriu priminti, kad Barbora buvo skirta gyvenimui, o ne valdžiai, kurios auka, pati tai suvokdama, ji tapo. Barbora gelbėjo Lietuvos valstybingumą, kad ji kaip ir Lenkija turėtų normalų valstybinį statusą."

Tiesa, V.Rumšui, kaip ir Juozui Grušui poetinėje dramoje "Barbora Radvilaitė" svarbiausia ne istoriniai įvykiai ar datos, o žmogaus egzistencijos prasmė ir jo vieta pasaulyje. Todėl jau pačioje spektaklio pradžioje susirinkusiųjų akivaizdoje įsiplieks konfliktų kibirkštys tarp lietuvių bajorų ir italo Papagodos, tarp Radvilų ir Barboros, tarp Žygimanto Augusto ir arkivyskupo Dzierkovskio, tarp Augusto ir jo motinos Bonos, tarp Bonos ir Barboros. Tarp mirties ir gyvenimo.

Barbora buvo gerai išauklėta, progresyvi, pažangi, madinga ir išmintinga. Svarbiausia – į gyvenimą ji ėjo su meile.

Be meilės – chaosas

"Barbora Radvilaitė" – ne tik dviejų žmonių meilės išgyvenimai, bet ir jų tikėjimas, kad žmogiškumo ir valdžios santarvė gali ir turi viešpatauti žemėje. Melo ir tiesos, gyvenimo ir mirties kovos laukas – tai ta pati žmogaus širdis. Išgyventi tokiame lauke ir likti nesužeistam – neįmanoma. To neišlaikė gyvenimą teigianti ir bebaimė Barboros širdis, – apie kunigaikštienę, pasmerktą gyvenimui, bet ne valdžiai, susižavėjimu kupinu balsu kalbėjo spektaklio režisierius. – Mes kartais bijome, o gal ir visada, kad mūsų nepamils arba pamils per smarkiai. Bijome mirti, bijome gyventi, bijome, kad neturėsime maisto, kad mus įskaudins ar apiplėš. Bijome kitų pranašumo, vienatvės, žmonių draugijos, bijome pajuokos, nesėkmių, o kartais ir sėkmių. Bijome tų, kurie nebijo, o labiausiai – vieni kitų. Taip, baimė gali priversti mus elgtis ryžtingai, bet tuose poelgiuose nėra meilės."

Ją, pasak V.Rumšo, išstumia baimė, kuri sėja chaosą, neapykantą ir pyktį. Tik meilės erdvėje esą įmanoma sutikti džiaugsmą, malonumą, pasitikėjimą ir gausą.

"Meilė yra kiekviename iš mūsų, ji tik ir laukia, kada mes jai leisime išeiti iš savęs į kitus", – pakylėtu balsu spektaklį išjautė režisierius.

Scena po atviru dangumi

Nors pastaruoju metu dangus negailestingas, V.Rumšas vylėsi, kad sekmadienio vakarą susirinkusieji virš galvų matys žvaigždes, o ne debesis. Kumščius kūrėjas spaudė ir už tai, kad neprireiktų skėčių ar neperšlampamų skraisčių.

"Taip, jausdamas gyvą dangų, debesis ir žvaigždes, supranti, kad jie viso to užmanymo dalis. Tokia erdvė suponuoja visai kitokias erdves tarp žiūrovų ir aktorių, tarp pačių aktorių", – autentišką, tačiau kaskart vis kitokią erdvę gyrė režisierius. Pasak jo, Kauno pilies griuvėsiai atgaivina gyvą istoriją, kuri tą vienintelį vakarą tampa emocionaliai gyva visų susirinkusiųjų viduje.

"Teatre mes turime stogą virš galvos, turime sceną, tačiau tokia vieta sukelia visai kitų pojūčių", – už išsaugotą tradiciją ir galimybę darsyk atsidurti akistaton su autentika, festivalio organizatoriams dėkojo kūrėjas. – Žinote, sukurti tradiciją yra sunku, o išsaugoti ją yra dar sunkiau. Lengviausia – tradiciją mesti. Tai, kad turime progą susirinkti mums visiems žinomoje vietoje, visų pirma reikia padėkoti festivalio organizatoriams Justinui Krėpštai, Petrui Bingeliui ir kitiems."

Galvą už tai, kad eilėse nelieka tuščių tarpų, V.Rumšas lenkė ir žiūrovams, kurių buvimas kartu jam esą yra didžiausias komplimentas.

"Kažkas pasakytų, kad tai beprasmiška, tačiau aš nesutinku, – prieš baigiant pokalbį paklaustas, ar negaila įdirbio dėl vieno vienintelio pasirodymo, V.Rumšas suskubo informuoti. – Ne visai taip. Noriu pažymėti, kad liepos 6-ąją "Barborą Radvilaitę" bus galima pamatyti Raseiniuose, šalia Molavėnų piliakalnio. Meile, gyva būk amžinai!"



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių