„Revizorius“: vienišų žmonių meilės istorija

"Arūnas Sakalauskas ir Vytautas Šapranauskas – kadaise tai buvo aktorių duetas, kuris prašyte prašėsi šios pjesės", – prisimena režisierius Rimas Tuminas, kuris šiuo metu atnaujino 18 metus pradedantį ir pilnas žiūrovų sales pritraukiantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį "Revizorius".

Naujų spalvų įgavusią Nikolajaus Gogolio tragikomediją šį sezoną bus galima pamatyti Kauno "Girstučio" kultūros centre vasario 17 d.

– "Revizorius" – neabejotinai viena geriausių kada nors Lietuvos teatre pastatytų tragikomedijų. Kaip sekėsi repeticijos, įsijungti naujiems aktoriams?

– Repeticijų atmosfera buvo puiki. Galėjau su malonumu stebėti santykius tarp vyresnės kartos ir jaunesnių, kurie įsijungė į spektaklį. A.Sakalauskas perduoda Chlestakovo vaidmenį Daumantui Ciuniui. Mindaugas Capas vaidins Gorodničių, o Vytautas Rumšas – Liapkiną Tiapkiną. Kaip mielai vieni kitiems padėjo, bendravo, patarinėjo, juokavo, kažką naujo pasiūlydavo. Buvo smagi teatrinė atmosfera – kalėdinės repeticijos.

– Ar nauji aktoriai koreguoja ir kažkiek keičia spektaklį?

– Jis bus šiek tiek kitoks, ir tai lems aktorių individualybės. Niekada jis nebus toks, koks buvo. Gaila ar ne, bet kaip ir gyvenimas – praeina. Reikia priimti, ką jis mums siūlo arba diktuoja. Ir nesigręžioti atgal. Žinoma, spektaklis prieš aštuoniolika metų buvo vienoks, o dabar – kitoks: tekstas skamba kitaip. Kitaip jis suprantamas ir traktuojamas. Kita minčių eiga, bet niekuomet nesenstanti ir nenusibostanti.

– Šis spektaklis apie amžiną žmogaus norą ne tik gyventi gražiau, geriau, bet ir būti mylimam, vertinamam.... Apie žmogaus ilgesį būti laimingam. Režisieriau, ar pamenate, kas sudomino jus, kokiomis aplinkybėmis, kodėl nusprendėte statyti "Revizorių", kuris tapo vienu ilgaamžiškiausių jūsų spektaklių?

– Legendos byloja, kad N.Gogoliui šį įvykį pasufleravo Aleksandras Puškinas. Jis papasakojo apie jauną vaikiną, kuris per klaidą buvo palaikytas ne tuo, kuo jis yra, o ir jis pats patikėjo, kad yra visų mylimas: apsigyveno miesto galvos namuose, praturtėjo, apsuko galvą namų šeimininkei ir jos dukteriai, pasipiršo... Tuomet pasirodė tikrasis aukštas valdininkas – revizorius ir komedija virto tragedija. A.Puškinas atkreipė dėmesį į šį įvykį sakydamas, kad komedija yra gera tada, kai finale ji virsta tragedija, drama. Tai čia viena. O antra – supratau to provincialaus berniuko istoriją. Ir mūsų šalis patyrė sunkų laikotarpį, ypač jaunimas, kai reikėjo kažkaip prasiveržti, kai tėvai neteko darbų, kada buvo sunku, kai miestai viliojo jaunuolius, o šie negalėjo palikti tėvų. Tai buvo labai sunkus metas, jauni žmonės galėjo tik svajoti. Norėjosi įžvelgti šiame jaunuolyje kūrybiškumą, tikruosius norus, anaiptol ne melą ir fantazijas. Tokia istorija su šiuo jaunu žmogumi galėjo nutikti. Ir galėjo atsitikti taip, kad jis pamiltų Gorodničių, o Gorodničius jį, kaip tikrą sūnų. Tai vienišų žmonių meilės istorija. Vienišas jaunuolis ir Gorodničius artimos sielos, todėl skamba varpelis, todėl finale jis atkakliai reikalauja "grąžinkit jį, grąžinkit, tiek jau to, kad jis apgavo, melavo....Grąžinkit jį. Jis galėjo būti mano sūnumi. Geriau jau gyventi mele negu su šitais mužikais ir liberalais". Mane sudomino ši istorija. Dažnai klausia, ar "liberalai prakeiktieji" tai aktoriaus improvizacija, ar N.Gogolio tekstas? Jiems atsakau – N.Gogolio. Grįžtant prie spektaklio pastatymo motyvacijos – jos buvo. Be to, buvo V.Šapranauskas, A.Sakalauskas – gražūs aktoriai, duetas, kuris prašyte prašėsi šitos pjesės. Juk tai vienas pasaulinės dramaturgijos šedevrų. Visi šie motyvai leido ryžtis kelionei su šia istorija.

– XIX a. klasikas N.Gogolis pagrindinį spektaklio herojų Chlestakovą pavaizdavo kaip sukčių, o jūs pagrindiniam personažui suteikėte visiškai kitų spalvų. Spektaklyje neliko nė vieno neigiamo personažo. Kaip jums tai atėjo į galvą?

– Jie žmonės: nei geri, nei blogi, jie kitokie. Jie nekūrė korumpuotos sistemos. Jie įkaitai istorinio palikimo: reikia duoti ir reikia imti. Jie taip ir veikė, todėl nebuvo būtinybės kapstytis jų ydose ar daryti juos karikatūriškus. Net į galvą neatėjo. Pirmiausia reikėjo ieškoti žmogaus. Norėjosi keliauti į tiesą su mažu herojumi, mažu žmogeliuku. Pagrindiniai N.Gogolio, o ir kitų rusų klasikų, herojai visada būdavo nežymūs žmonės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingi. Bet jie tapdavo herojais. Herojais, kuriems neduota pasiekti tos laimės, kuri buvo pažadėta...

Vardai ir veidai

Šį sezoną spektaklis "Revizorius" pagal vieną pasaulinės dramaturgijos šedevrų vasario 17 d. bus rodomas Kaune. Žiūrovai pamatys visą plejadą Vilniaus mažojo teatro aktorių: Daumantą Ciunį, Mindaugą Capą, Eglę Gabrėnaitę, Iloną Kvietkutę, Gediminą Girdvainį, Vytautą Rumšą, Arvydą Dapšį, Mantą Vaitiekūną, Edmundą Mikulskį, Joną Braškį, Ingą Burneikaitę, Almantą Šinkūną, Tomą Kliuką, Balį Latėną, Larisą Kalpokaitę, Rasą Jakučionytę, Jūratę Brogaitę, Viliją Ramanauskaitę. Įspūdingą scenografiją spektakliui sukūrė Adomas Jacovskis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

žiūrovė

žiūrovė  portretas
jaunasis Rumšas kaip aktorius yra tuščia vieta. Tinka tik pasistaipyti "Editos šiu" šalia tos neoriai senstančios moteriškės..
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių