Raibuliuojanti įvairovė kino mėgėjų akims

Deja, šie metai lenkų ir visam pasauliniam kinui buvo itin skaudūs, juos pažymėjo didžiulės netektys – vasarį mirė Andrzejus Żuławskis, spalio 9-ąją pasaulį paliko Andrzejus Wajda. A.Żuławskio retrospektyvą šiemet pristatys "Scanoramos" kino festivalis, tikėkimės, netrukus Lietuvoje pamatysime ir paskutinįjį Andrzejaus Wajdos filmą "Povaizdis" ("Powidoki"), biografinę dramą apie sovietmečiu kūrusį dailininką abstrakcionistą Władysławą Strzemińskį.

Lenkų kino festivalis ne tik daugybę kartų yra demonstravęs šių režisierių filmus, bet ir dažną lenkų kino kūrėją, rodomą festivalio metu, galime pavadinti A.Wajdos ar A.Żuławskio mokiniu, kolega, bendraminčiu.

11 minučių mūsų gyvenimo

Tarp įspūdingos Lenkijos kino produkcijos, žanrinės įvairovės (pvz., trileris "Blogio anatomija", istorinis-muzikinis "Ekscentrikai", karinė drama "Karbala", biografinė drama-komedija "Gyvenk ir norėk" ir kt.) išsiskiria keli, ne vieną prasmių sluoksnį turintys darbai. Jie pagal festivalio šūkį giliausiai krenta į akis, tai – Jerzy Skolimowskio "11 minučių" ir Marcino Wronos "Demonas".

J.Skolimowskis – poetas, tapytojas, scenaristas ir režisierius, Lodzės kino mokyklos auklėtinis (kaip ir dauguma garsių Lenkijos režisierių) kino pasaulyje debiutavo scenarijais R.Polanskio ir A.Wajdos filmams. Kaune rodomas J.Skolimowskio filmas "11 minučių" bando kino priemonėmis užčiuopti nematomus, bet lemtingus saitus tarp priežastiniais ryšiais nesusijusių individų, žmonių, kurių kasdienio gyvenimo keliai ir trajektorijos viename milijoninio didmiesčio taške susijungė vos akimirkai.

Filmo veiksmas – tai vienuolika rakursų, privačių žvilgtelėjimų į žmogaus lemtį, trumpa laiko atkarpa Varšuvos ar bet kurio kito didmiesčio gyventojo kasdienybėje. Čia laikas akcentuojamas lyg daugiabriaunis kristalas, kurio skirtingas plokštumas, susiliejančias kraštines, beribes ir neapskaičiuojamas galimybes filme mums nori parodyti režisierius.

"11 minučių" forma J.Skolimowskiui leido nepaisyti naratyvinių konvencijų – veikėjų motyvacijų, įtikinamo siužeto ar kitokių įprastų draminių taisyklių. Vietoj to pateikiamos iš pažiūros abstrakčios akimirkos iš veikėjų gyvenimo, tokios, kokios dažnai lieka ant montažinės grindų, o filmo ritmas – intensyvus ir įtemptas – taip ir nenuslūgsta iki pat pabaigos, įvykiai jame sukasi staigiu sekundinės rodyklės greičiu.

Filmo vaizdai kupini ne tik buitiško intymumo, bet ir nesaugumo, sekimo, įsibrovimo į svetimą, privačią erdvę jausmo (prologas specialiai nufilmuotas telefono, kompiuterio, stebėjimo kameromis). Anot režisieriaus, didelė gyvenimo dalis egzistuoja net ir po mirties, nepriklausomai nuo mūsų, ar tai būtų kibernetinė erdvė ar vaizdo, fotodokumentika.

Pats J.Skolimowskis filme akcentavo šiandienį laiko suvokimą: "Filmas yra apie laiką triukšmingame pasaulyje, kuriame mes neturime laiko pagalvoti, suvokti, kad kitas mūsų žingsnis gali būti paskutinis; gyvename lyg ant plono ledo, bedugnės krašto."

Demonai mumyse ir greta mūsų

Kitas šiemet Kauną pasiekęs svarbus lenkų filmas yra "Demonas", kurio režisierius Marcinas Wrona buvo vienas talentingiausių naujo Europos kino atstovų ir viena didžiausių Lenkijos kino vilčių (deja, anksti pasitraukęs iš gyvenimo).

"Demono" pagrindinis veikėjas Piotras (Izraelio aktorius Itay Tiran) – jaunikis iš Londono, ruošiasi vestuvėms apleistoje šimtametėje sodyboje Lenkijoje. Išvakarėse sodybos kieme Piotras netyčia atkasa žmogaus kaulus. Kitą rytą prasideda keistenybės, bet triukšmingoms lenkiškoms vestuvėms įsibėgėjant ir aplinkiniams pamažu girtėjant, jaunikio pokyčiai iš pradžių niekam nekelia nuostabos.